Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Yra dar kai kas. Aš noriu tapti aktore, o mama šito niekada nepakęstų. Patikėk, man reikia išvykti. Kitaip aš čia uždusiu. Noriu gyventi mieste, kuriame yra teatras.

– Betgi tu juk neišvažiuosi neatsisveikinusi su jais? – nusiminusi kalbėjo Anabelė.

– Mama žino, kad išvažiuoju, suprato, jog nesulaikys manęs. O tėčiui pasakyti neleidžia širdis.

Anabelė nebepajėgė tvardytis – kūkčiodama puolė Abigailei ant kaklo.

– Pažadėk man rašyti!

– Žinoma, o tu pasakosi man, kas čia vyksta, gerai?

Anabelė linktelėjo; ji tvirtai tebespaudė seserį glėbyje, tarsi nenorėtų paleisti. Abigailė kone per prievartą, bet švelniai išsivadavo iš glėbio ir neatsigręždama išėjo iš virtuvės. Nereikia, kad Anabelė matytų jos ašaras.

Abigailė tyliai sėlino svetaine, kad per terasą išeitų iš namų, bet staiga sustingo vietoje. Sename krėsle aukštu atlošu snaudė tėtis. Abigailė neištvėrė: pastatė lagaminą ir pirštų galais prisėlino prie jo. Švelniai paglostė veidą, kuris po vaikaitės žūties darėsi vis liesesnis. Mirtis stovi greta, dingtelėjo Abigailei ir ji krūptelėjo nuo šios minties. Jai glostant retučius tėvo plaukus, jis staiga čiupo ją už rankos. Vis dar užsimerkęs sušnabždėjo:

– Mėginsiu spėti, čia mano Abigailė. – Tada atsimerkė ir nusišypsojo. Nustebęs pažvelgė į kelioninį lagaminą. – Kur traukia jaunoji panelė? – nusijuokė.

Abigailė pamėgino sulaikyti plūstančias ašaras.

– Tėti, palieku jus, kad mieste rasčiau laimę.

– Jaučiau, kad taip ir bus. Tokio vėjo pamušalo kaip tu negalima uždaryti. Ir mamai nevalia tavęs apvesdinti su jaunuoliu, kuris tau nemielas.

– O, tėti, kaip aš tave myliu, – atsiduso Abigailė, o ašaros upeliais plūdo jos veidu.

Ji apkabino jį dar stipriau, pabučiavo į skruostą, čiupo lagaminą ir išbėgo iš namų. Verandoje sustojo atsikvėpti. Tada tyliai prisėlino prie durų. Tai, ką pamatė, draskė jai širdį. Tėvas sėdėjo užsimerkęs, o jo veidu riedėjo ašaros. Ji niekada dar nebuvo mačiusi jo verkiančio, net ir po nelaimės, kai ugnikalnis prarijo Elizabetę.

Abigailė troško papasakoti jam visą tiesą ir paprašyti apsaugoti ją nuo mamos beprotybės, bet staigiai apsisuko ir paliko tėvų namus.

Eidama per sodą, vos nesusidūrė su motina. Ji vylėsi, kad mama bus spėjusi apsiraminti ir ji galės jos atsiprašyti. Kupina vilties sustojo.

Bet mama tenorėjo sužinoti viena:

– Juk nesišnekėjai su tėvu apie straipsnį, tiesa?

Abigailė ryžtingai nusibraukė ašaras ir šaltai atkirto:

– Ne, mama, visi galvoja, kad išeinu savo noru. Niekas nesužinos, kas atsitiko trobelėje. Nesirūpink, aš nebegrįšiu! Jie manys, kad pabėgau, nes tu verti tekėti už nemylimo vyro, o aš svajoju tapti aktore dideliame mieste! Visi patikės, nes tai – dalis tiesos. Bet toli gražu ne visa!

Taip tarusi, Abigailė Bredli aukštai iškėlė galvą ir praėjo pro motiną. Mama, tavo „auksinis vaikas“ mirė. Mirė visiems laikams! – mintyse ištarė ji.

Kai Abigailė pabeldė į duris, Patrikas O’Donelas namie buvo vienas.

– Mylimoji, kas atsitiko? – susirūpinęs paklausė jis, pamatęs užverktas jos akis ir lagaminą rankoje.

– Važiuojam iš čia! Tuojau pat! – ėmė maldauti mergina.

– Dabar? – paklausė Patrikas.

– Taip, tuoj pat. Nebegaliu čia likti. Tu pažadėjai, kad iškeliausim kitur, tad kraukis daiktus ir eime. Aš jau žinau, kur vyksim. Į Danidiną. Į Pietų salą!

– Mylimoji, prašau, būk išmintinga. Nagi, užeik vidun. Aš negaliu tuoj pat išvažiuoti. Pagalvok apie mano vargšus tėvus!

– Tu man pažadėjai, – kaprizingai treptelėjo koja Abigailė. – Nagi, ko lauki? Einam ir susituokim! Ir aš dainuosiu ir šoksiu.

– Abigaile! Susituoksim čia, Rotorua, – griežtai atkirto Patrikas. – Kaip ir sutarėm. Rytoj eisiu pas tavo tėvus prašyti tavo rankos. Kai susituoksim, aš pasirūpinsiu tarnyba kur nors kitur. O kai ten turėsiu nuolatinį darbą, persikelsim, bet ne bėgsim. Aš nebijau tavo motinos. Jei tavo tėvai neduos sutikimo, aš tave pagrobsiu, pažadu, bet…

– Važiuoji dabar ar ne? – nutraukė jį Abigailė.

