Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Atsisveikindami ponas ir ponia Mūrai užtikrino, kad Abigailė visuomet laukiama jų namuose, o maždaug po savaitės tegu pasirodanti teatre – galėsianti pradėti repetuoti vaidmenį.

Grįžtant į Torndoną abu tylėjo. Džeimsas Morganas nė neketino smulkiau iškloti jai savo vedybų planų, o Abigailė buvo pernelyg išdidi, kad paklaustų.

Kai karieta sustojo prie namo, Džeimsas paprašė vežėjo palaukti ir palydėjo ją iki durų.

– Jums jų tikriausiai reikės, – tarė ir padavė kelis banknotus. Vidinis balsas Abigailę perspėjo, kad neimtų pinigų, bet negi ji turėjo kitą pasirinkimą? – Pasirūpinsiu, kad vėliau gautumėte geresnį kambarį. Be to, kiekvieną trečiadienį kviečiu jus pietauti, o kitą savaitę palydėsiu į teatrą ir parvešiu atgal, – pareiškė jis nė nepasidomėjęs, ką ji apie tai galvoja.

Po tos vakarienės Abigailė prarado bet kokį pasitikėjimą savimi, tad neprieštaravo. Ji jautėsi sutrikusi, todėl džiaugėsi, kad Džeimsas ja rūpinasi. Galbūt tai, ką patyrė šį vakarą, jos mintis sujaukė taip, kad šiąnakt neberaudos į pagalves ilgėdamasi namų. Kai Džeimsas mandagiai kaip visuomet atsisveikino, Abigailė vylėsi, jog taip ir bus.

Po to atmintino vakaro prabėgo dvi savaitės. Prasidėjusios repeticijos sužavėjo Abigailę. Kaskart įėjusi į pastatą, ji džiugiai uosdavo savitą, tik teatrui būdingą kvapą: seno grindų vaško, sumišusio su salsvu pudros, kvepalų ir senų kostiumų aromatu. Kai paskui save uždarydavo drabužinės duris, ketindama persirengti ir tapti žirnio žiedu, jos širdis kassyk suspurdėdavo. Labiausiai džiaugėsi, kad ponas Mūras ją iškart, nuo pat pirmos dienos, pavadino talentu iš prigimties. Jai patiko malonus aktorių elgesys. Daugelis buvo linksmi žmonės, linkę krėsti paikystes. Visi labai apgailestavo, kad Abigailė vakarais neina drauge pasilinksminti. Ji, aišku, labai norėjo, bet nedrįso įžeisti Džeimso Morgano. Vyras kas vakarą tuo pačiu laiku laukdavo jos karietoje priešais teatrą. Retkarčiais jis veždavosi ją vakarieniauti, bet dažniausiai tiesiog pargabendavo namo.

Šį vakarą Abigailė tvirtai nusprendė paprašyti, kad jis nuvežtų ją ne į pensioną, bet į nedidelį privatų kolegų vakarėlį. Jai teko prisiversti ištarti tokius žodžius, mat bijojo jį įžeisti, tačiau vyras abejingai pareiškė:

– Apgailestauju, bet šiandien negaliu!

Abigailė nežinojo, kaip elgtis, – supykti ant Džeimso ar ne. Privažiavus pensioną, jis paliepė jai:

– Susikraukite savo daiktus ir neškit čionai lagaminą. Ir prašyčiau paskubėti!

Abigailė nustebusi pažvelgė į jį, bet sukaupusi visą drąsą paklausė:

– Pone Morganai, esu be galo dėkinga už viską, ką dėl manęs padarėte, bet dėl to nevalia nurodinėti, kaip turėčiau gyventi.

– Norite gražesnio kambario ar ne? – šaltai atkirto jis.

Abigailė tik įkvėpė ir pakluso. Nieko netroško labiau už didesnį kambarį.

Kai grįžo su lagaminu, jis laukė jos nutaisęs nepatenkintą veidą.

– Atleiskite, panele Bredli, man, žinoma, nederėtų jums komanduoti. Tik maniau, kad bent truputį man simpatizuojate, ir jums malonu, jog kiek galėdamas padedu jums šiame mieste.

– Žinoma, malonu. Nenoriu būti nedėkinga, bet jūs manęs neklausiat, jūs tiesiog įsakinėjat.

– Gerai, kad pasakėte. Pasistengsiu elgtis kitaip. Todėl teiraujuosi jūsų: gal norėtumėte apžiūrėti naujus savo namus?

– Mielai, pone Morganai, – nusijuokė ji, žvelgdama į surukusį jo veidą, ir lengviau atsiduso, kai jis taip pat nusikvatojo.

Netrukus jie sustojo prie nediduko jaukaus medinio namelio Torndone.

– Nuostabu! – iššokusi iš karietos žavėjosi Abigailė. – Kambario nuomotojai turbūt malonūs žmonės.

Džeimsas Morganas paslaptingai šypsojosi. Prie durų jis išsitraukė iš kišenės raktą ir atsargiai jas atrakino.

