Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Dunkanas giliai įkvėpė ir gudriai paklausė:

– Ir tada tu mus palaikysi?

Mariana linktelėjo.

Regis, ji neabejoja savo sėkme, dingtelėjo Anabelei; kad ir kaip mama mylėtų Paiką, su savo brangiuoju žentu Alanu niekada nesigalynės.

Dunkanas neryžtingai pažvelgė į Anabelę. Jo akyse teta išvydo vilties kibirkštėlę.

Ji krenkštelėjo.

– Žinoma, aš tave palaikau. Atleisk, kad puoliau prieštarauti. Paika – žavi jauna moteris, bet aš galvojau apie tavo tėvus ir apie atsakomybę, kurią judu prisiimtumėt eidami akmenuotu santuokos keliu. Todėl, manau, senelės pasiūlymas išmintingas. Jei po pusmečio vis dar mylėsi ją, grįši ir paprašysi jos rankos. Jei Paika sutiks, aš jus, žinoma, remsiu.

– O jei per tą laiką ji susiras maorį? – karčiai ištarė Dunkanas.

– Tada, mielas berniuk, reikš, kad ji nori tekėti už savo genties žmogaus. O kai taip, aš reikalausiu, kad ateityje jos vengtum, – ramiai pasakė Mariana.

Tai Dunkanui visiškai nepatiko. Jis piktai sušnopavo ir jau ketino atsikirsti, bet Anabelė buvo greitesnė.

– Dunkanai, tu negali spręsti už ją. Žinau, jūs, Hamiltonai, bet kokia kaina siekiat to, ką įsikalėt į galvą. Bet nepamiršk: Paika išdidi. – Pamačiusi, kad Dunkanas vos neverkia, kaipmat pasigailėjo ištarusi tokius griežtus žodžius ir kaltai pažvelgė į jį.

– Aš myliu ją, – sukuždėjo jis ir atkakliai pridūrė: – Ir ji myli mane. Tai man sako ne nepalaužiama Hamiltonų valia, raginanti bet kokia kaina siekti tikslo, o jaučiu širdimi. – Jis nutilo ir bakstelėjo sau į krūtinę. – Juk jūs irgi tikite, kad mudu susituoksim, tiesa?

Užuot atsakiusi, Anabelė apkabino jį. Jai plyšo širdis matant sielvartą šio jauno vyro, kurį mylėjo beveik kaip savą vaiką.

– Bus matyti, bet nepuoselėk pernelyg didelių vilčių, – nuo tiesaus atsakymo išsisuko Mariana.

– Aš grįšiu, – iškošė jis pagaliau. – Grįšiu! Ne vėliau kaip po šešių mėnesių atvažiuosiu čionai! – Tai taręs ištrūko tetai iš glėbio ir kovingai pareiškė: – Žinau, ką galvojat. Reikia išsiųsti tą vaikiną kuo toliau, ir problema išsispręs savaime. Ji ištekės už maorio, jis ves baltąją, bet jūs apsirinkat. Mano ketinimai velnioniškai rimti. Nesu toks nesusitupėjęs, kaip jūs manot. Aš grįšiu, kad vesčiau ją. Pažadu!

Anabelė ir Mariana apstulbusios spoksojo į jį. Jos dar nė sykio nebuvo mačiusios Dunkano taip ryžtingai nusiteikusio.

Anabelė paruošė Olivijai sočius pusryčius ir nunešė į Abigailės kambarį. Išgirdusi šiurkštų Abigailės: „Prašau!“, kiek padelsusi įžengė vidun. Tada apsidairė, bet Olivijos nebuvo nė pėdsako. Jos jauniausioji sesutė kambaryje sėdėjo viena. Kiūtojo ant kėdės susikūprinusi, veidą užsidengusi rankomis.

– Abe, kas atsitiko? – susirūpino Anabelė, jai suspaudė širdį prisiminus savo vakarykštę pagiriamąją kalbą Gvendolinai.

Abigailė kiek padelsusi patraukė nuo veido rankas, užverktomis akimis pažvelgė į seserį ir sušnypštė:

– Gali nebesibaiminti, kad puolusi mergina kabinėsis prie Patriko O’Donelo. Padoriosios Gvenės ir jos Patriko šviesiai laimei niekas nebegresia. Aš rytoj pat išvažiuoju iš Rotorua. Tada čia viskas susitvarkys.

Anabelė žengė žingsnį atatupsta.

– Bet aš ne tai turėjau omeny. Aš tik rūpinausi vargšu vaiku…

– Būtent, tik ir lauk bėdos, jei tokia kaip aš prisilies prie mergaitės. O dabar palik mane vieną! Niekada nebūčiau patikėjusi, kad tu taip apie mane galvoji. Geriau būčiau nieko nepasakojusi! Moteris, kuri eina darytis aborto, turėtų laikytis kuo toliau nuo vaikų. Prisipažink, juk tu taip galvoji!

