Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– O ko nori tu, vaikeli? – Paikos paklausė kunigas.

– Noriu grįžti į Taurangą pas savo gentį, – nedelsdama išpyškino ji.

Tokio atsakymo tėvas Tomislavas nesitikėjo. Geriau jau mergaitė tegu lieka pas patėvį, nei bus atiduota laukiniams, kaip kunigas slapčia vadino maorius.

Po motinos mirties mokykloje Paikos niekas nebeerzino. Net Darkas elgėsi padoriai. Tai nesumažino netekties skausmo, tačiau palengvino kasdienybę, kuri, mirus mamai, tapo dar sunkesnė. Mergaitė privalėjo tvarkyti namus ir sielvartaujančiam patėviui gaminti valgį. Visa namų ruošos našta gulė ant jos pečių.

Patėvis reikalavo pavyzdingos švaros ir tvarkos, skanaus valgio ir gėrimo, bet parnešdavo vis mažiau pinigų, nes, užuot darbavęsis agatmedžių miškuose, dažnai sėdėdavo smuklėje. Atėjo diena, kai kolonijinių prekių parduotuvėje prekių skolon jiems nebedavė. Teko sotintis vien tik batatais, ir tada patėvis ją išplūdo. O juk pati mergaitė nuolat badmiriavo ir vis labiau lyso.

Kurį laiką Dalmatijos darbininkai ir seni draugai dangstė patėvį, bet kartą jis girtas sudribo vienam iš Hamiltono žmonių prie kojų. Jau kitą dieną buvo pranešta: jam uždrausta rodytis agatmedžių miškuose. Paika, kuriai tuo metu buvo dvylika, gerai suprato, ką tai reiškia. Patėvis neteko darbo. Dabar jau nebus net batatų. Širdies gilumoje ji tikėjosi, kad patėvis pagaliau išsiųs ją į mamos gentį. Kartais svarstydavo, kas būtų, jei imtų ir pabėgtų. Vien užuojauta tam žmogui, iš kurio teliko šešėlis, neleido jai taip pasielgti. Regis, jam kai ką reiškė jos buvimas, nes kai būdavo blaivas, atnešdavo šio to pavalgyti ir reikalaudavo viską sušveisti, nes, kaip susirūpinęs kartodavo, iš jos teliko vien kaulai. Tačiau malonus elgesys kitą dieną galėdavo virsti įsiūčiu, jeigu ji neturėdavo ko padėti ant stalo.

Ir vis dėlto Paika nedrįso palikti Zoltano – juk jis neleido išgrūsti jos į vaikų namus. Už tai jautė jam dėkingumą, nors gyvenimas drauge buvo labai sunkus. Net negirtas patėvis beveik nešnekėdavo, tik abejingai žvelgdavo prieš save. Jis apsileido ir nebesiprausė. Paika degdavo iš gėdos, kai turėdavo su juo išeiti į gatvę. Ji vis labiau niro į savo pasaulį, skaitė knygas, kurių jai parūpindavo mokytojas. O patėvį paliko likimo valiai.

Taip buvo iki tos siaubingos nakties. Paika veltui laukė patėvio vakarienės, mat buvo išmeldusi iš kaimynų kelis batatus. Kai patėvis triukšmingai įgriuvo į namus, ji jau gulėjo lovoje ir įžiebusi žvakę skaitė. Manė, kad jis kaip visuomet nusvirduliuos į miegamąjį, bet staiga visai čia pat užuodė jo dvoką.

– Eikš su manim! – suvapėjo jis, išplėšė knygą, sviedė į kampą ir, čiupęs už rankos, ištempė ją iš lovos.

Drebėdama iš baimės, Paika nusekė paskui jį į miegamąjį. Nespėjo nė pagalvoti, kas dabar bus, kai jis šiurkščiai pastūmė ją ir ji nugriuvo ant kietos jo lovos. Išsigandusi mėgino stotis. Bet jis užstojo kelią.

– Liksi čia. Gulkis į lovą! – paliepė.

Nuo jo dvoko Paika ėmė žiaukčioti. Ko reikia tam girtuokliui? Kiekviena kūno ląstele ji jautė pavojų.

– Prašau, leisk man eiti! – maldavo ji. – Noriu į savo lovą!

Patėvis skėlė jai antausį. Mergaitei galva suūžė nuo smūgio, ji virpėjo visu kūnu.

– Dabar tavo lova bus čia. Tu būsi mano žmona, – sumurmėjo jis. Tada metė ją ant patalų ir perplėšė naktinius marškinius.

Paika sustingo iš baimės. Bet kai jis ėmė grabinėti jos kūną, pradėjo priešintis. Ji staigiai susirietė, sulenkė kojas ir iš visų jėgų spyrė jam į pilvą.

Patėvis susmuko ir ėmė garsiai inkšti.

Paika pašoko ir nuskuodė prie durų. Tarpduryje sustojo ir atsisuko į garsiai dejuojantį vyrą.

– Tegul Dievas tau atleidžia!

