Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Ne, jis gyvas. Bet jo žmona, ji… Žodžiu, ji mirė ir paliko jį vieną su vaiku.

– Jis turi vaiką?

– Taip, mergaitę. Nuostabų vaikelį. Ji yra visa jo paguoda, jei jau… – Anabelė staiga nutilo.

– Anabele, prašau, sakyk tiesą! Kas atsitiko jo žmonai? Tu vis kreipi kalbą kitur.

Anabelė sutrikusi žvelgė į grindis. Abigailė niekaip negalėjo jos išjudinti. Ji delsė. Po Džunės O’Donel mirties Rotorua sklido keisčiausi gandai. Vieną dieną Abigailė vis tiek sužinos tiesą.

– Jo žmona nusižudė! – pagaliau išklojo Anabelė.

– Dėl Dievo meilės. O kas tokia ji buvo?

– Džunė Fuler, mūsų gydytojo duktė. Jis vedė ją prabėgus metams po tavo išvykimo. Ji buvo mano draugė. Vestuvių išvakarėse Džunė atėjo pas mane prašyti patarimo. Ji atvėrė man širdį. Prisipažino mananti, jog jis tebemyli tave, bet negali atleisti, kad išėjai. Kita vertus, jis nori šeimos. Štai todėl ir ketina vesti ją, mieląją Džunę. Jei tik būčiau žinojusi, kad dėl tos meilės be atsako ji susirgs proto liga, niekada nebūčiau patarusi tekėti.

– Manai, jis jos nemylėjo?

– Jis niekada nesiliovė mylėjęs tavęs. Džunė iki paskutinės akimirkos vylėsi, kad vieną dieną jis tave pamirš, bet visos jos viltys buvo bergždžios. Patrikas visuomet buvo su ja malonus, tačiau Džunė jautė: nors jiedu ir susilaukė dukters, jo širdis visus jų santuokos metus nebuvo laisva. Su tuo ji negalėjo susitaikyti. Blogiausia, kad motiną rado mažoji Emilė. Džunė pasiskandino ten, priešais mūsų viešbutį.

– Dėl to kalta aš, – sunkiai atsiduso Abigailė.

– Ne, nesi kalta. Ji žinojo, kad jis anksčiau mylėjo kitą. Gailėtis turėtum tik dėl to, kad anuomet palikai mus ir jį. Tėtis dažnai kalbėdavo apie tave, o mama niekada. Ji net reikalavo, kad neminėtume tavo vardo. Bet mes jos neklausėm.

Ji išvijo mane iš namų kaip nusususį šunį, karčiai mąstė Abigailė. Vieną akimirką pajuto trokštanti papasakoti Abigailei apie tą nelaimingą dieną. Bet netrukus jos mintys nusklendė pas Patriką O’Donelą.

– Ar galėčiau kada nors jį aplankyti? – paklausė, bet tas klausimas veikiau buvo skirtas sau pačiai.

– Geriau nereikia. Dabar šeima rūpinasi Džunės sesuo Gvendolina. Ji našlė, ir mes visi tikimės, kad taps naująja mergaitės mama, tada viskas susitvarkys, – išpyškino Anabelė.

Abigailei buvo skaudu, nors širdies gilumoje jautė, kad Anabelė teisi. Aplankydama Patriką, ji tik išaitrintų jo žaizdą.

Anabelė pastebėjo skausmo kupiną sesers žvilgsnį.

– Abe, prašau, suprask. Patrikas O’Donelas nusipelnė naujos laimės. O Džunės sesuo žino, kas yra gyvenimas, ir yra labai praktiška. Jam toks požiūris – kaip tik. O jei tu įžengtum į jo gyvenimą, kas žino, ar jis pajėgtų…

– Žinau, kad sakai tiesą, – atsiduso Abigailė. – Nesu jam tinkama moteris, esu iš kito pasaulio ir padariau daugybę klaidų… – Ji vėl nutilo ir susimąstė.

Gal dabar jau reikėtų paklausti apie svetimšalį? – smilktelėjo Anabelei. Būtinai turiu sužinoti, dėl ko ji šantažuojama. Kitaip negalėsiu paimti Gordono pinigų. Tačiau ji kaipmat susigėdo dėl savo smulkmeniškumo. Kad ir ką Abigailė slėpė, ji vis tiek yra jos sesuo, patekusi į rimtą bėdą. Anabelė turi besąlygiškai jai padėti. Kaip darydavo nuo seno. Bet negalima išsiduoti, iš kur atsirado tie pinigai. Ji gerai pažinojo Abigailę – supratusi, toji pinigų neimtų.

– Klausyk, Abigaile, aš gausiu pinigų, kad galėtum grąžinti tam žmogui skolas.

– Bet aš jam nieko neskolinga, – audringai paprieštaravo Abigailė. – Jis yra šantažuotojas, nežinantis jokių skrupulų!

– Turiu truputį susitaupiusi, tuos pinigus jam ir atiduosim, – sumelavo Anabelė, iš indaujos imdama Gordono dėžutę. Ji išvertė pinigus ant stalo ir suskaičiavo. Buvo lygiai trys šimtai svarų. Tiek užtektų išvyti tą žmogėną iš Rotorua, kol jis nepridarė didesnių nemalonumų.

