Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Jai nevalia daugiau gimdyti! – šie žodžiai skambėjo Anabelei ausyse, lyg būtų pasakyti vakar. Didėjant pilvui, siūlė gali plyšti ir ji gali nukraujuoti. Anabelė turėjo šventai pažadėti, kad to nebus. O dabar sulaužė pažadą, bet nė kiek nesigailėjo.

Užsisvajojusi ji žvelgė į ežerą. Staiga vandeniu nuplaukė kanoja, maorių kanoja, tarsi išnirusi iš kito pasaulio.

– Pažvelk, kanoja… To negali būti, – sumikčiojo ji ir susijaudinusi parodė į ežerą.

Mabelė juokdamasi papurtė galvą.

– Jau ir tu pradedi regėti vaiduoklius? Vietiniai vien apie tai tik ir kalba. Jie tikina, kad gegužės trisdešimt pirmąją kalno šešėlyje matė vaiduoklių kanoją. Tą dieną ežere pakilo neįprastai didelė banga, tad pranašaujama, neva ateina pasaulio pabaiga. – Mabelė nusijuokė. – O kadangi keli sensacijų ištroškę „Makreso viešbučio“ svečiai tvirtino taip pat ją matę, dabar ir baltieji skleidžia gandus apie vaiduoklį. Prisiekiu, tai vėl kokia nors sena maorių legenda. Jų laki fantazija. Galbūt jie matė tik didelę bangą, kurioje kas nors atsispindėjo…

Anabelė nebesiklausė. Ji buvo pernelyg sutrikusi. Ten, kur ką tik regėjo žmonių pilną kanoją, teliūškavo vanduo. Mabelė teisi, pagalvojo ji. Aš apsirikau. Užsikrėčiau gandais apie vaiduoklių kanoją. Žinia apie ežero paviršiumi be garso šliuožiančią kanoją pasklido ir Rotorua. Kai Anabelė išgirdo apie tai kuždantis kolonijinių priekių parduotuvėje, pagalvojo: „Kokios kvailystės.“ O ar dabar galėtų pridėjusi ranką prie širdies pakartoti tuos savo žodžius?

– Anabele, nežiūrėk taip! Ten nebuvo jokios kanojos, – griežtai subarė Mabelė.

– Didžiulės nelaimės pranašas, – sugergždė balsas už nugaros.

Abi moterys išsigandusios atsisuko. Nors buvo dar labiau susiraukšlėjęs, o garbanoti plaukai balti kaip sniegas, Anabelė tuoj pažino tą žmogų, kuris taip išgąsdino prieš daugelį metų, kai jiedu su Gordonu pirmą sykį lankėsi prie terasų.

– Dvasių kanoja yra pranašė. Ją matė jau prieš dešimt dienų. Ir didžiulę bangą. Ateina baisios netektys pakeha ir maoriams. Protėviai bėga iš tapu . Jie pasipuošė paskutinei kelionei huia 1 ir garnių plunksnomis…

– Eik šalin, seni! Nekalbėk nesąmonių! – sušnypštė Mabelė.

– Bėkit iš čia, greičiau, kuo toliau nuo čia! – sumurmėjo vyras ir nuklypavo.

Dabar Anabelė prisiminė jo žodžius. Ar tik jis neminėjo žemės drebėjimo dievo? Šiurpuliai perbėgo jos kūnu.

– Kanoja dingo it ežeras ją būtų prarijęs, – sušnabždėjo Anabelė ir mąsliai pridūrė: – Mabele, aš iš tikrųjų mačiau kanoją ir suku galvą, ką tai galėtų reikšti.

– Nesileisk kažkokio senio išmušama iš vėžių! Jis jau senokai paskandino protą alkoholyje. Tu tiesiog trauki tokius.

Anabelei pasidarė šalta. Ji skubiai atsistojo ir sumurmėjo:

– Einu, pažiūrėsiu, kaip ten Lizė. – Jai pasirodė, kad žemė po kojomis susiūbavo. Nesmarkiai. Tik truputį. – Mabele, ar tu taip pat jauti? Žemė dreba, – susirūpinusi paklausė.

– Ne, tu tik įsikalbi, – kuo ramiausiai atsakė draugė. – Tau galvą susuko senio kalbos. Nekreipk dėmesio į jo plepalus! Jis jau beveik metus slankioja po kaimą bandydamas įbauginti.

Anabelė mielai būtų patikėjusi, bet jos neapleido nemalonus jausmas. Net linksmos Mabelės istorijos apie vaikus, kurias ji pasakojo pakeliui į viešbutį, neišsklaidė nerimo. Vyriausia jų duktė Mari jau buvo septynerių, tikra pokštininkė, nepailsdama žaisdavo su mažylėmis. Jauniausioji duktė Rebeka buvo pusmečiu jaunesnė už Elizabetę, bet tai nė kiek netrukdė mažylėms draugauti. Abi buvo neišskiriamos draugės ir viskuo dalydavosi. Net mylimiausia Elizabetės lėle Lile, kurios dukrelė paprastai nepaleisdavo iš rankų.

