Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Kai nutilo, salėje pasigirdo pono Milerio balsas:

– Dainuoti jūs mokate, panele Bredli, bet ši daina pernelyg liūdna mūsų programai. Ar negalėtumėte trinktelėti kokios nors dainelės, kad žiūrovai galėtų pritarti? Nagi, sudainuokite ką nors linksmesnio, panele!

Staiga Abigailė pasijuto it paralyžiuota. Pradėjo veikti rytinis viskis. Ji negalėjo net šypsotis, kur jau ten dainuosi. Ir niekaip neprisiminė tinkamos dainos, bet net jei ir būtų prisiminusi, būtų stovėjusi sutrikusi ir tyli, kaip ir dabar. Ji suglumusi krenkštelėjo, kad laimėtų laiko, bet ponas Mileris nekantriai šūktelėjo:

– Panele Makyn, prašom!

Abigailė pačiu laiku dingo nuo scenos – netrukus jauna rudaplaukė su užsidegimu užtraukė amerikietišką dainelę. Nuleidusi galvą, Abigailė išpėdino iš salės. Tik kai užkalbino nepažįstamas vyras, suprato, kad kažkas sekė jai įkandin.

– Palaukit, panele! Manęs jis taip pat nepriėmė, nors esu geriausias pilvakalbis visoje Naujojoje Zelandijoje. – Ir vyrukas tuoj pat pademonstravo savo sugebėjimus.

Abigailė nenorom nusišypsojo, bet tik todėl, kad jo pasirodymas išties buvo prastas.

– Ką šiandien veiksite? – pasiteiravo vyras.

Abigailė gūžtelėjo pečiais.

– Eisiu namo ir išgersiu viskio, – atsakė nusiminusi.

– Nuostabi mintis. Galėčiau jus palydėti.

– Ne, negalėtumėt, – atžariai atkirto Abigailė.

– O aš mielai su jumis paplepėčiau, – nenusileido jis.

Abigailė svarstė. Buvo šilta vasaros diena. Nurimo net paprastai nuolat pučiantis vėjas, dėl kurio kaltės ji sykį vos neatsisveikino su gyvybe. Ji net ilgėjosi jo ir juto, kaip nepakenčiamas irzlumas plinta kūne it iš lėto veikiantys nuodai. Abigailė nenorėjo likti viena. Nors šio vyro draugija nebuvo itin maloni, bet vis geriau, nei vienišai leipti nuo karščio. Be to, prisiminus Patriką, jai gėlė širdį. Jis įsėlino į jos mintis tada, kai dainavo per tą nepavykusią perklausą. Reikėjo prasiblaškyti, kitaip mintys ją sugniuždys. Paskutinį sykį išgersiu viskio ir pasistengsiu nusiraminti, teisino ji savo potraukį prie to rudo bjauriai dvokiančio gėrimo, tik vieną sykį, ir daugiau nebeimsiu į burną!

– Turiu pasiūlymą. Pasakykit man savo adresą, o aš parūpinsiu ko nors išgerti ir aplankysiu jus.

– Galiu palydėti jus iki namų.

– Ne, jūs turite tik vieną galimybę su manimi pabendrauti. Arba aš atvažiuoju pas jus, arba iš viso nieko nebus! – riktelėjo Abigailė.

Pilvakalbis nusišypsojo.

– Gerai jau, padarysiu kaip norit. Kad tik pas mane ateitumėt.

– Kad nepuoselėtumėt tuščių vilčių, pasakysiu: nesu iš tų, kurios eina su bet kuo. Tad patariu jums nė pirštu manęs neliesti!

Jis vėl nusišypsojo.

– Nesirūpinkit, panele! Jūs ne iš tų damų, kurias norėčiau suvedžioti.

Tada jis pasakė savo adresą ir švilpaudamas patraukė savais keliais. Bent jau taip manė Abigailė.

Abigailė buvo patenkinta, namie neradusi Arohos. Susiieškojo nugertą viskio butelį ir dar vieną pilną, paslėptą židinyje, susikrovė į krepšį ir patraukė uosto link. Priėjusi nurodytą namą, suabejojo. Pastatas neatrodė itin patraukliai. Nė nepalyginsi su puikiais mediniais namais ant kalvos. Abigailė jau ketino pėdinti šalin, bet greta išgirdo pataikūnišką pilvakalbio balsą:

– Prašom lipti aukštyn!

Jai pasirodė keista, kad jis dar nebuvo grįžęs į namus, bet apgirtusi netrukus pamiršo savo įtarimus, nepastebėjo ir kitų išdavikiškų ženklų.

