Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Dabar ponas Rangitis susidomėjęs pažvelgė į Paiką.

– Aš šito nežinojau, – pasakė beveik atsiprašinėdamas. – Bet tavo mamos irgi nepažinojau. Nieko apie ją nežinau.

– Nesvarbu, pone Rangiti. Jūs buvote man malonus net manęs nepažinodamas. Už tai būsiu amžinai jums dėkinga.

Anabelė nustebusi pažvelgė į merginą. Kaip iškalbingai ji reiškia savo mintis! Ir koks sodrus, gilus balsas, labai panašus į Abigailės. Paika dabar jau neatrodė tokia užsisklendusi, ji šypsojosi, tarsi susitikimas su Dunkanu būtų atpalaidavęs ne tik jos liežuvį.

– Kodėl, mieloji ponia Parker, nepasakėte, kad ponas Hamiltonas yra jūsų svainis? – lyg tarp kitko pasiteiravo ponas Rangitis.

– Aš… aš pajutau jūsų nusistatymą prieš jį, o jei atvirai, negaliu tvirtinti, kad ypač didžiuojuosi ta giminyste, – sumikčiojo Anabelė ir tą pačią akimirką užsidengė ranka burną. Kas jai pasidarė, kad tam nepažįstamajam atskleidė savo tikruosius jausmus? Gal dėl to, kad jis žvelgė į ją be jokio priekaišto, netgi su simpatija. Nieko nebepadarysi, juk jo šypsena tokia įtikinama.

– Mano nusistatymas prieš poną Hamiltoną nėra asmeniškas, greičiau jau profesinis, – paaiškino ponas Rangitis ir pridūrė: – Aš, maoris, dirbu Oklando krašto teisme teisėjo patarėju. Rengiu atsiliepimus ir supažindinu teisėją su mūsų žmonių, gyvenančių žemėse, dėl kurių vyksta teisminiai ginčai tarp baltųjų ir maorių, papročiais. Ir man labai įdomu, kaip ponas Hamiltonas pateko į agatmedžių miškus. Kitokių reikalų su tuo ponu neturiu. Aš jo netgi nepažįstu asmeniškai. Bet dar pašnekėkim apie Paiką. Esu tik tolimas jos motinos Merės giminaitis. Sužinojau apie mergaitę tik todėl, kad našlaičių prieglauda man pranešė apie jų globotinę mergaitę iš mano motinos genties. Aš pasidomėjau, ir paaiškėjo, kad mano mama – Merės antros eilės teta. Tada pasiūliau mergaitei gyventi pas mane, bet ji pageidavo keliauti į Taurangos kaimą. Tačiau vadas man gana aiškiai davė suprasti, kad jos priimti nenori. Tada ji pageidavo grįžti į motinos gentį. Paskui iš Ruihos sužinojau, kad jums reikia padėjėjos. Paika džiaugiasi, jog galės pati užsidirbti pinigų. Sutinku, čia jai tikriausiai bus geriau nei pas mane, užkietėjusį viengungį. Tik norėčiau sužinoti, ar ji sutiks pas jus įsikurti. Kaip supratau, jai labiau patiktų gyventi Ohinemutu. Bet ko čia aš plepu? Paika ir pati puikiausiai moka kalbėti. Tiesa, Paika?

Jis šūktelėjo ją vardu, bet mergina buvo nugrimzdusi į svajones; Anabelė, regis, net žinojo, kuo vardu jos svajonių princas.

Kadangi Paika tylėjo, ponas Rangitis vėl kreipėsi į Anabelę.

– Ponia Parker, turiu dar vieną prašymą: būkit jai gera! Jos gyvenimas nebuvo labai lengvas.

– Pone Rangiti! Džeinė gyveno pas mus kaip duktė, – priekaištingai ištarė Anabelė.

– Džeinė – baltoji, kaip ir jūs! – šiurkščiai atšovė vyras, ir šiluma, kurią Anabelė ką tik juto, vėl dingo. Koks keistas žmogus! – pagalvojo ji. Jame tiek daug šilumos ir kartu didžiulė neapykanta baltiesiems.

– Pone Rangiti, juk jūs pats sakėte, kad Ruiha laiko mane gera pakeha . Jei nepasitikit manimi, paklauskite Ruihos, ar aš kada blogai su ja elgiausi, ar kada išskyriau ją iš kitų…

– Prašau atleisti, – atsiprašė vyras. – Aš tik girdėjau, kad jūsų motina – ne itin malonus žmogus, todėl man ir išsprūdo ši pastaba. – Jo balsas vėl buvo šiltas ir malonus, o iš akių buvo matyti, kad apgailestauja.

– Mano motina nesikelia iš lovos. Po nelaimingo atsitikimo ją paralyžiavo. Paikai nereikės ja rūpintis. Susitvarkysim patys. Neabejokit, mano mama elgtųsi su Paika padoriai, – pabrėžė Anabelė.

Kam nepažįstamajam žinoti, kad piktos mamos pastabos neaplenkia nė vieno? Juo labiau svetimos maorės. Anabelė niekada nepaliks merginos vienos su ta sena pagiežinga moterimi.

