Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Dabar jau nustebo jis.

– Taip. Negi pasielgiau negerai? Juk toks buvo tavo pageidavimas, argi ne?

– Nebe, – atkirto ji atžariai.

– Kodėl? Ar jis padarė ką nors ne taip?

Anabelė sunkiai atsiduso. Nėra prasmės apsimetinėti prieš Gordoną. Reikėtų jam paaiškinti, kodėl „pamiršo“ pakviesti mokytoją.

– Tai ne dėl manęs. O todėl, kad jie su Abigaile kadaise mylėjo vienas kitą.

Gordonas nustebęs pažvelgė į ją.

– Na ir kas? Galbūt jie tik apsidžiaugs galėdami po ilgo laiko pasimatyti.

– Bet aš nenorėčiau, kad pasimatytų mūsų namuose, ir nenoriu, kad apsidžiaugtų tuo pasimatymu, – atkakliai tvirtino Anabelė.

Gordonas atsidusęs atsisėdo ant lovos ir nepatikliai pažvelgė į žmoną.

– Anabele, nebūk kvaila! Abu yra suaugę žmonės ir anksčiau ar vėliau jų keliai susikirs. Stebiuosi, kad jie dar nebuvo susitikę.

– Man vis pavykdavo užkirsti tam kelią.

– Bet Anabele, jei nori žinoti mano nuomonę, tavęs tai nė kiek neturėtų jaudinti.

– Aš tavęs neklausiu. Mes visi tikimės, kad jis ves Gvendoliną ir bus su ja laimingas. Dabar visiškai netinkamas laikas susitikti senąją meilę.

– Širdele, tu nuėjai pernelyg toli. Žinau, kad mėgsti atlikti likimo vaidmenį, bet nieko nepadarysi, jeigu jiedu tebemyli vienas kitą. Galiu tau štai ką patarti: mesk tai iš galvos! Jie juk nebe vaikai!

– Ak, ką tu supranti! – įžūliai atšovė Anabelė. – Abigailė visuomet liks vaiku. Be to, ji taip ilgisi didžiosios savo meilės, kad tikriausiai nekreips dėmesio į Gvenę.

– O kad ir taip. Galbūt jų jausmai abipusiai. Kodėl tau nepatinka, kad ji dar sykį laimingai įsimylės? Juk daugybę metų iššvaistė vėjais, kai buvo tapusi meiluže… – Gordonas nutilo.

– Iš kur žinai?

Gordonas atsiduso.

– Turėtum prisiminti, kad aš išmečiau tą šantažuotoją lauk. Abigailė būtinai norėjo papasakoti, dėl ko buvo šantažuojama. Nors stengiausi nesigilinti, bet žodžių apie vedusį vyrą pro ausis nepraleidau. Todėl geriau laikykis nuo viso šito reikalo kuo toliau!

– Gordonai, parašau, patikėk manimi, aš trokštu tik gero! Nenoriu, kad jai vėl tektų kentėti.

Vis dar rūstus Gordono žvilgsnis po šių žodžių sušvelnėjo.

– Anabele, žinau, kad trokšti gero. Ir tikiu, jog nori padėti, bet, mano galva, turi tai palikti išspręsti Abigailei su Patriku O’Donelu. Be to, man visiškai patiktų toks svainis.

– Gordonai, liaukis! O aš neįsivaizduoju Abigailės tos sutrikusios mergaitės, kuri po mamos mirties nenori netgi šnekėti, motinos vaidmeny! – pyko Anabelė.

Gordonas matė, kad nenugalės jos užsispyrimo. Jis atsistojo ir vėl ištiesė jai ranką.

– Maloningoji ponia, gal jau eikim?

– Esi nepakenčiamas, – šyptelėjo ji, įsikibdama į parankę.

Veranda ir didžioji svetainė buvo gausiai išpuoštos. Didysis stalas jau padengtas, ir Ruiha patenkina gėrėjosi savo darbu. Ji vos išprašė Anabelės, kad ruošti visus patiekalus būtų patikėta jai. Anabelė nusileido tik tada, kai virėja pagrasino: jei Anabelė nedings iš virtuvės, ji švęsianti Ohinemutu kaime su savo genties žmonėmis.

Vienintelis dalykas, kuris maorei kėlė susirūpinimą, buvo tai, kad jau kuris laikas ji niekur nematė Paikos. Prieš kelias valandas mergina pažadėjo padėti ir paprastai galėdavai ja pasitikėti. Kur ji dingo?

– Ar nematėt Paikos? – tą akimirką paklausė Dunkanas. Jo balse buvo girdėti susirūpinimas.

– Deja, nemačiau! Ji seniausiai turėjo ateiti pas mane į virtuvę. – Ruiha sunerimo.

– Ji susiginčijo su mano mama ir seserimi, – rūsčiai tarė vaikinas.

