Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Anabelė karštligiškai mąstė, kaip kuo greičiau atsikratyti šio nemalonaus žmogaus. Ji nė už ką nenorėjo įsileisti jo į namus, nors šis ir pabandė išspausti kreivą šypseną. Tas draugiškumas buvo apsimestinis ir ji tai juto. Kas sieja jaunesniąją seserį su tuo šlykštuku? – svarstė ji.

Tą akimirką vyras kyštelėjo koją tarpdurin.

– Manau, jūs mane ne itin gerai supratot, maloningoji ponia, aš norėčiau pasišnekėti su savo sužadėtine. Ir nemeluokit, kad ji prisiglaudė ne pas jus. Juk atsiuntėt jai telegramą, kad kuo greičiau atvažiuotų. Tiesą sakant, mano Abė širdies gilumoje labai myli savo šeimą. O jei tuoj pat neleisit pasimatyti su mylimąja, kuo greičiau palydėkit pas jūsų ponią motiną. Jai tikriausiai bus įdomu sužinoti, kur link jos dukters gyvenimas pakrypo Velingtone…

Anabelės širdis taip daužėsi, kad rodėsi, tuoj suduš. Šis vyras – Abigailės sužadėtinis? Ji negalėjo tuo patikėti.

– Leisk tą žmogų vidun! – pasigirdo šaižus sesers balsas iš kambario gilumos.

Anabelė išsigandusi atsisuko. Jai už nugaros stovėjo išblyškusi kaip negyvėlė Abigailė. Anabelė pasitraukė į šalį.

Vyras tuoj puolė prie Abigailės.

– Širdele mano, ar nesidžiaugi, jog ryžausi taip toli keliauti, kad būčiau su tavimi? – suburkavo jis, o balse buvo girdėti grasinimo gaidelė. Jis metė į Anabelę pergalingą žvilgsnį.

– Ko jums reikia? – užsipuolė Abigailė.

– Ak, mano mažoji bambekle, ar vis dar rūstauji? Norėčiau su tavimi pasišnekėti.

– Tada eime. Mūsų pokalbis ne kiekvieno ausims, – atžariai tarė Abigailė ir šiurkščiai stumtelėjo vyrą svetainės link.

Anabelė delsė. Negalima palikti sesers vienos su tuo atgrasiu žmogumi. Ne, ji jokiu būdu nerizikuos! Tad greitu žingsniu nusekė paskui anuodu, bet svetimšalis sušnypštė:

– Sakiau gi, akis į akį!

– Tai mano namai, ir aš sprendžiu, kur man būti, – ryžtingai atkirto Anabelė. Ji vylėsi, kad atvykėlis nepastebės, kaip virpa jos rankos.

Nepažįstamasis nusikvatojo.

– Dėl manęs… tik gal geriau atsisėskit. Aš vis dėlto abejoju, ar Abė…

– Nedrįskit manęs vadinti Abe! Jums aš vis dar esu panelė Bredli, – sukliko Abigailė ir sugniaužė kumščius.

– Kaip galėčiau pamiršti? – ironiškai vyptelėjo vyras ir vėl kreipėsi į Anabelę: – Taigi, maloningoji ponia, aš nežinau, ar panelė Abigailė Bredli džiaugsis, jeigu mūsų pašnekesio klausysis dar vienas žmogus. Numanau, kad ji turi daugiau ką slėpti nei aš. Todėl būtų geriau, jeigu išeitumėt iš kambario! – Jis pamosavo ranka, tarsi norėtų nuvyti įkyrią musę.

Anabelei pasidarė negera, jautė atslenkant kažkokią didelę negandą, tačiau liko sėdėti. Ji pažvelgė Abigailei į akis. Tai, ką jose perskaitė, draskė širdį. Vien liūdesys, neryžtingumas ir baimė.

Bet Anabelė jautė: dabar Abigailei ypač reikia jos paramos.

– Abe, mažyle, kad ir ką tas vyras pasakytų, prisiekiu, mano meilės tau nesumažės. Gerai pagalvok: jei nori, kad kažkas žinotų, kaip tau iš tikrųjų einasi, tada aš liksiu čia. O jei nenori, kad kas nors padėtų atsilaikyti prieš šį siaubingą žmogų, tada išeisiu.

– Oho, o jūs iš tikrųjų kilni. Norit bet kokia kaina padėti, tik kad nėra jokio reikalo. Bus kalbama apie panelę Bredli ir truputį apie mane. Ji tikrai nenorės iškloti jums smulkmenų apie savo prabangų gyvenimą Velingtone. Negi nepastebit, kad trukdot? Aš noriu pasišnekėti su savo sužadėtine akis į akį, supratot?

Anabelė sulaikiusi kvapą žvelgė į seserį.

– Prašau, lik! – sušnabždėjo Abigailė. Lig šios akimirkos ji stovėjo kaip apduota, paskui it furija šoko prie nepažįstamojo ir ėmė kumščiais daužyti jam į krūtinę. – Jūs nesat mano sužadėtinis. O dabar dinkit! Mudu neturim ko aiškintis! Ir kad niekada daugiau jūsų nematyčiau! – Išsekusi ji nuleido kumščius ir užsidengė delnais veidą.

