Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Praslinkus pusei metų nuo tada, kai mama užklupo juodu ant suoliuko, Anaras patykojo Oliviją prie kolonijinių prekių parduotuvės ir paliepė naktį ateiti prie ežero. Mergina įžūliai atšovė: „Nė nemanau su tavimi susitikinėti“, – tačiau nustatytą valandą pasirodė nurodytoje vietoje. Kai jis išdygo ant lieptelio, netaręs nė žodžio apkabino ir aistringai pabučiavo, ji pasijuto žuvusi. Ir nė akimirkos nesuabejojusi atsidavė jam ant pakrantės smėlio. Šitaip jiedu mylėjosi ilgiau nei metus, ir niekada nieko neatsitikdavo.

Būdama su Anaru, ji negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be jo. O mama vis nesiliovė piršusi blyškiaveidžio Alano Hamiltono. Tai buvo malonus vaikinas, netgi patrauklus, bet Olivija jo nemylėjo. Ji negalėjo nė įsivaizduoti, kad kada nors galėtų atsiduoti ne Anarui, o kokiam nors kitam vyrui. Gulėdama jo glėbyje žinojo: jis – vienintelė jos meilė, ir svajojo drauge kur nors pabėgti.

Tačiau vos tik grįždavo namo, protas imdavo viršų. Jis įtikinėjo, esą būtų beprotybė nuvilti mamą ir duoti neigiamą atsakymą Alanui Hamiltonui. Priešingai nei Anaras, Alanas gyveno baltoje pilyje, kaip pats juokais vadino savo namus, ir saugioje aplinkoje. Prieš kelias savaites Alanas su tėvu svečiavosi viešbutyje ir pasipiršo iš karto po pasivažinėjimo karieta. Ji paprašė jo dar truputį palaukti.

Įsimylėjęs Alanas pažadėjo laukti.

Oliviją viliojo turtingųjų pasaulis. Gražūs namai, prabangūs baldai, puikūs pagal paskutinę madą pasiūti drabužiai, visuomenės pripažinimas…

Kai Anaras būdavo toli, gyvenimas su maoriu jai rodydavosi ypač skurdus. Gyveni kokioje nors trobelėje ir lauke įrengtoje krosnyje suplukusi ruoši ėrieną… Bet vos tik priglusdavo mylimajam prie krūtinės ir išgirsdavo melodingą jo balsą, norėdavo tikėti kiekvienu jo žodžiu ir sekti paskui į pasaulio kraštą. Ateis laikas ir jis daug ko pasieks, žadėjo vaikinas. Jis darbuosis savo tautos labui, susikraus turtą ir lepins savo baltaodę princesę.

Kartą, kai Olivija svajojo apie mylimojo glėbį ir jo rankas, ją supykino. Mergina pašiurpo iš baimės. Netrukus baimė virto tikrove. Ji gerai prisiminė, kaip prastai jautėsi mama, kai laukėsi Abigailės.

Išsivėmusi ir išsekusi krito ant savo lovos su baldakimu ir pamėgino sutelkti mintis. Tvirtai žinojo: Anaro vaiko negimdys! Tada svajonės apie gyvenimą baltoje pilyje visiems laikams būtų sudaužytos. Negi ji iš tikrųjų to nori? Kai rūkas galvoje išsisklaidė, sugalvojo vienintelį protingą sprendimą, kaip pagimdyti šį meilės kūdikį.

Greitai šoko iš lovos ir nedelsdama parašė jausmingą laišką Alanui į Oklandą. Nepasitenkino švelniomis užuominomis – gana aiškiai leido suprasti, kad jis kuo skubiau turėtų pakviesti ją su mama į Oklandą, mat Olivija norinti kai ką pasakyti. O laukti ilgiau negalinti. Olivija garsiai dūsavo po kiekvieno melagingo žodžio. Laišką užbaigė žodžiais: Su ilgesiu…

Skubiai užklijavo voką, kad neapsigalvotų.

Ar nereikėtų šį vakarą visko iškloti Anarui? Tikrai ne; žinodama, koks jis impulsyvus, baiminosi, kad ateis pas juos į namus. O to jokiu būdu negalima leisti. Jei mama sužinotų, kad jie mylėjosi, atsitiktų tikra nelaimė. Joks žmogus neturi suuosti, kad ji, Olivija Bredli, atsidavė maoriui.

Olivija pasiskundė negaluojanti – nenorėjo vakarieniauti su šeima. Kai namie užgeso žiburiai ir viskas nutilo, ji išsėlino į giedrą naktį.

Jos širdis spurdėjo krūtinėje. Koks išdidus jis stovi blyškioje mėnesienoje! – pagalvojo eidama artyn. Atrodė, kad širdis tuoj sprogs. Su kiekvienu žingsniu jos narsa tirpo. Kaip pasakyti jam į akis, kad jie niekada nepasimatys?

– Kua aroha au kia koe . Aš myliu tave! – švelniu balsu pasveikino ją Anaras.

Olivijos širdį pervėrė skausmas. Pasaulyje nebuvo gražesnio prisipažinimo už šį. Ji svarstė, gal apsisukti ir pabėgti, bet netrukus šią mintį nustūmė šalin. Dabar ne laikas graudintis! Kitaip kas gi jos laukia? Olivija virpančiais keliais priėjo prie jo.

