Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Esu laimingas, kad likot tokia, kokią nešiojausi atmintyje. Kitaip ilga mano kelionė tikriausiai būtų beprasmė.

– Kas jus čia atvedė, jaunuoli? Turbūt ne vien noras pasimeilinti mano dukteriai, tiesa? – šelmiškai paklausė Viljamas.

– Atvykau čia norėdamas pareikšti, kad gavau tarnybą pas medienos pirklį Oklande ir galėsiu pasirūpinti būsima žmona. Tąsyk pabėgau kaip tik dėl to. Jūsų motina, mieloji Anabele, regis, yra nusprendusi priversti bėgti vyrus, kuriems patinka jos duktė. Praeitą savaitę jai beveik pavyko tai padaryti, – nuoširdžiai atsakė Gordonas.

Anabelė, kurios širdis iš džiaugsmo vertėsi kūlio, staiga sustingo.

– Praeitą savaitę buvote čia užsukęs?

Gordonas linktelėjo.

– Taip, keliavai į Hamiltoną aplankyti šeimos ir norėjau paklausti jūsų kai ko svarbaus. Tada iki man grįžtant būtumėte turėjusi savaitę laiko apsvarstyti…

– Norite pasakyti, kad prieš savaitę manęs teiravotės?

Gordonas sunkiai atsiduso.

– Taip, bet jūsų motina tvirtino, kad jūsų nėra. Paprašiau leidimo grįžtant vėl užsukti. Tačiau ji atšovė: „Mielas jaunuoli! Be reikalo varginatės. Mano duktė jau pažadėta!“

Jis taip tiksliai pamėgdžiojo Marianos kalbėjimo manierą, kad tėvas ir duktė plačiai nusišypsojo.

– Tėti, ką pasakysi? Ji tiesiog išgrūdo poną Parkerį lauk.

Viljamas Č. Bredlis nesmagiai krenkštelėjo.

– Ji man pasakojo apie tai, bet kiek vėliau, sakė supratusi, jog blogai pasielgė. Aš būčiau tau pranešęs apie pono Parkerio apsilankymą. Nežinau, patikėsi manim ar ne, bet ketinau tai padaryti keliaujant prie krioklių.

– Važiuojate prie krioklių? – sužavėtas paklausė Gordonas. Jo akys žybtelėjo. – Girdėjau, ten neįtikėtinai gražu, bet aš niekada nesu buvęs, – pridūrė. – Tai viena iš mano svajonių, kurią būtinai kada nors įgyvendinsiu.

Anabelė maldaujamai pažvelgė į tėvą. Viljamas padrąsinamai linktelėjo jai. Merginos skruostai plykstelėjo raudoniu, susijaudinusi ji paklausė svečio:

– Pone Gordonai, gal galėtume pakviesti jus keliauti sykiu? Ši išvyka – mūsų viešbučio svečiams. Vežime lyg tyčia liko viena laisva vieta. Žinoma, vykti karieta būtų patogiau, bet mūsų svečiams patinka keliauti per žaliuojančius miškus ir slėnius.

Gordonas Parkeris nustebęs pažvelgė į Anabelę.

– Ar aš jūsų neapsunkinsiu? – paklausė nedrąsiai.

– Tik su viena sąlyga! – griežtai tarė Viljamas.

Anabelė krūptelėjo, Gordonas sumišęs pakėlė akis.

– Jei reikalausi, kad mamai grįžus jis iš čia dingtų, tada geriau tegul visai nevažiuoja, – užsirūstino Anabelė.

– Vaikeli, leisk gi jam kalbėti! Pone Parkeri, manau, mano sąlygą jums bus nesunku įvykdyti. Turite atskleisti, ką iš tikrųjų norėjote pasakyti mano dukteriai.

Geraširdiškas Gordono veidas tuoj pat nukaito. Jis giliai įkvėpė ir tvirtu balsu pareiškė:

– Mano klausimas daugiau skirtas jums, pone Bredli. Ketinau, kaip ir pridera, prašyti jūsų dukters rankos.

Anabelė nebesusivaldė. Vienu šuoliu atsidūrė prie Gordono ir puolė jam ant kaklo.

– Taip, – sukrykštė ji. – Taip, aš noriu būti tavo žmona.

Viljamas šypsodamasis stebėjo šią sceną.

– Ką aš galiu pasakyti? Jei atsakyčiau neigiamai, sudaužyčiau savo dukteriai širdį. – Jis paspaudė Gordonui ranką. Tada iš indaujos išėmė viskio butelį, du stiklus ir pripylė gėrimo. Užuodusi viskio kvapą, Anabelė suraukė nosį.

– Dabar tu esi mūsų šeimos narys, mielas Gordonai. – Taip taręs, tėvas susidaužė su būsimu žentu ir abu vyrai narsiai nurijo velnio lašus.

Gordono akys žibėjo iš džiaugsmo, bet staiga šmėstelėjo susirūpinimas.

– O ką pasakys jūsų žmona? Nemanau, kad apsidžiaugs. Man… man pasirodė, kad aš… aš esu jai nelabai tinkamas… – sumikčiojo Gordonas.