Jis atrodė apgailėtinai, bet Paikai terūpėjo viena: pasislėpti.

Ji nėrė iš kambario. Svetainėje apsidairė. Kur jis manęs nerastų? – karštligiškai svarstė ji. Žvilgsnis sustojo ties spinta, kurioje mama laikydavo skalbinius. Vienu šuoliu įsmuko į spintą, įsirausė į tolimiausią kampelį ir susigūžė. Virpančia širdimi įsiklausė, bet iš pradžių buvo visiškai tylu. Paskui išgirdo aidint žingsnius, jie vis artėjo, bet netrukus nutolo. Trinktelėjo lauko durys.

Paika lengviau atsiduso. Patėvis išėjo iš namų. Ir vis dėlto ji nedrįso išlįsti iš slėptuvės. Tūnojo spintoje, kol pavargusi užmigo. Ir vėl sapnavo tą patį sapną, kuris dažnai kankindavo. Nakties tyloje ji šaukėsi mamos, bet ši jos negirdėjo.

Paiką pabudino balsai kambaryje.

– Reikia papasakoti vaikui kuo atsargiau, – pasigirdo susirūpinęs tėvo Tomislavo balsas.

– O kur dingo mergaitė? – žemu bosu paklausė Darko tėvas.

Paika pastūmė spintos duris ir išlipo lauk. Ar jai pasivaideno, ar abu vyrai žvelgė į ją su užuojauta?

– Ką jūs norėtumėt man kuo atsargiau pasakyti?

Tėvas Tomislavas atsikrenkštė.

– Vaikeli, kraukis daiktus! Išvešiu tave į Oklandą!

Paika įdėmiai pažvelgė į kunigą.

– Važiuosi į Oklandą, – griežtu, prieštaravimų nepakenčiančiu balsu pareiškė jis.

– O kur mano patėvis?

– Jį… – Tėvas Tomislavas vėl atsikrenkštė, paskui tyliai pridūrė: – Jį… na, jį rado agatmedžių miške.

– Pasikorusį ant medžio, – skubiai pridūrė Darko tėvas.

Paika akimirksniu suprato, kas atsitiko.

– Ar galiu pagaliau grįžti į savo mamos gentį? – paklausė ji tyliai. Gedėti patėvio neprisivertė, nes pernelyg daug baimės patyrė šią naktį.

– Ne! – griežtai atkirto tėvas Tomislavas. Ir švelnesniu balsu pridūrė: – Nuvešiu tave į našlaičių prieglaudą. Viskas bus gerai.

Rotorua, 1899 m. gruodžio 31 d.

Pasipuošusi nauja mėlyna suknele su balta apykakle, Anabelė koketiškai gėrėjosi savimi veidrodyje. Ji nedėvėjo korseto ir labai patenkinta žiūrėjo į savo liemenį. Praeitas savaites daug plušėjo ir liemuo gerokai sulieknėjo.

Gordonas pritariamai švilptelėjo.

– Atrodai žavingai! – tarė ir pabučiavo jai į sprandą. Pažvelgusi į jį veidrodyje, Anabelė turėjo pripažinti, kad ir jis atrodo puikiai. Gordonas Oklande pasisiūdino tamsią eilutę.

– Tu puikiausiai gali varžytis su gražuoliu Alanu, – nusijuokė Anabelė.

– Kaip smagu, kad vėl juokiesi! – apsidžiaugė Gordonas ir pridūrė: – Deja, svainio man nepavyks įveikti. Ką tik sutikau jį – sunku rungtis su mezginiuota žalsvai mėlyno atlaso liemene, nusagstyta brangakmeniais.

– Nejau išsipuošė kaip povas?

– Na taip, galima ir taip sakyti, jis prisiderino prie žmonos. Tavo sesuo taip pat pasirengusi pademonstruoti visą žavesį. Ji vilki alyvinės spalvos ryškiai raštuotą suknelę, užsidėjusi milžinišką skrybėlę.

– Manai, ir man reikėtų skrybėlės? – nedrąsiai paklausė Anabelė.

Gordonas energingai papurtė galvą.

– Ne, iš po skrybėlės beveik nematyti šviesių tavo garbanėlių. O jos žavingos kaip ir per pirmąjį mūsų susitikimą, – nusijuokė, ir Anabelė taip pat nusišypsojo.

Kaskart prisiminusi, kaip jai tada nusmuko sunkus perukas, ji nusikvatodavo.

– Eime, maloningoji ponia! – Gordonas paėmė ją už parankės. Taip jie išdidžiai nužingsniavo iki miegamojo durų. Gerai nusiteikęs, Gordonas dar pridūrė: – Ką čia vis ketinau pasakyti? Regis, tu pamiršai pakviesti Patriką, taigi tai padariau aš. Jis pagros mums per šokius.

Anabelė staigiai paleido jo ranką. Pasipiktinusi pažvelgė į vyrą.

– Ką tu padarei? Pakvietei Patriką O’Donelą? – Jos balsas nuskambėjo šaižiai.