Jaunasis ponaitis, regis, labai nelaimingas, su gailesčiu pagalvojo Ruiha. Senutė mielai būtų jam padėjusi, bet nė nenumanė, kur galėtų būti mergina. Nors… ką ten neseniai pasakojo Paika? Jei nežinau, kaip pasielgti arba imu ilgėtis savo kaimo, visuomet einu prie Pohutu. Gal ji nuėjo prie geizerio? – pagalvojo senoji virėja. Jau ketino patarti jaunuoliui pasižvalgyti prie geizerio, bet pamatė ateinančią jo motiną. Ruiha ne itin mėgo Oliviją, tad nusprendė patylėti.

– Ar turit ko nors padoraus išgerti? – paklausė Olivija.

– Prieš valgį bus paduotas šampanas, – išsisukinėdama atsakė Ruiha.

– Tikrai, tai ko gi laukiat? Atneškit man taurę! – paliepė Olivija, atsigręžė į sūnų ir pažvelgė griežtu žvilgsniu. – Kaip gerai, kad sutikau tave prieš sėdant prie stalo. Gal gali man paaiškinti, ką visa tai reiškia? Savo seserį ir mane apjuokei begėdės namų tarnaitės akyse. Ji meluoja, vos tik atveria burną. Mano mama niekada nė artyn neprisileistų maorės!

– Mieloji mama, eik ir paklausk senelės! Paika yra jos slaugytoja! Ar galiu tavęs paprašyti, kad nekalbėtum taip nemandagiai apie merginą! – Dunkano balsas buvo griežtas.

– Tavo senelė miega. Maorė – gailestingoji sesuo? Kaip siaubinga!

– Mama! Kodėl esi nusistačiusi prieš maorius? Kalbi paniekinamai, nes taip elgiasi tėvas, o gal manai, kad mes geresni? Tu ir aš, nes mūsų gyslose neteka maorių kraujas.

Olivija akimirksniu nuraudo. Vienu mauku išlenkė taurę šampano, kurią Ruiha tylėdama jai padavė.

– Dar vieną! – paliepė.

– Mama, aš kai ko tavęs klausiau. Įsivaizduok, kas būtų, jei pamilčiau maorę. Tada tavo vaikaičiai būtų pusiau maoriai. Ar dėl to juos mažiau mylėtum?

Olivija ėmė gaudyti orą.

– Nutilk! – sušnypštė ji. – Ir nedrįsk šnekėti, kad gali pamilti maorę.

– Per vėlu! Aš pamilau tą merginą, patinka tau ar ne, – atšovė Dunkanas.

Tuo metu vedinas Helena į kambarį įėjo Alanas.

– Na, mielas sūnau, ar atsiprašysi motinos ir sesers už nederamą elgesį? – paklausė gręždamas vaikiną žvilgsniu.

– Iš kur visa tai žinai? – pasiteiravo Olivija. Ji vis dar negalėjo atsigauti po to, ką pasakė Dunkanas.

– Aš papasakojau tėčiui, – plačiai nusišypsojo Helena.

Dunkanas perliejo ją paniekos kupinu žvilgsniu. Nors jaunesnei seseriai jautė labiau užuojautą nei pyktį. Ji niekada nepraleisdavo progos jo apjuodinti, nes pavydėjo tėvo meilės.

Alanas švelniai uždėjo delną sūnui ant rankos.

– Tai, kad užstojai tą maorę, tikriausiai apmaudus nesusipratimas, tiesa, sūnau?

Helena staiga liovėsi šypsotis.

Matyt, tikėjosi, kad tėvas mane išbars, bet jai teks ilgai laukti, pagalvojo Dunkanas. Jis nusprendė elgtis atsargiai ir nenuteikti prieš save dar ir tėvo. Vaikinas krenkštelėjo.

– Tėti, juk negalim elgtis it kokie netašyti aukso ieškotojai. Ką apie mus pagalvos, jei mama su Helena pradės užsipuldinėti viešbučio tarnautojus.

– Esi visiškai teisus, berniuk, mums tai nenaudinga, – patvirtino Alanas ir griežtu žvilgsniu perliejo abi moteris.

Olivija, regis, šito nė nepastebėjo. Ji buvo paskendusi savo mintyse. O jos veide atsispindėjo toks siaubas, tarsi būtų pamačiusi vaiduoklį. Jos galvoje sukosi tik Dunkano žodžiai: „Tada tavo vaikaičiai būtų pusiau maoriai!“

Bet Helena neketino nusileisti.

– Tėti, jis įsimylėjo tą merginą. Todėl taip piktai mus užsipuolė.

Užuot įsiklausęs į dukters žodžius, Alanas Hamiltonas tik garsiai nusikvatojo.

– Juokauji, Helena. Tavo brolis niekada neįsimylės maorės, kai Oklande geriausių šeimų santuokinio amžiaus dukterys puola jam po kojų. Be to, jis žino, kad motina niekada nepakęstų tamsiaodės marčios. Tiesa, mano berniuk? – Jis draugiškai paplekšnojo sūnui per petį.

Bet Dunkano dėmesys seniai buvo nukrypęs kitur. Ruiha paslapčia rodė ženklus, matyt, norėjo kažką pasakyti, bet tik akis į akį.