Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Jei neužmokėsit man, pirmiausia parašysiu laišką jo žmonai, paskui tėvams, uošviams ir deputatams, – pagrasino šantažuotojas, artindamas smilkstančią cigaretę jai prie veido.

– Gausit viską, ką turiu.

Tai tarusi, ji vaitodama atsistojo. Žvilgsnis užkliuvo už žarsteklio. Nedaug trūko, ir ji būtų čiupusi tą sunkų geležinį daiktą ir trenkusi jam per galvą. Tik baiminosi, kad geram smūgiui gali neužtekti jėgų.

Įsukusi į Hilo gatvę vylėsi, kad Džeimsas nekantriai laukia jos grįžtant. Kai jiedu įėjo į namus, Abigailei pakirto kojas.

– Sekit paskui mane! Ir nė garso! Darykit tik tai, ką liepsiu. Jei Aroha pamatys tokį žmogų kaip jūs, tuoj pat ims šauktis pagalbos. Ji geriau pažįsta žmones nei aš! – sviedė šantažuotojui.

Verdama svetainės duris ji sulaikė kvapą. Ak, jei tik Džeimsas sėdėtų krėsle! Tačiau teko nusivilti – ją pasitiko nebyli tuštuma.

– Likit čia! – paliepė.

Šantažuotojas elgėsi neįtikėtinai ramiai.

Jis užuodžia didelius pinigus ir neketina prarast grobio elgdamasis neprotingai, suprato ji. Tikriausiai jaučiasi saugus.

Abigailė nuskubėjo į virtuvę, genama vienintelės minties: Aroha privalo nulėkti pas Džeimsą ir bet kokia dingstimi atvilioti jį čia. Aš viena neišspręsiu šios problemos. Kai šantažuotojas gaus mano santaupas, jis nedelsdamas pradės griauti Džeimso Morgano gyvenimą.

Aroha sėdėjo prie virtuvės stalo, mąsliai parėmusi rankomis smakrą. Prieš ją gulėjo popieriaus lapas. Iš pradžių Abigailė pamanė, kad Aroha nepakluso ir neperdavė Džeimsui laiško, taigi jis galbūt pasirodys. Bet keistas Arohos žvilgsnis, kai ji atkišo popieriaus lapą, nežadėjo nieko gera.

Abigailė pasilenkė virš rašto ir murmėdama po nosimi perskaitė: Mama pargriuvo. Nuo to laiko prikaustyta prie lovos. Nekaip atrodo. Gal galėtum tuoj pat atvažiuoti! Ji išblyško. Galvoje viskas ėmė suktis. Ji niekada negrįš namo, tik ne dabar, kai iš jos gyvenimo liko vien purvo duobė, kokia burbuliuoja Rotorua sode.

– Vaike, kad ir kokia liūdna proga, pasinaudokite ta galimybe! Važiuokite namo. Palikite viską praeityje! Jūs, panele, mokate pernelyg didelę kainą!

Abigailė sulaikė kvapą. Juk Aroha teisi. Gal tas nelaimingas atsitikimas iš tikrųjų yra tinkamiausia proga grįžti į Rotorua? Tik dabar ji pagaliau suvokė, kas atsitiko. Jos mama susižeidė!

Abigailė pajuto, kad kojos ima linkti, ir sudribo ant kėdės. Šitiek metų ji negalvojo apie mamą! O jei ir prisimindavo, tai tik jos rūstybę. Sunkiausiomis gyvenimo valandomis ji kaltino mamą dėl to, kas atsitiko. Dažnai klausdavo savęs: o ką pasakytų mama sužinojusi, kuo šaunusis Džeimsas Morganas pavertė jos dukrą? Gal mama gailėtųsi atstūmusi jaunėlę ir prašytų atleidimo?..

Ant peties pajutusi šiltą maorės ranką, Abigailė apsisprendė. Tai – jos paskutinė galimybė!

– Išvažiuoju ryt anksti rytą. Būkit gera, praneškit apie tai ponui Morganui, kai atvyks į svečius.

Aroha supratingai pažvelgė į ją.

Tą akimirką abi suvokė, kad niekada daugiau nepasimatys. Žodžio netarusi, Abigailė pabučiavo nustebusiai Arohos į raukšlėtą skruostą.

– Dėkoju už viską! O dabar eik pasivaikščioti arba apsipirkti. Jei matysiu tave, pradėsiu verkti, – ištarė ir nuskubėjo į miegamąjį. Ten palūkėjo, kol išgirdo trinktelint lauko duris.

Dabar ji buvo viena su šantažuotoju, tad reikėjo puikiai atlikti savo vaidmenį. Tai bus rimčiausias kada nors jos vaidintas vaidmuo.

Santaupos buvo paslėptos po čiužiniu. Drebančiais pirštais ji čiupo didžiąją dalį banknotų, paliko maždaug tiek, kiek, jos nuomone, turėtų užtekti kelionei į Rotorua. Kai ji laikė pinigus suspaudusi saujoje, šantažuotojas tylutėliai įsėlino į miegamąjį, bet Abigailė išgirdo.