– Ar girdėjot, ką pasakė mano sesuo? Dinkit iš čia! – Anabelė ryžtingai pašoko, atidarė svetainės duris ir parodė į laukujas.

Nepažįstamasis vėl garsiai nusikvatojo.

– Nors ji ir nenori su manimi šnekėtis, bet aš turiu jai kai ką pasakyti. – Jis pasisuko į Anabelę. – Vadinasi, jūs esate ta šventoji puolusios merginos sesuo? Vadinasi, jums priklauso šis viešbutis? Gerai, aš mielai apsistočiau viename iš kambarių!

– Jūs niekada nenakvosit šitame viešbutyje! – sušuko Abigailė.

Anabelė skubiai uždarė svetainės duris. Ji nenorėjo, kad mama išgirstų, kas čia vyksta. O, kad Gordonas būtų namie! – pagalvojo, bet jis buvo iškeliavęs į Oklandą pasitarti su inžinieriumi dėl maudyklos. Atsirado sunkumų statant siurblius, kurie turėjo pumpuoti gydomąjį vandenį iš baseino į maudyklą. Šiuo metu viešbutyje buvo apsistoję tik keli žmonės, taigi patogi proga imtis projektavimo darbų, todėl jis ketino likti mieste iki vakaro. Anabelė karštligiškai svarstė, ką šioje situacijoje darytų Gordonas? Žinoma, jis išmestų tą žmogų lauk. Jei reikėtų, prieš tai dar ir apkultų. Jai teks tai padaryti žodžiais.

Anabelė giliai įkvėpė, o paskui šiurkščiai paliepė:

– Tuoj pat palikit mano namus! Nieko čia nepametėt, taigi nėra ko ir ieškoti. Mano sesuo neketina su jumis kalbėtis. O dabar nešdinkitės! – Ji ranka parodė į duris.

Vyras atsakė plačia šypsena.

– Gerai, mano mieloji Abigaile, pati prisiprašei! Tebūnie tavo sesuo liudininkė to, ką aš noriu pasakyti. Tu man skolinga pinigų! Juk mudu gražiai susitarėm. Ir todėl aš lauksiu šitame viešbutyje tol, kol atiduosi skolą. Jei reikės, lauksiu visą savaitę. O jei vis dėlto neigsi, visiems šiose apylinkėse papasakosiu, kas esi iš tikrųjų!

Abigailė vėl prišoko prie vyriškio, tik šįkart vožė jam skambų antausį.

– Jei išdrįsit, jūs lavonas! – sukliko ji.

Šis piktai nusikvatojo, sučiupo ją už rankų ir sušnypštė:

– Nedrįsk daugiau manęs mušti! Nes pasigailėsi. Juk gerai žinai, kad aš veltui negrasinu, net maoriai yra apie tai sukūrę dainą.

Abigailė krūptelėjo ir staiga tapo panaši į pjudomą gyvūną.

Anabelė nebegalėjo ilgiau žiūrėti į tokią kančią. Ji niekada nemušė jokio žmogaus, bet tą akimirką tvirtai nusprendė: jei reikės, išmes šį nusikaltėlį jėga. Ką stebėdamasis kartodavo Gordonas? Jėgos tu turi už du! Ji iškėlė rankas ir žengė prie atvykėlio, būtų nedvejodama smogusi jam, bet sulaikė Abigailė.

– Meldžiu, nereikia, jis stipresnis už mudvi abi. Ir patikėk, nepasigėdins tave sumušti, o gal net sugalvos ką nors blogesnio.

Tai tarusi Abigailė atraitojo suknelės rankovę ir parodė bjaurią žaizdą.

– Jis užgesino cigaretę man į ranką! – pasakė tyliai.

– Tu perdedi, tai buvo nelaimingas atsitikimas! – išsiviepė nepažįstamasis.

Anabelė išsigandusi žingtelėjo atgal. Drąsa kaipmat išgaravo. Ji virpėjo visu kūnu. Dar niekada nebuvo sutikusi tokio žiauraus žmogaus.

– Kiek pinigų jums reikia? – lediniu balsu paklausė Abigailė.

– Trijų šimtų svarų sterlingų.

– Bet puikiai žinot, kad atidaviau jums viską, ką turėjau, o likusius išleidau apmokėti kelionei namo, – nusiminė Abigailė.

– Taigi atidavei ne viską. Tu pasprukai. Po to, kai gerbiamas ponas deputatas atsisakė sumokėti man už tylėjimą, buvau priverstas parašyti laišką gerbiamai poniai. Ir ši paliko jį. Tu nė neįsivaizduoji, kas dabar darosi Velingtone. Dabar tu negali nė nosies kyštelėti į tą miestą. Liko tik viena vieta, kur gali pasislėpti – čia. Juk nenorėtum, kad žmonės viską apie tave sužinotų? Gal šeima tau padės? Juk jūs esat geras žmogus, panele Bredli. Jūs gi nenorit, kad dėl tos istorijos, kurią aš paskleisiu tarp žmonių, nukentėtų jūsų šeimos reputacija. Pagalvokit apie ligotą savo motiną!