– Lizė yra Lilės mama, o Bekė – Lilės tėtis, – kuo rimčiausiai tvirtindavo Elizabetė.

Kai Anabelė su Mabele ėjo pro ryškiai apšviestą „Makreso viešbutį“, Mabelė atsiduso.

– Tik pažvelk, koks gražus jų namas! Daug patrauklesnis už mūsų lūšną. Nenuostabu, kad klientai jį taip mėgsta. Galbūt gandai paskleisti siekiant privilioti dar daugiau keliautojų?

– Bet mes savo svečius ir toliau apgyvendinsim pas tave, – draugei pažadėjo Anabelė.

Prie „Mabelės namų“ durų abi atsisveikindamos apsikabino, paskui Anabelė pirštų galiukais nusėlino į nedidelį kambariuką, kuriame apsistojo su dukrele. Šį sykį Te Vairoa pasiliko jiedvi su dukrele, o Gordonas su svečiais grįžo namo.

– Tu tokia išblyškusi. Norėčiau, kad kelias dienas pailsėtum, – pasakė jis, ir Anabelė veltui priešinosi. Gordonas nesileido į kalbas. Įtikinėjamas, esą ji reikalinga viešbutyje, atšovė: – Brangioji, tavo mama su malonumu paplušės už tave, kad tik tavo skruostai vėl parausvėtų.

Anabelei buvo sunku su juo išsiskirti, bet Elizabetė krykštavo iš džiaugsmo, kad galės kelias dienas pažaisti su Rebeka.

Anabelė atsiduso. Jei tik šeima žinotų, kas atsitiko! Abė džiaugtųsi būsima dukterėčia ar sūnėnu ir pavojaus neįžvelgtų. Gordonas su tėvu maldautų nerizikuoti. O Olivija atkišusi lūpas priekaištautų pritardama motinai.

Anabelė atsargiai pasilenkė virš miegančio vaiko. Pro mažą langelį ant veidelio krito mėnulio šviesa. Ji atrodo kaip angelas! – susigraudinusi pagalvojo Anabelė. Angeliukas šviesiomis garbanomis. Lygiai kaip Abigailės. Ar jos plaukai kada nors bus tokie tamsūs kaip Olivijos, ar liks šviesūs kaip Abigailės? Kokia ji graži! Odelė lygi ir kiek tamsoka, visai kaip Marianos, kai buvo jauna. Ir dar putlios širdelės formos lūpytės. Galbūt Mariana taip dievina Elizabetę todėl, kad vaikaitė labai panaši į ją? Mama tikriausiai džiaugiasi, jog mergaitė visiškai nepanaši į mane. Gal todėl stengiasi išpildyti kiekvieną mažylės norą ir nuolat rūpinasi, kad tik jos numylėtinei nieko neatsitiktų? Tada Anabelė nukreipė žvilgsnį į Rebeką, miegančią su Elizabete vienoje lovoje, prisispaudusią prie krūtinės mylimiausią dukrelės lėlę Lilę. Anabelę tai sugraudino – juk jiedvi turėjo ir gražesnių lėlių už šią, kurią ji su meile pasiuvo dukrytei.

– Mano mielosios, – sukuždėjo ji ir švelniai paglostė mergaitėms skruostelius; jos buvo tokios nepanašios – Rebekos veidelį supo juodos kaip derva garbanėlės.

Paskui Anabelė nusirengė ir atsigulė. Bet užmigti negalėjo. Senojo maorio žodžiai nedavė ramybės. Nors nenorėjo tikėti tomis nesąmonėmis, jo kalbos ją įbaugino. O dar tas Mabelės priekaištas, kurio negalėjo nepaisyti. Ar ji iš tikrųjų gerai elgiasi ryždamasi išnešioti antrą kūdikį? Kas bus, jei gimdydama mirs? Kas bus su jos vaikais, Lize ir naujagimiu, jei taip nutiks?

Anabelė pabudo nuo savo pačios riksmo. Velniškas skausmas pervėrė pilvo apačią, atrodė, kad iš visų pusių bado adatomis. Ji pažvelgė į mergaites ir nusiramino, kad nė vienos nepažadino. Šlapia nuo prakaito atsisėdo lovoje, apsikabino pilvą, bet skausmas nesiliovė. Jis kilo iš pačių gelmių, ir dar kaip pašėlęs pradėjo tvinkčioti randas. Vaikas! – šmėkštelėjo galvoje. – Aš prarandu vaiką! Ji pašoko iš lovos ir varstoma skausmų apsirengė. Išeidama iš kambario įsitikino, kad Eizabetė ir Rebeka saldžiai pučia į akį. Tik daktaras Fuleris gali išgelbėti mano kūdikį, vylėsi ji, belsdama į Mabelės miegamojo duris ir šaukdama draugę.

Netrukus tarpduryje pasirodė užsimiegojusi Mabelė.

Anabelė nusitempė ją į koridorių. Nenorėjo, kad pabustų Benjaminas.

– Mabele, man prasidėjo skausmai. Vaikas! – vaitojo ji, abiem rankom spausdama pilvą, kad ne taip skaudėtų.