Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Anabelė apstulbo. Visa tai – ne sapnas. Motinos nepastebėta, ji tyliai išsėlino iš kambario. Tiesą sakant, reikėjo bėgti į virtuvę, bet jai niekaip nesisekė imtis įprastų dienos darbų. Per pastarąsias valandas užgriuvo per daug įvykių. Viskas atrodė taip neįtikėtina. Jos tėtis – žudikas? Jos sesuo ilgus metus buvo vedusio vyro meilužė? Vyro, kuris atėmė iš jos kūdikį? Anabelė buvo sukrėsta. Tad svarstė, kiek laiko dar saugos savo pačios paslaptį. Jos rankos virpėjo. Atsigauti galėjo tik nusiyrusi į ežerą, iki atkampaus paplūdimio, kur pabus viena su savo mintimis.

Imdama iš sandėliuko meškerę su storoku valu, ji krimtosi, kad gyvenimas toks neteisingas. Kodėl nei Abigailei, nei jai nebuvo lemta išsaugoti savo vaikų? Ir kodėl Olivija, besirūpinanti tik savimi, turi net du? Tačiau Anabelė tuoj pat susigėdo dėl tokių pagiežingų minčių.

Apačioje, ant lieptelio, ji sutiko Abigailę.

– Ar galiu tave lydėti? – paprašė sesuo.

– Jei nori, tik neišbaidyk man upėtakių!

– Gerai, tylėsiu kaip žuvis, – pažadėjo Abigailė ir nevalingai nusijuokė.

– Ar gali pasukti prie salos? – paprašė Abigailė.

Jos balse buvo girdėti maldavimas, todėl Anabelė netardama nė žodžio nusiyrė ne į paplūdimį, bet tolyn į ežerą, Makojos salos link.

– Ar bent sykį buvai išlipusi saloje? – paklausė Abigailė.

Anabelė papurtė galvą.

– Vis dar bijai mirusiųjų sielų?

– Galbūt.

Jiedvi tylėjo visą kelią, kol tolumoje pasirodė sala.

Netikėtai išvydusi nedidelę smėlėtą pakrantę ir atpažinusi visad žaliuojantį puriri medį, Abigailė krūptelėjo. Po medžiu ant smėlio sėdėjo vienišas vyras ir žvelgė į vandenį.

– Patrikai! – sušnabždėjo ji. – O, Patrikai!

Abigailė nespėjo atsikvošėti, o Anabelė energingai irkluodama jau nuplaukė šalin; Patrikas išnyko tolumoje ir pasimatyti jiedviem nepavyko.

2 dalis

Paikos ir Dunkano meilė

Rotorua, l899 m. gruodžio 31 d.

Prabangi „Pohutu viešbučio“ maudykla, kurią Gordonas pastatė kaip Tiudorų stiliaus paviljoną, buvo baigta laiku, iki Naujųjų metų. Moterys ėmėsi įrengti abu maudymosi kambarius ir masažo patalpą, ir Abigailė leido pasireikšti fantazijai: štai čia – dar vienas paveikslas ant sienos, ten, kampe, vaizdą pagyvinanti skulptūra, o ana ten reikėtų pastatyti vazą. Anabelė su Paika linksminosi matydamos, kad maudymosi patalpas Abigailė mėgina įrengti kaip gyvenamuosius kambarius, bet visos dirbdamos kartu išgyveno daug malonių valandų.

Prisiminusi nerūpestingą vakar dieną, Paika vis dar šypsojosi. Panelė Abigailė juokino jas pasakodama komiškas istorijas iš Velingtono teatro gyvenimo. Ponas Parkeris taip pat neiškentęs iš visos širdies nusikvatojo. Būtų smagu, jei seserų motina galėtų dalyvauti atidarymo šventėje, mąstė Paika. Net trečioji sesuo, ponia Olivija, kurią Paika pažinojo tik iš kalbų, visų nuostabai, pranešė atvyksianti su šeima. Paikos širdis jau kelias dienas neramiai dunksėjo krūtinėje, nes mergina tikėjosi pasimatyti su Dunkanu.

– Vaikeli, ar užsisvajojai? – švelniai paklausė Mariana.

– Taip, svajojau, kad jūs per šventę pakylat iš lovos ir švenčiat kartu su mumis.

– Vežimėlyje, – įgėlė Mariana.

Paika atsiduso.

– Vis geriau, nei sėdėti čia, viršuje, čiužinių laidojimo rūsyje, – išsprūdo jai. – Oi! – Išsigandusi ji užsidegė delnais burną.

– Kas taip sako? Tai juk ne tavo sumanymas, vaikeli. Ar taip sako mano dukterys?

Paika nusprendė geriau tylėti, ji neketino griauti gerų santykių su Mariana Bredli. Mergina iš visos širdies mylėjo senąją ponią, tik liūdino jos požiūris į dukteris. Geraširdė Anabelė niekaip negalėjo įtikti motinai. Nežinia kodėl Mariana vienuolika metų vengė apkabinti jauniausiąją dukterį. Abigailė jau dešimt mėnesių gyveno čia, viešbutyje, ir buvo linksmiausias ir maloniausias žmogus, kokį Paika kada nors pažinojo. Virtuvėje senoji Ruiha puse lūpų užsiminė, kad Abigailė būdama jauna pabėgo iš namų, bet kodėl motina nenori su ja susitaikyti?