– Gal tai jūsų namas? – atsikvošėjusi paklausė Abigailė.

– Ne, greičiau jūsų, – atsakė Džeimsas Morganas ir padavė jai raktą.

Abigailė ėmė gaudyti orą. Ji negalėjo patikėti. Ir ką tai galėtų reikšti? Jis gi negali dovanoti jai namo! Juk žino, kad ji neturi nė grašio, nes kuklios santaupos ištirpo patį pirmą mėnesį.

– Juk neketinate padovanoti man namo, tiesa? – karingai paklausė Abigailė.

– Į šį klausimą atsakysiu tik su viena sąlyga: pirmiausia apsižvalgykite ir nuspręskite, ar norite grįžti į tą nejaukų kambarėlį.

– Gerai, bet pažadėkite, kad apžiūrėjusi namą sulauksiu paaiškinimo. Noriu žinoti, ką visa tai reiškia!

Jis tylėdamas linktelėjo ir praleido ją į priekį.

Namukas buvo nedidelis. Svetainė įrengta labai skoningai, apstatyta brangiais angliškais baldais. Olivija labai apsidžiaugtų, dingtelėjo Abigailei. Židinyje liepsnojo ugnis.

– Ar čia gyvena gerosios dvasios, kurios užkuria židinius? – paklausė ji pabrėžtinai šiurkščiu balsu, kad paslėptų nuostabą.

– Ne, tai padariau aš, bet nuo rytdienos ateis Aroha, ji tvarkys namus ir gamins jums ir jūsų svečiams valgį.

– Aroha?

– Maorė, vos išprašiau tėvų, kad ją išleistų.

Abigailei darėsi vis nejaukiau. Kai atidarė miegamojo duris, neteko žado. Ten stovėjo dvigulė šeimyninė lova!

– Juk aš aiškiai pasakiau: neketinu už jūsų tekėti, – sušnypštė ji.

– O aš labai gerai prisimenu, kad dalyvavote pokalbyje, kai pranešiau apie savo būsimą santuoką su Mere Valters. Po kelių mėnesių ji taps mano žmona.

– O kam tada čia dvigulė lova?

Jis neatsakė, bet žengė prie Abigailės, suspaudė jos veidą abiem rankomis ir pabučiavo į lūpas. Tada skubiai atsitraukė ir įdėmiai pažvelgė į ją.

– Ar iš tikrųjų esi naivi, Abigaile, ar puikiai vaidini?

Abigailei prireikė kelių sekundžių, kad atgautų pusiausvyrą, bet kai suvokė, ką visa tai reiškia, trenkė jam skambų antausį.

– Nemanykit, kad jums priklausysiu! Aš jūsų nebijau ir patariu: nekiškit prie manęs nagų! Nebūsiu jūsų meilužė, patikėkit.

Džeimsas Morganas išsitiesė ant lovos ir provokuojamai pasirąžė.

– Dabar gal ir ne, mieloji, bet aš galiu palaukti. Man nebūtina tavęs spausti nei imti jėga. Vieną dieną pati savo noru atiduosi tai, ko geidžiu. Aš tai žinau. Lažinamės?

Abigailė ėmė žiopčioti.

– Jūs – bjaurybė! Nesulauksit. Aš išeinu!

Taip tarusi, ji nė sekundės nedvejodama išskuodė iš kambario ir nusileido laiptais į vėsią naktį. Ji vis bėgo ir bėgo, kol uždususi pasiekė vandenį. Smarkiai diegė krūtinę ir ji sustojo. Tik dabar pajuto žvarbų vakarų vėją. Su lengva suknele buvo šalta, tad nepaisydama skausmo vėl leidosi bėgti, atstačiusi veidą kvapą gniaužiančiam vėjui. Kai nuvargo, išsekusi atsisėdo ant akmens ir įbedė žvilgsnį į tamsią jūrą. Sopėjo visą kūną. Ji net nepajėgė verkti – buvo sustingusi kaip tas akmuo. Ir baisiai šalo, ir ne tik kūnas – šalo jos širdis. Kokia kvaila ji buvo! Kodėl pasitikėjo Džeimsu Morganu? Koks vyras rūpinasi vieniša mergina nereikalaudamas atlygio? Ir ką jai dabar daryti? Ji užsikosėjo, ir taip stipriai, kad purtėsi visu kūnu. Vanduo vis tamsėjo, kol prieš akis viskas pajuodo.

Kai Abigailė atsigavo, pirmiausia pamatė susirūpinusias Džeimso Morgano akis.

– Kas atsitiko? – sunkiai ištarė ji, nes liežuvis atrodė it apsivėlęs, o krūtinę siaubingai maudė.

– Tu susirgai, – atsakė jis.

Tą akimirką Abigailė viską prisiminė. Tamsią jūrą, šaltį, ledinį vėją, kuris įsisuko po suknele, ir perdėtai dosnią Džeimso dovaną. Ji atsargiai apsidairė. Nebuvo jokios abejonės. Ji gulėjo dvigulėje lovoje, kurią Džeimsas nupirko jai.