Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Prašau, paskubėk, mums reikia gydytojo, – pagaliau ištarė ji. – Olivija guli sode be sąmonės.

– Palauk!

Patrikas nuėjo vidun. Po kelių minučių grįžo lydimas senojo daktaro, vilkinčio prabangią eilutę.

– Kas atsitiko? – paklausė gydytojas Fuleris, vis dar energingas kaip jaunuolis. – Eime. – Rankoje jis jau laikė gydytojo lagaminėlį, tad greitu žingsniu leidosi į kelią.

– Gerai nė nežinau. Sėdėjau kambary prie fisharmonijos ir grojau. Olivija apalpo lauke, sode.

– Hm… – Gydytojas paspartino žingsnį.

Abigailė vos spėjo paskui. Nustebusi ji pastebėjo, kad Patrikas eina sykiu, nesitraukdamas nuo jos, bet dabar apie tai geriau negalvoti.

Parkerių namuose juos pasitiko susijaudinusi Anabelė.

– Ji atsigavo ir šneka nebūtus dalykus. Eime! Ji guli savo kambaryje.

Abigailė su Patriku liko prieškambaryje, toje pat vietoje, kur susitiko šią popietę. Jie nedrįso pakelti vienas į kitą akių. Abigailė įdėmiai apžiūrinėjo savo susegamų aulinukų galus, o Patrikas įrėmė žvilgsnį į didžiulį aliejumi tapytą paveikslą ant sienos, vaizduojantį Te Kočio ir jo pasekėjų pasitraukimą iš Ohinemutu 1870 metų vasario 7 dieną.

Sunki tyla, slepianti daugybę neištartų kaltinimų, slėgė. Pagaliau abu vienu metu nusprendė ką nors pasakyti.

– Abigaile…

– Negerai padariau, kad prisipažinau mylinti…

Jų žvilgsniai susitiko.

– Žaviuosi tavo drąsa, Abigaile. Nes aš esu bailys, nuslėpęs savo jausmus.

– Ne, tu tik bijojai, kad aš tave dar sykį nuvilsiu, – graudžiai ištarė Abigailė.

Užuot paprieštaravęs, jis prisitraukė ją ir pabučiavo.

– Aš taip pat tave myliu, – sušnabždėjo. – Visada tave mylėsiu.

Abigailė nenorėjo puoselėti jokių vilčių, ir vis dėlto jo žodžiai šildė širdį, vieną mirksnį ji įsivaizdavo, kad jiedu visiems laikams lieka kartu. Bet paskui jo žvilgsnis vėl tapo ryžtingas. Prie lūpų susimetė griežta raukšlelė. Jis stovėjo prieš ją suakmenėjęs, sukandęs dantis, suspaudęs kumščius.

– Tik nieko nesakyk! – meldė ji. – Žinau, kad vesi Gvendoliną. O aš išeisiu. Toli, nes jei likčiau Geizerių slėnyje, mes vienas kito nepaleistume. Aš ir vėl slapčia nusiirčiau į Mokojos salą ir atsiduočiau tau po puriri medžiu. Mes taptume uždraustos meilės aukomis, kol aš visai palūžčiau.

– Tai ne dėl Gvenės. Tikrai ne. Patikėk! Tai dėl mano dukters Emilės, kuri su niekuo nekalba, net su Gvendolina, bet pamažu ima prie jos priprasti. Ji labai sielotųsi, jei išsiųsčiau Gvenę…

Abigailė švelniai prispaudė pirštus jam prie lūpų.

Patrikas suprato. Jo krūtinė sunkiai kilnojosi, jis ūmiai prisiglaudė ją ir sušnabždėjo:

– Ilgiuosi tavęs, mano meile. Bet negaliu dar sykį leisti tau išvykti į svetimus kraštus. Daugybę kartų graužiau save, kad neišėjau kartu su tavimi!

Jie vėl pasibučiavo, paskui Abigailė energingai išsivadavo iš jo glėbio ir nė neatsigręžusi dingo savo kambaryje. Krito ant lovos ir prapliupo gailiai raudoti. Turiu kuo greičiau iš čia išvažiuoti, sukosi galvoje, ir ji nusprendė artimiausiu metu įgyvendinti šį planą. Ji išvažiuos į Pietų salą, į Danidiną, kaip ir planavo prieš vienuolika metų. Ir šį sykį niekas negalės jos sulaikyti.

Abigailė nusišluostė ašaras, išsišnypštė nosį, pasipudravo ir patraukė pas Oliviją, nes pažvelgusi į laikrodį pamatė, kad netrukus prasidės tūkstantis devynišimtieji metai. Galbūt ten, pietuose, aš susipažinsiu su vyriškiu, kurį pamilsiu ir kuris vėliau mane ves, mąstė ji. Tuo pat metu gerai žinojo, kad visam laikui atidavė širdį Patrikui. Jei jis net po vienuolikos metų ją taip jaudina, tai ir per kitus vienuolika ji jo nepamirš.

Nusiminusi Abigailė įžengė į kambarį, į kurį buvo atnešta Olivija. Tarpduryje ji sutiko gydytoją.

– Kaip jos sveikata? – susirūpinusi paklausė.

– Geriau! – atsakė jis ir skubiai ėmė ruoštis, kad dar spėtų namie sutikti Naujuosius metus.