Bijodama vienatvės, ji pamiršo atsargumą. Kitaip būtų pastebėjusi, kad skurdžiai apstatytame kambaryje nepažįstamasis nė nepalietė taurės, nors ir įsipylė gėrimo. Abigailė skubiai susivertė į gerklę pirmąją taurę. Ji norėjo pagaliau užmiršti vargingą Džeimso Morgano belaisvės dalią, paliktą Patriką ir neviltį. Svajonė apie turnė neišsipildė. Vienintelis jausmas, dar teberusenęs joje, buvo piktdžiuga, kad daugiau nebetarnaus Džeimsui Morganui. Šiandien jis negalės pasinaudoti ja kaip nuosavybe, negalės palikti gulėti suterštoje lovoje, o pats grįžti į savo švarų gyvenimą. Jis bent jau turi tą gyvenimą. Džeimsas Morganas dabar buvo vienas įtakingiausių miesto piliečių. Kartais Aroha pasakodavo apie prašmatnias šventes Morganų namuose. Abigailė ne sykį mėgino slapčia įsmukti į tokią puotą, apsivilkusi kurią nors iš savo puikiųjų suknelių.

– Kuo gi jūs vardu? – paklausė pilvakalbis. Jis pripylė jai trečią taurę, o ji maukė viskį kaip vandenį.

– Aš esu panelė… – Abigailė nutilo ir pati stvėrė butelį. Ketvirtąją taurę ji prisipylė iki kraštų. Negalima tiek daug gerti, antraip išsiduosiu, įspėjo vidinis balsas. Ji nė už ką nesakys jam savo vardo. – Panelė O’Donel. – Ji paraudo. Ne todėl, kad melavo, o kad ant liežuvio sukosi Patriko pavardė. – O jūs? – paklausė, kad nuslėptų sumišimą.

– Aš esu Herbertas Hantelis, – pareiškė vyras ir įdėmiai pažvelgė į ją. Tada prisimerkė ir akys virto siaurais plyšeliais. – Panele Bredli, kodėl meluojat?

Abigailė sustingo iš siaubo. Ji jau ketino pašokti nuo sutrešusio krėslo ir išeiti, bet negalėjo net išsitiesti. Sudribo krėsle ir jai staiga pasirodė, kad nebevaldo kūno.

– Ko įpylėt į viskį?

– Visiškai nieko. Jūs pasigėrėt, mano miela! Keturios taurės paguldo stipriausią vyrą, – vyptelėjo jis.

– Ko jums iš manęs reikia? – Abigailė pajuto, kaip ją sukausto lediniai baimės gniaužtai.

– Pinigų!

– Pinigų? Aš neturiu pinigų, – sumikčiojo ji vildamasi, kad pavyks jį apmulkinti.

– Panele Bredli, jūs turite gražiausią namą visoje Hilo gatvėje. Jus išlaikantis ponas tikriausiai jus lepina. Papuošalai, pinigai…

– Nėra jokio pono, kuris mane išlaiko, – nusiminusi melavo ji, o balsas iš baimės virpėjo.

– O jūsų tarnaitė pasakojo ką kita. Kai tik įėjot į namus, sutikau jūsų maorę. Ji išėjo į gatvę ir aš paklausiau jos, ar namo savininkas ponas Bredlis nenorėtų parduoti šio puikaus pastato. Beje, jūsų pavardę sužinojau teatre, ponas Mileris ją paminėjo. O maorė man atvirai išklojo, kad nėra jokio pono Bredlio. Tada paklausiau, ar galiu pasiderėti su ponia Bredli. Ji tik nusijuokė ir pasakė, kad ponios Bredli taip pat nesą, bet panelė Bredli jo niekada nepraduotų. Ar užteks to, ką pasakiau, ar ketinat ir toliau man meluoti?

– Aš iš tikrųjų neturiu pinigų.

Tą akimirką jis pašoko nuo kėdės laikydamas rankoje cigaretę ir grėsmingai pamosikavo ja Abigailei po nosimi.

– Nagi, sakykit pavardę!

– Kokią pavardę?

Jis teatrališkai atsiduso.

– Kokią gi dar? Aišku, kad ne jūsų tarnaitės. Kas tas vyras, kuris tave išlaiko? Kieno mergšė esi?

Abigailės nugara nubėgo šiurpuliukai, bet ji užsispyrusi tylėjo. Tylėjo net tada, kai vyras atsmaukė jos suknelės rankovę.

– Tuoj pat man atsakyk! – sušnypštė jis ir prikišo cigaretę prie pat rankos. Šlykštūs dūmai lindo į nosį, ir ji užsikosėjo. – Noriu išgirsti pavardę! – sušuko vyras, o jo veidas siaubingai persikreipė.

Abigailė tylėjo, bet kai pajuto pragarišką skausmą, sušvokštė:

– Džeimsas Morganas! – Paskui jos galva nusviro ir ji prarado sąmonę.

Atsigavusi pasijuto kaip pragare. Ranka degė it ugnyje, o piktdžiugiška žmogėno šypsena liudijo, kad ji pasakė Džeimso pavardę.

– Kokia stambi žuvis! – džiaugėsi jis.

– Atiduosiu jums viską, jei laikysit liežuvį už dantų! – dusliu balsu pažadėjo ji ir tyliai pridūrė: – Eime!

Ji nesugalvojo kito būdo išvilioti jo į Hilo gatvę. Čia, šioje skylėje, jis gali ją net nužudyti. Galbūt Džeimsas nepaisė prašymo neatvykti ir laukia manęs namie? – vylėsi ji, tada mudu abu apsvarstysim, kokia pinigų suma būtų galima užkimšti šiam žmogui gerklę.