Abigailė liūdnai žvelgė į seserį.

– Ne, negaliu jų paimti, nes tik aš pati kalta dėl visos tos istorijos. Tu man ir anksčiau visuomet padėdavai ir išsukdavai nuo bausmių, kai prikrėsdavau kokių nors eibių. Bet tada buvau vaikas. Dabar esu suaugusi. Ir jei nori man padėti, geriau išklausyk, ką jis apie mane žino.

Anabelė karštai paprieštaravo:

– Kad ir ką būtum padariusi, esi mano sesuo, ir aš nenorėčiau, kad šis žmogus laikytų tave savo gniaužtuose.

– Geriau jau dingsiu iš čia, nei nunešiu jam tavo santaupas, – atsiduso Abigailė.

– Abe, žinau, esi geras žmogus. Kad ir ką tas žmogus ketina apie tave paskleisti, tau dėl nieko nereikia gėdytis.

– Geriau nekalbėk taip, sesute! Padariau kai ką, ko atleisti negalima, nors ir buvau priversta taip pasielgti. Aš tapau tuo, ką mama man nuolat pranašavo, – puolusia mergina!

Velingtonas, 1899 m. vasaris

Aroha griežtai pažvelgė į pustuštį viskio butelį ant naktinio staliuko, paskui pažadino Abigailę. Ši niurnėdama apsivertė ant kito šono.

– Panele, privalau jus išbudinti. Tikriausiai pamiršote, kad turit pasirodyti tame cirke. – Iš to, kaip Aroha tarė žodį „cirkas“, buvo galima suprasti, kad tokios rūšies teatrą ji laikė ne itin padoriu.

Pagyvenusi maorė visuomet stengėsi pabrėžti anksčiau dirbusi puikiuose namuose, o dabar štai šaiposi iš Abigailės, turtingo žmogaus meilužės, gyvenimo. Ji niekada nepraleisdavo progos pareikšti, kad kur kas mieliau dirbtų pono Džeimso ir jo žmonos Merės namuose.

Nors maorė griežtai peikė panelės Bredli gyvenimo būdą, vis dėlto turėjo auksinę širdį ir apgaubė Abigailę meile ir rūpesčiu. Ji įvedė griežtą dienotvarkę ir reikalavo, kad Abigailė kasdien tris kartus tinkamai pavalgytų. Tingine tapusiai Abigailei ji primindavo ir jos pareigas.

– Panele, jau laikas keltis! – pakartojo maorė ir nutraukė antklodę.

Abigailė pamažu atsipeikėjo ir susiėmė už galvos.

– Pati kalta! – barėsi Aroha. – Tie velnio lašai vieną dieną jus nužudys. Ko tik nesiėmė jūsų baltosios seserys, kad vyrai negirtuokliautų, o dabar pradeda gerti net moterys.

– Išgėriau viso labo vieną stiklinę, – paprieštaravo Abigailė, bet Aroha tik numojo ranka.

– Jūs visada taip kalbat. Bet aš pasakysiu viena: jei ponas Morganas pastebės, labai supyks.

– Tegul jis nurodinėja savo žmonai, o ne man. Aš, mieloji, esu laisvas žmogus, – atkakliai gynėsi Abigailė, iš lėto ropšdamasi iš lovos.

Aroha tik papurtė galvą.

– Per daug nesipūskit! Jūs priklausoma nuo jo, kaip ir vargšelė ponia Merė. Ji tokia nuoširdi moteris. Jei tik žinotų, kad kiekvieną ketvirtadienį jis praleidžia pas jus… Ak, vargšelė! Esu tikra, tai jis kaltas, kad jiedu neturi vaikų. Tai bausmė už jo apgavystes!

Kai nieko neįtardama Aroha prabilo apie vaikus, Abigailė nejučia krūptelėjo. Nors galvoje ir gaudė, ji puikiai prisiminė tą siaubą, tarsi tai būtų įvykę vakar. Anuomet, prieš penkerius metus, Džeimsas Morganas privertė ją atsikratyti kūdikio. Tada jis buvo tikras, kad geidžiamų palikuonių padovanos Merė. Pavainikio jis nepageidavo. Po to Abigailė nė sykio nepastojo. Kaip tik tada prarado darbą pas poną Mūrą, nes ištisas savaites sirgo.

– Taip, taip, geroji ponia Merė Morgan, – pasišaipė Abigailė. – Tikra ledi!

Ji siaubingai širsdavo, kai Aroha pagarbiai kalbėdavo apie Džeimso žmoną. Džeimsas niekada neužsimindavo apie ją. Šito reikalavo Abigailė – kad tos šnekos nežeistų ir taip sužeistos jos sielos. Ponia Morgan Abigailei tiesiog neegzistavo. Ir vis dėlto toji dama retkarčiais įsėlindavo į jos sapnus ir nebyliai stovėdavo, o jos žvilgsnyje galėdavai įskaityti klausimą: „Kodėl mane taip skaudini?“