– Tai viskas, ką turiu! – sušnypštė ji ir įspraudė jam į saują pinigus, kurių skubėdama nė nesuskaičiavo. O jis tuojau puolė skaičiuoti, paskui išsiviepė.

– Panele Bredli, ketinate apdumti man akis? Su šitais pinigais gerklės man neužkimšit. Klausykit, aš išeisiu taip, kad manęs niekas nepamatys, o jūs rytoj iš savo meilužio gausit triskart tiek. Tris šimtus svarų! Ne vėliau kaip rytoj vakare atnešit juos į mano butą; jei ateisit ne viena arba sugalvosit kokią nors klastą, aš pasirūpinsiu, kad laiškas tuoj pat pasiektų ponią Morgan. Supratot?

– Gerai. O dabar eikit, rytoj pasirodysiu pas jus! Su trim šimtais svarų, – truputį per uoliai pažadėjo Abigailė. Ji vylėsi, kad neišsidavė. Iš baimės virpėjo keliai.

– Gerai! – suniurnėjo šantažuotojas ir, dar sykį pakartojęs grasinimą, išsliūkino lauk.

Abigailė lengviau atsiduso, bet atsipalaidavus ėmė plūsti ašaros. Ranką varstė skausmas ir spaudė širdį, nes suprato negalinti apsaugoti Džeimso Morgano, nors padarė viską, ką galėjo. Truputį guodė vienintelė mintis: kad pagaliau įgavo drąsos pasprukti iš auksinio narvelio. Kažin, kaip ją priims mama, mąstė ji. Tik kai ašaros išseko, pajuto džiaugsmą, kad pagaliau grįš namo. Miela, geroji Anabele, netrukus mudvi pasimatysim, galvojo ji. Man nebereikės rašyti tau laiškų.

Rotorua, 1899 m. balandis

Netarusi nė žodžio, Anabelė pastūmė per stalą pinigus. Jos akys buvo paraudusios nuo ašarų, išlietų klausantis sesers pasakojimo. Ji čiupo Abigailės ranką ir su užuojauta paspaudė.

– Ar kada primeni Džeimsą?

Abigailė atsiduso.

– Atvirai sakant, ne. Tikriausiai nepatikėsi, bet mano prisiminimai apie jį taip išblanko, kad sunkiai begaliu įsivaizduoti jo veidą. Ir vis dėlto, kad ir ką Džeimsas Morganas man padarė, gaila, jog tas nususęs velnias sugriovė jųdviejų su žmona gyvenimą. Vargšė moteris visą gyvenimėlį kentės sužinojusi, kad jų santuoka buvo suręsta ant melo pamatų. Dabar mes visi trys tapom šių nešvarių santykių aukomis.

Abigailė energingai pastūmė pinigų ryšelį.

– Važiuosiu į Danidiną ir kaip nors ten prasimušiu. Būtinai susirasiu vietą teatre. Nenoriu, kad dėl manęs sužlugdytum Gordono svajonę. Manai nežinau, kokie čia pinigai? Tu man rašei, kad taupot maudyklai. Man taip graudu, kad trokšdama padėti esi pasirengusi net apvogti jį. Bet aš pati turiu išsivaduoti nuo to šantažuotojo.

– Ne, aš tau neleisiu. Nė nemėgink vėl pabėgti!

Seserys buvo taip įsigilinusios į pokalbį, kad neišgirdo bilstelint durų. Išgirdusios Gordono balsą, abi sykiu krūptelėjo.

– Pabėgti? Nuo ko?

– Gordonai! – sušuko jiedvi vienu metu.

Jo žvilgsnis įsmigo į pinigus ant stalo ir nukrypo prie tuščios dėžutės.

– Ką tai reiškia? – sušnabždėjo jis.

– Visiškai nieko! – pasiskubino užbėgti už akių Abigailė. – Prieš man išvažiuojant, Anabelė tenorėjo parodyti, kiek tu sutaupei.

– Išvažiuoji?

Abigailė tylėdama linktelėjo.

– Netiesa! – energingai paprieštaravo Anabelė. – Abigailė yra šantažuojama to bjauraus žmogaus, ir jeigu ji neduos jam trijų šimtų svarų, jis pasakys mamai ir paskleis apylinkėse negražių dalykų apie jos gyvenimą Velingtone…

– Aš ten buvau vieno vedusio deputato išlaikytinė, o jo žmona… – pradėjo Abigailė.

Gordonas šiurkščiai ją nutraukė:

– Nenoriu nieko apie tai žinoti. Man nerūpi, dėl ko esi šantažuojama. Vadinasi, ketinot sukišti tam žmogėnui mano sunkiai uždirbtus pinigus?

– Gordonai, prašau, nepyk, bet aš negaliu leisti, kad Abė būtų šantažuojama, todėl, spaudžiama bėdos, paėmiau tavo santaupas. Žinau, negerai padariau, – nusiminusi aiškinosi Anabelė.

– Esi teisi. Tai buvo netikusi mintis.