– Apie ką galvoji, vaikeli? – gręždama merginą akimis, paklausė Mariana.

– Ak, nieko.

– Jaučiu, kad kažkas tave slegia. Gal galėčiau padėti, jei atvertum širdį.

Paika delsė, pagaliau sukaupė visą drąsą ir tarė:

– Galvoju apie jus, Mariana! – Jai vis dar buvo nejauku į senąją ponią kreiptis vardu, bet ši to primygtinai prašė: Mesk tą kvailą „ponia Bredli“ iš galvos! Labiausiai man patiktų, jei vadintum senele, bet šito negaliu iš tavęs reikalauti. Tad vadink bent jau Mariana.

– Jautiesi nejaukiai pas senutę, kuri niekam tikusi? – nedrąsiai pasiteiravo Mariana.

– Ak, ne, Mariana, man jūs patinkat. Tai tik dėl to, kad vis klausiu savęs: kaip jūs, toks malonus žmogus, galite atstumti savą kūdikį. Kalbu apie tą, kurios vardo neleidžiat man ištarti. Nors ji tokios šviesios sielos ir, esu tikra, kenčia…

– Kalbi apie Abigailę? – staiga nutraukė ją Mariana.

Paika baimingai linktelėjo.

– Ji tau patinka? – mygo Mariana.

Paika vėl linktelėjo.

– Kaip ji atrodo?

Paika nurijo seiles.

– Ji labai graži, o nuo tada, kai čia atvažiavo, pasidarė skaistesnė ir lieknesnė. Jos tokie auksiniai plaukai, kokių dar niekada nesu mačiusi.

– Mano „auksinis vaikas“! – nepiktai sukuždėjo Mariana, o pamačiusi klausiamą Paikos žvilgsnį, pridūrė: – Taip vadinau ją, kai buvo maža.

– Ir ką ji jums padarė, kad nenorit atleisti?

Marianos akys paplūdo ašaromis.

– Nieko ji nepadarė, ko nebūtų galima atleisti, tai aš jai padariau!

Paika pasijuto nejaukiai. Ji žengė pernelyg drąsų žingsnį. Dar nė sykio Marianos akyse nematė ašarų.

– Prašau atleisti, Mariana. Nenorėjau kištis į jūsų gyvenimą.

– Tu ir nesikiši, vaikeli. Seniai svajojau kam nors atverti širdį. Ir dabar atėjo laikas. Pasitikiu tavimi. Aš bijau su ja susitikti. Siaubingai bijau. Nes jeigu leisiu jai prieiti prie savo lovos, turėsiu prašyti atleidimo už visas skriaudas, kurias jai kažkada padariau. O jei atsiprašysiu, būsiu priversta atskleisti paslaptį, kurios pėdsakus ji anuomet susekė. Taip sulaužysiu priesaiką, kurią kažkada daviau savo vyrui… – Mariana išsekusi nutilo ir kančios kupinomis akimis žvelgė kažkur pro šalį. Jos akys blizgėjo nuo ašarų, bet nė viena nenuriedėjo. – Meldžiu, vaikeli, turi man pažadėti, kad niekada nė žodeliu neužsiminsi apie tai, ką tau pasakiau. Patikėk manimi, geriau tegul Abigailė laiko mane nesutaikoma, paniurusia ragana, nei ta priesaika bus sulaužyta.

Paika paglostė Marianai ranką ir nutylėjo, ką apie tai galvoja. Kokia tai priesaika, kuri neleidžia motinai apkabinti savo vaiko? Bet argi jos pačios mama nekartojo negalinti minėti tėvo vardo, nes prisiekė?

Geliančia širdim Paika prisiminė savo motiną. Iš jos ji su kaupu gavo paramos ir švelnumo. Motina prižiūrėjo ir lepino Paiką kaip princesę. Merė nuolat baiminosi, kad dukteriai kas neatsitiktų. Galbūt dėl siaubingų sapnų, kurie kartais kankindavo mergaitę. Kai ji rėkdama, šlapia nuo prakaito pabusdavo, mama visuomet švelniai glostydavo ranką ir šnabždėdavo raminančius žodžius.

Jos gyveno Taurangos kaime. Kaimynų vaikai ne sykį mergaitę erzino dėl to, kad ji kitokia. Ji ne kartą pastebėjo, kad, vos jai pasirodžius, suaugusieji staiga nuščiūdavo. Gal todėl, kad jos išvaizda kitokia? Oda šviesesnė, o nosis siauresnė nei kitų vaikų. Ir vis dėlto ji visuomet jausdavosi viena iš jų. Ji ten buvo laiminga, kol mama nesusipažino su tuo ponu Gradičiu. Paika mėgino negalvoti apie jų persikraustymą ir tuomet išlietas graudžias ašaras, bet veltui. Viena ašara nusirito per skruostą.