Visi susirinko prie sesers lovos: Dunkanas, Helena, Alanas, Anabelė, Gordonas ir net Ruiha. Jie susirūpinę žvelgė į išblyškusį Olivijos veidą, kuris nedaug kuo skyrėsi nuo baltos lininės paklodės. Olivija mėgino šypsotis, bet šypsena virto kauke. Ruiha atnešė padėklą su šampano taurėmis ir jas išdalijo. Visi gavo šampano, išskyrus Oliviją.

– Laimingų Naujųjų metų! – smagiai ištarė Alanas. Jis susidaužė taurėmis su visais, tarsi nieko nebūtų atsitikę.

Tikėkimės, pažvelgusi į seserį pagalvojo Abigailė ir jai nugara perbėgo baimės šiurpuliukai.

Tuo metu Mariana pagaliau liovėsi atakuoti Paiką klausimais. Mergina neseniai kaip vaiduoklis įsmuko į miegamąjį ir dabar sėdėjo ant kėdės šalia lovos susigūžusi ir tyli.

– Kaip jis galėjo taip pasielgti? – pagaliau prabilo Paika, nutraukdama spengiančią tylą.

– Ką jis padarė? Kalbi apie mano vaikaitį, tiesa?

Paika linktelėjo.

Mariana vos suturėjo smalsumą.

– Vaikeli, kalbėk gi pagaliau! Ką padarė Dunkanas, kad tu kaip vaiduoklis sėdi čia ir negali ištarti žodžio?

– Jis pasakė savo tėvams, kad nori mane vesti. – Paika atsiduso.

– Dėl Dievo meilės! – išsprūdo Marianai. – O ką atsakė jo tėvai? Spėju, kad mano duktė neteko sąmonės, o žentas pagrasino atimsiąs paveldėjimo teisę.

Paika sunerimo. O, kad Mariana žinotų, kokios teisingos jos spėlionės! – pamanė ji, bet vis dėlto geriau patylėti. Ir tų šlykščių Dunkano tėvo žodžių ji taip pat nekartos. Vien dėl to, kad nori kuo greičiau pamiršti to žmogaus panieką.

– O dabar Olivija turbūt karšia kailį savo sūnui? – paklausė Mariana. Ji skvarbiai pažvelgė į Paiką. – Bet kodėl tu lyg nesava? Turėtum džiūgauti, kad Dunakanas nori tave vesti. Jis – puikus jaunikis ir nuostabus jaunuolis.

– Tik nesakykit, kad aš turėčiau jaustis laiminga. Kodėl nė vienas nepaklausė, ko noriu aš? Tada jiems nebūtų tekę taip jaudintis, nes aš netrokštu būti jo žmona, – atžariai atkirto Paika.

– Ar tu jo nemyli?

Paika sunkiai atsiduso.

– Myliu. Ne. O gal ir myliu, pati nesuprantu. Man tas pats. Tik viena žinau tiksliai: niekada netekėsiu už pakeha . Ir niekada gyvenime nebūsiu agatmedžių dervos pirklio marti. Aš būsiu maorio žmona. Vieną sykį prisiekiau ir niekada priesaikos nesulaužysiu, – kovingai ištarė.

Mariana nustebusi atsisėdo.

– Vadinasi, nenori už jo tekėti, nes jis baltasis? Žinai, pritariu tau, iš tokių santuokų nebūna nieko gero. O aš maniau, tavęs reikės maldauti, kad susiprastum. Tu taip nusistačiusi prieš baltuosius, kad man net baugu. Kodėl esi tokia tikra, jog nepakeisi nuomonės?

– Aš prisiekiau ir…

Tolumoje pasigirdo bažnyčios varpai.

– Vaikeli, – Paiką skubiai nutraukė Mariana. – Jau vidurnaktis. Prasideda naujas šimtmetis. Greičiau sakyk savo norus!

– Iš visos širdies trokštu sutikti vyrą maorį iš savo genties, kurį galėčiau mylėti ir gerbti… O jūs, Mariana? – paklausė mergina.

– Aš norėčiau, kad tu, mano vaikeli, pagaliau persikeltum į kambarį šalia manęs ir kad mano duktė man atleistų. Ir kad vieną dieną galėčiau ramiai atsisveikinti su vaikaitės dvasia. Norėčiau, kad mūsų norai išsipildytų! Eikš, leisk tave apkabinti!

Paika nenorom nusišypsojo ir pasilenkė prie senutės, bet kai atsitiesė, nutarė, jog metas dingti. Kas bus, jei netrukus čia pasirodys Dunkanas, ims kalbėti apie savo jausmus ir pirštis? Paika nenorėjo jaustis kalta, jeigu jo šeima jį atstumtų.

– Mariana, nepykit, bet aš turiu išvykti. Ir kuo skubiau. Dunkanas tikriausiai jau ieško manęs. Jis netrukus bus čia. O aš nesu tokia stipri, kad galėčiau jį atstumti. Neabejoju, kad jis pasipriešintų tėvo valiai ir pasirinktų mane. Šiandien, rytoj… tačiau kas paskui? Vieną dieną galbūt viskas žlugs, nes manęs nebus galima pristatyti aukštuomenei. Jis iš tikrųjų myli mane, ir aš… aš myliu jį… ar leistumėt man kelioms dienoms dingti iš čia? Tik tol, kol jis taps protingesnis ir iškeliaus su savo tėvais? Prašau!