– Jaunuoli! – Viljamo balsas nuskambėjo šiurkščiai. – Kaip manai, kas čia dėvi kelnes? Mano žmona ar aš?

Gordonas nieko neatsakė, bet, regis, lengviau atsiduso.

Anabelė prisiglaudė prie tėvo ir sušnabždėjo:

– Tai tavo kerštas už Alaną Hamiltoną. Tiesa?

– Nesąmonė! – atžariai sušnypštė tėvas, nors jo akys juokėsi. Tada kreipėsi į Gordoną: – Dabar esu tavo uošvis ir palaikau tave. Taigi gavai darbą pas medienos pirklį Oklande. Ir nori išsivežti mano dukterį?

Gordonas linktelėjo.

– Nieko nebus, – ištarė Viljamas. Pastebėjęs, kad Gordonas išblyško, skubiai pridūrė: – O ką tu sugebi, mano berniuk? Ar moki apdirbti medieną? Ar galėtum gaminti baldus, statyti namus? Ar tavo rankos miklios? Ar galėtum dirbti mūsų žemę, auginti daržoves, skinti vaisius? Žvejoti?

Gordonas nedrąsiai pažvelgė į būsimą uošvį, paskui atsakė:

– Esu kilęs iš fermos, išmanau ir apie galvijų auginimą, ir žemę moku dirbti. Galėčiau net auginti avis. Oklande pasistačiau nedidelį namuką su veranda. Ir sumeistravau visus baldus. Mano žmona Oklande turėtų gyventi patogiai.

Viljamas garsiai atsiduso.

– Negaliu tau jos atiduoti, berniuk. Šalia mano žmonos ir manęs, ji yra mūsų šeimos verslo širdis. Be jos mes žlugtume, be to, aš senstu ir man vis labiau reikia pagalbos. Pats vienas nebesusitvarkau. Stalčiuje laikau naujo viešbučio priestato planus, bet nebepajėgiu jų imtis. O kas bus, kai mudu su žmona apskritai nebegalėsim dirbti? Jauniausioji mūsų duktė tikrai nesiims vadovauti viešbučiui…

Tarsi pakviesta, į kambarį įpuolė Abigailė. Pamačiusi Gordoną, akimirką spoksojo nustebusi, paskui pragydo:

– Pone Parkeri, mano gelbėtojau! Kaip malonu, kad mane aplankėte.

Anabelė šypsodamasi paglostė mažylei garbanas.

– Ponas Parkeris atvyko pas mane. Mudu susituoksim. Todėl gali vadinti jį Gordonu.

– Nuostabu, Gordonai, ar tu visam laikui liksi čia?

Gordonas Parkeris giliai įkvėpė ir atsiduso.

– Taip, visam laikui! Grįžti į Oklandą jis man neleidžia, o palikti jos čia aš negaliu, – ištarė ir švelniai pažvelgė į Anabelę.

Te Vairoa / Taraveros kalnas, 1879 m. gruodis

Kai kitą dieną Anabelė priėjo prie kuklios užeigos ant Rotomahanos ežero kranto, jai pasirodė, kad grįžo mano. Mabelė Veir ją audringai pasveikino.

– Parodysiu svečiams kambarius, o tada turėsi palydėti mane į virtuvę ir papasakoti Rotorua naujienas, – šnipštelėjo draugė. Paskui pasveikino Anabelės tėtį ir seserį Abigailę, kuri tuoj pat susidomėjo kūdikiu. – Jei nori, gali truputėlį pavežioti jį vežimėlyje palei ežerą, – pasiūlė Abigailei.

Abigailei du sykius kartoti nereikėjo – garbanė jau kelionėje suprato, kad sesuo norės ilgėliau pabūti su Gordonu.

Dėkinga Anabelė mirktelėjo sesutei. Jai iš tikrųjų rūpėjo visiškai kiti dalykai, o ne šokinėjimas aplink mažąją Abigailę. Ji nekantravo papasakoti Mabelei apie savo laimę. Draugei jau buvo galvą išūžusi, kad norėtų ištekėti už vienintelio vyro pasaulyje, bet šis netikėtai dingo iš jos gyvenimo. Ji vadino jį Abigailės gelbėtoju. Ir štai jis yra čia, o jos širdis vis dar nerimsta kaip ir per pirmąjį susitikimą.

– Mabele, tik pagalvok… – susijaudinusi sušnabždėjo Anabelė, bet jos draugė negirdėjo, ji uoliai skirstė kambarius. Galų gale prieš ją liko stypsoti tik Gordonas Parkeris; jis nedrąsiai paprašė rakto.

Mabelė sutrikusi pasikrapštė smakrą.

– Jūs iš tikrųjų buvot užsiregistravęs šiai dienai? O gal aš apsiskaičiavau? – sukuždėjo pati sau.

Gordonui nespėjus atsakyti, įsikišo Anabelė:

– Ne, Mabele, jis nebuvo užsiregistravęs. Gordonas netikėtai aplankė mus šiandien. Jis mūsų svečias. Aš gi tau pasakojau. Jis – Abigailės gelbėtojas! Gal rastum jam kambarį?