– Gerai, Paika, tada aš atsisveikinu. Jei turėsi kokių nors rūpesčių, pasipasakok Ruihai arba parašyk man. Mano adresą tu žinai. Bet aš esu tikras, – jis pasisuko į Anabelę, – kad pas ponią Parker tau patiks.

Mergina, regis, pabudo iš svajonių ir dabar klausėsi, ką kalba vyras. Jos veidas buvo rimtas ir keistai ramus. Anabelė įdėmiai ją stebėjo. Paikos žvilgsnyje nebuvo nei baimės dėl naujos vietos, nei liūdesio. Atvirkščiai, ji ištiesė pečius ir ramiai padavė savo geradariui ranką.

– Iki pasimatymo, pone Rangiti. Nesirūpinkit manimi. Aš irgi nekelsiu rūpesčių, galiu gyventi ne prosenelių kaime, o čia, šituose namuose, kaip ir kiti jūsų, ponia Parker, padėjėjai. Perduokite linkėjimus kitiems, kai juos pamatysite, pone Rangiti. Ir aplankykite mus.

Anabelė sutrikusi klausėsi merginos kalbos. Ne, tai buvo ne vaikiškas maldavimas, o jaunos moters prašymas. Išdidžios moters, dingtelėjo Anabelei. O kokia tiesi jos laikysena. Ir ji – aukšta mergina, stebėjosi Anabelė, beveik tokio pat ūgio kaip aš.

Ponas Rangitis žengė prie Paikos, apkabino ją ir sušnabždėjo:

– Vaikeli, vadink mane dėde Anaru. Girdi?

Tą akimirką trinktelėjo durys ir į kambarį įpuolė iškaitęs Dunkanas; jis vilkėjo kelioninius drabužius, rankoje laikė lagaminą.

– Ak, miela tetule, paskutinis atsisveikinimo bučinys! – Taip taręs jis suspaudė nustebusią Anabelę glėbyje ir pakštelėjo į skruostą, tada pasisuko į Paiką. – O jums linkiu jaustis čia kaip namie. Mano teta – geriausias žmogus pasaulyje. Jei ji jus pamils, gyvensite kaip rojuje. O aš pažadu greitai grįžti, kad įsitikinčiau, ar jums viskas gerai. – Jis šelmiškai mirktelėjo Anabelei.

Išdidžioji maorė netgi nenuraudo! – nustebo Anabelė. Atrodė, Paika nė kiek nesutriko dėl tokio akivaizdaus Dunkano susidomėjimo. Atvirkščiai, ji apdovanojo vaikiną žavinga šypsena.

Akimirką jaunuoliai žvelgė vienas kitam į akis, bet į kambarį įlėkė Abigailė ir išplėšė sūnėną iš svajų, jį audringai apkabindama.

– Ir perduok linkėjimus savo mamai. Nors manau, kad mielajai Olivijai prabangus ledi Hamilton gyvenimas tuoj išlįs pro gerklę.

– Olivija? – tylutėliai pakartojo ponas Rangitis, tačiau Anabelė jį išgirdo. Ir dar pastebėjo, kad jo veidu nuslinko tamsus šešėlis, o rankos ėmė virpėti.

Rotorua, 1899 m. balandis

Tą lietingą rudens dieną Anabelė su Paika šveitė svečių kambarius. Pasamdžiusi jaunąją maorę, Anabelė pirmomis savaitėmis visus darbus dirbo sykiu, kad pamokytų merginą.

Maorės įgūdžiai Anabelę sužavėjo. Abejonės, kad Paikai ne vieta dirbti viešbutyje, nes ji pernelyg išdidi, išsisklaidė. Mergina buvo ne tik stropi ir sumani, bet ir kasdien bendraujant darėsi vis atviresnė. Pirmą savaitę Anabelės duotus darbus dirbo tylėdama, tačiau antrą jau be jokios baimės ėmė visko klausinėti. Neseniai net prabilo asmeninėmis temomis.

Tas jųdviejų plepėjimas klojant lovas ir šveičiant grindis Anabelei patiko. Tokie pašnekesiai praskaidrindavo nuotaiką ir anksčiau, darbuojantis su Džeine. Anabelės palankumas Paikai augo su kiekviena diena, o merginos žodžiai dažnai pataikydavo į pačią širdį.

„Jūsų vyras myli jus labiau už viską pasaulyje, tiesa?“ – pasakė ji vakar. Anabelė nuo tų žodžių vos nepravirko. Gordono meilė jai buvo didžiausia dovana, ir ją sugraudino, kad mergina tai pastebėjo, nors Gordonas savo meilės niekada nedemonstruodavo. Iš šalies žvelgiant, vyras atrodė nerangus, nemokėjo gražbyliauti.

Ir vis dėlto Anabelei atrodė, kad mergina pagal amžių pernelyg rimta. Nuo tada, kai Paika nusišypsojo Dunkanui, saulė jos veide nebeužtekėjo nė sykio. Anabelė manė, kad kalta sunki vaikystė.