Vos tik jis ranka apsivijo jos liemenį, ji pasidavė jo kerams, ir visas kitas pasaulis nublanko. Būk išmintinga, ragino ji save. Kai Anaras paglostė jai plaukus, nuo švelnaus prisilietimo ji krūptelėjo. Bet jis nieko nepastebėjo. Tarsi kerėdamas šnabždėjo žodžius savo kalba, prisispaudė ją ir pabučiavo.

– Eikš! – sukuždėjo atitraukęs lūpas ir paėmė ją už rankos.

Olivijos mintys susijaukė. Jos širdis ir siela geidė paklusniai sekti paskui jį neklausinėjant apie ateitį, tik atsiduodant buvimo sykiu stebuklui. Aš neturiu teisės, kitaip pražūsiu, kuždėjo vidinis balsas, bet jai buvo be galo sunku išsivaduoti iš jo glėbio. Ji nesugebėjo to padaryti.

Jie jau priėjo jų slaptą vietelę.

– Aš vesiu tave, Olivija Bredli. Nesvarbu, pritars tavo išpuikusi motina ar ne! – Sunkiai alsuodamas jis krito į aukštą žolę, kartu švelniai nusitempdamas ir ją.

Olivija atsisėdo tiesi ir giliai įkvėpė. Jo žodžiai ją išblaivė. Ne, jis neves jos, o kūdikis, augantis jai po širdimi, niekada negyvens skurdžioje trobelėje, jis gyvens Hamiltonų šeimos namuose. Ji nenorėjo pažeminta ir apjuodinta bėgti iš Rotorua. Ir neturėjo teisės pasmerkti savo vaikelio vargo kupinam gyvenimui. Neturėjo teisės galvoti apie save, dabar svarbus tik kūdikis.

– Anarai, – tarė ji tyliai. – Aš niekada už tavęs netekėsiu. Mes esam iš skirtingų pasaulių.

– Olivija, tu esi pakeha , o aš – maoris, bet mudu mylim vienas kitą, – švelniai sušnabždėjo jis.

– Anarai, aš tekėsiu už pakeha ! – šiaip taip pavyko ištarti jai. Ją supykino.

Dabar ir maoris atsisėdo.

– Ką tai reiškia? – paklausė lediniu balsu ir niūriai pažvelgė į ją.

– Netrukus aš ištekėsiu už žmogaus iš Oklando, – pakartojo ji stengdamasi, kad žodžiai skambėtų kuo ryžtingiau.

– Ar tu jį myli?

Olivija virpėjo visu kūnu, bet melavo:

– Taip, myliu!

– Vadinasi, aš tau buvau tik nuotykis? – Anaro balse buvo girdėti ir pyktis, ir liūdesys.

Toks liūdesys, kad Olivija staiga suabejojo. Jokiu būdu nenorėjo įžeisti mylimojo. Tačiau netrukus susitvardė. Ir staiga į galvą šovė baisi mintis: jei įžeis Anarą, jis paliks ją visiems laikams.

– Norėjau kada nors pasimylėti su maoriu. Na, ir kas čia tokio? – paklausė pabrėžtinai abejingai, nors pačiai nuo šių žodžių plyšo širdis.

Ką gi jai daryti? Prisipažinti šiam išdidžiam žmogui, kad laukiasi jo kūdikio? Jis niekada neatsisakytų tėvystės. Priversti jį bėgti buvo galima vieninteliu būdu: įžeisti jo garbę. Olivijai toks būdas buvo šlykštus. Tačiau ji neturėjo pasirinkimo.

– Anarai, tu man nusibodai. Negi nesupranti? Aš norėjau pažinti tavo pasaulį, bet tik tam, kad pasilinksminčiau. O dabar išteku už žmogaus, kuris man gali pasiūlyti tai, ko esu verta. – Olivija virpėjo iš baimės. Ji meldėsi, kad jis ištvertų jos veidmainystę, kuri jai pačiai atrodė pasibaisėtina.

Šio išdidaus vyro akys verkė, nors nenulašėjo nė viena ašara. Ji jautė, koks skausmas plėšo jam krūtinę. Vaikinas pašoko.

– Tai ir tekėk už to turtingo pakeha ! O manęs niekada nebepamatysi, tu, baltoji pabaisa!

Taręs tuos paniekos kupinus žodžius, jis nė neatsigręžęs nukūrė šalin.

Olivija lengviau atsiduso, kad rado tinkamus žodžius, privertusius Anarą pasitraukti. Tačiau tuo pat metu jautė begalinį liūdesį, nes prarado jį visiems laikams.

Rotorua, 1899 m. gruodžio 31 d.–1900 m. sausio 1 d.

Paika jau visą amžinybę sėdėjo ant baltos uolos saugiu atstumu nuo Pohutu. Geizeris dar nė sykio neištryško, bet jai buvo vis vien. Mergina norėjo tik ramybės. Pailsėti nuo baltųjų klastingumo ir nuosavų jausmų šėlsmo.