Patrikas žengė prie jos ir norėjo apkabinti, bet ji išsisuko nuo jo glėbio.

– Klausiu tavęs paskutinį sykį. Važiuoji su manimi ar ne? – rūsčiai pakartojo Abigailė.

Užuot jai atsakęs, jis tik papurtė galvą.

– Abigaile, aš myliu tave, tačiau baik tas kvailas kalbas! Dabar grįžk namo, pasimatysim rytoj. O tada, prisiekiu, mudu kuo greičiau susituoksim. Jei nedrįsti eiti viena, palydėsiu tave ir atvirai pasakysiu tavo mamai, ką galvoju apie jos pastangas sugriauti tavo laimę. O jeigu nenori grįžti pas tėvus, gali pernakvoti pas mus…

Bet Abigailė jo nebeklausė. Jos veidas tapo akmeninis. Mergina nusigręžė. Už nugaros girdėjo Patriką prašant: „Abigaile, meldžiu, būk išmintinga!“ – bet tai nebepakeitė jos nuomonės apie Patriką O’Donelą. Ji jautėsi išduota ir apleista. Saloje, apimtas meilės įkarščio, jis žadėjo eiti su ja į pasaulio kraštą. O dabar jai teks tuo keliu eiti vienai, nes tas, kurį iš visos širdies mylėjo, Patrikas O’Donelas, šią akimirką mirė!

Neatsigręždama ji patraukė dulkėtu keliu. Buvo pasiėmusi truputį pinigų, tik ar ilgam jų užteks? Ir kaip ji iš viso pateks į Pietų salą? Iš pradžių nusprendė keliauti į Velingtoną. Laimė, mokykloje atidžiai klausėsi ir neblogai žinojo šalies geografiją. Velingtonas buvo pietiniame Šiaurės salos iškyšulyje. Iš ten mėgins laivu patekti į Pietų salą. Kaip nors įveiks ir likusį kelią. O gal reikėtų gauti arklį ir joti į Taurangą arba prie rytinės salos pakrantės? Jai svarstant, kaip kuo greičiau išsigauti iš Rotorua, pasigirdo kanopų bildesys.

Akimirką ji manė, kad tai Patrikas skuba ją susigrąžinti. Jau buvo pasirengusi prisipažinti jam, kas iš tikrųjų įvyko, bet visos viltys sudužo, kai pamatė šalia sustojant karietą ir iš jos išlipantį ne ką kitą, o Džeimsą Morganą.

– Kur keliaujate, gražuole? – šypsodamasis paklausė jis.

– Į Velingtoną, – trumpai drūtai atsakė mergina.

– Koks sutapimas! Tai ir mano kelionės tikslas. Ar galiu jus pakviesti važiuoti kartu?

Abigailė akimirką delsė. Ji truputį baiminosi. Ko jam prireikė Velingtone?

– Tik nesakykit, kad susitikom atsitiktinai, – šiurkščiai atšovė ji.

Užuot sutrikęs, Džeimsas Morganas išsišiepė nuo ausies iki ausies.

– Jūsų neapgausi. Mačiau, kaip išėjote iš namų su lagaminu, ir saugiu atstumu leidausi iš paskos. Tad netyčia buvau pašnekesio su jūsų mylimu žmogumi liudininkas. O kai jis jums atsakė, pasinaudojau palankia proga ir skubiai parūpinau princesei karietą.

Abigailė neištvėrusi nusišypsojo. Jis bent jau buvo sąžiningas.

– Gerai, priimu jūsų pasiūlymą. Važiuosiu su jumis, bet leiskite ir man išsakyti sąžiningai. Nepuoselėju jokių planų susieti savo likimo su jumis. Ar vis tiek paimsite mane?

– Savaime suprantama! Juk aš garbingas žmogus! – Taip taręs Džeimsas Morganas pasilenkė ir mandagiai paėmė jos lagaminą.

Rotorua, 1899 m. kovas

Laukdama naujos tarnaitės, Anabelė pasinaudojo reta proga bent trumpai atsipūsti. Pavargusi susmuko ant vienos iš senų svetainės kėdžių. Toji įtartinai susiūbavo. Gordonas būtinai turėtų padirbdinti naujų kėdžių, pagalvojo Anabelė, šitos juk dar tėčio sumeistrautos. Kai Gordonas ėmė statyti maudyklą, niekam kitam laiko nebeliko. Nuosava maudykla turėjo privilioti į viešbutį dar daugiau lankytojų. Tik kaip man vienai susitvarkyti? – svarstė Anabelė, jausdama gėlą pavargusiose kojose. Laimė, šiuo metu padeda Dunkanas ir Abigailė, guodėsi ji. Jiedu noriai atsiraitojo rankoves, ir tai džiugina. Sūnėnas, jau beveik keturias savaites gyvenantis pas juos, vežiojo svečius prie geizerių ir, Olivijai taip staiga išvykus, pasiaukojamai rūpinosi senele. Nešė jai valgyti, sėdėdavo prie jos lovos; dukteriai motina leisdavo tik ją nuprausti. Gydytojas dar sykį patvirtino, kad mama greičiausiai niekada nevaikščios. Dunkanas vis tiek stengėsi ją išjudinti, bet Gordono sumeistrautas vežimėlis tebestovėjo nenaudojamas šalia lovos. Mama atkakliai priešinosi aprengiama ir pavežiojama.