– Ne, Abe, ne, aš tik… – nedrąsiai mekeno Anabelė. Ji priėjo prie sesers ir, norėdama paguosti, uždėjo ranką jai ant peties.

Abigaitė tik sušnypštė:

– Visuomet norėjai visiems būti gera, tiesa? Ir tai Gvenei, ir man, bet taip nebūna. Šį sykį tu buvai šališka, palaikei Gvendoliną Fuler. Tu vos nenumirei iš baimės, kad aš galiu gauti vyrą, kurį myliu ir kuris myli mane. Ak, Anabele, aš negaliu ant tavęs pykti, ir vis dėlto dabar palik mane ramybėje. – Taip tarusi, ji nustūmė Anabelės ranką ir šoko krautis daiktų į savo mažytį lagaminą, gulintį ant lovos.

Anabelė kaip apdujusi žengė iš sesers kambario, tarpduryje atsisuko ir paklausė:

– Gal gali man pasakyti, kur dingo Olivija?

– Galiu pasakyti tik tiek: ji ir vėl virto senąja Olivija. Šį rytą vėl niurzgėjo: „Koks dvokas, Abigaile, kaip siaubingai dvokia supuvusiais kiaušiniais. Negaliu suprasti, kaip žmonės savo noru gali gyventi šioje nejaukioje vietoje.“

Anabelė nejučia nusišypsojo. Abigailė puikiai pamėgdžiojo sesers intonaciją, tarsi būtų kalbėjusi pati Olivija.

Abigailė vėl surimtėjo.

– Seras Alanas pakvietė žmoną pasikalbėti. Ir ponas buvo gana įsiutęs. Olivija nusekė paskui jį į jų kambarį.

Anabelė dar kiek pastovėjo tarpduryje tikėdamasi, kad Abigailė bent judesiu parodys norą susitaikyti, tačiau ir jai pačiai nedingtelėjo jokia mintis, kaip galėtų užglaistyti vakarykštį kartėlį. Nuo minties, kad Abigailė ją vėl palieka, plyšo širdis, bet gal iš tikrųjų mažajai sesutei būtų protingiausia toli nuo čia pradėti naują gyvenimą? Jei ji pasiliks, viskas, be jokios abejonės, baigsis katastrofa.

– Gal norėtum pusryčių? – pagaliau paklausė nevilties sklidinu balsu. – Suvalgyk štai šitą. Olivijai paskui paruošiu.

Bet Abigailė, regis, neketino taikytis, nes nė nežvilgtelėjo į seserį, tik tylėdama papurtė galvą.

Prie Olivijos durų Anabelė staiga sustojo. Už jų buvo girdėti garsus ginčas.

– Kaip tu galėjai taip nusiristi ir šitaip siaubingai pasielgti? O kur dar absurdiškos kalbos, kad turiu duoti leidimą tai nelemtai santuokai! Taip gali pliurpti tik visiška girtuoklė. Negi tau nerūpi geras mūsų vardas? – plyšavo Alanas.

– Geras vardas? Nejuokink! Tu griauni mūsų reputaciją, Oklande lankydamasis pas tą paleistuvę!

– Paleistuvę? Nevadink jos taip! Ji – mano gero draugo našlė ir padori moteris.

– Tada vesk ją!

Anabelė svarstė, ar nereikėtų kuo greičiau pasitraukti šalin, bet liko stovėti prie durų kaip įkasta, rankose laikydama padėklą su pusryčiais; ji ištempė ausis.

– Reikėjo man tada paklausyti savo mamos ir vesti mūsų aplinkos merginą, bet aš lyg tyčia įsimylėjau tave. Buvai saldus pažadas, kol nepamačiau, kokia esi bejausmė. Prisimenu, kaip tu mane suviliojai tomis savo apgaulingomis meilės priesaikomis ir apsimestiniu atsidavimu! Dabar jau žinau, kad tavo meilė buvo skirta mano pinigams. Bet apie skyrybas, po kurių tu, miela Olivija, atrodysi kaip auka, nė negalvok. O jeigu ateityje darysi man gėdą girtuokliaudama, visi supras, kad esu priverstas tave palikti, štai tada ir išeisiu pas aną moterį. O tu negausi nė grašio!

– Vadinasi, tavo brangiajai reputacijai nekenkia, kad lankaisi pas tą savo našlę?

– Ne, nė kiek! Esu ne vienintelis vyras Oklande, priverstas ieškoti meilės iš šalies. Dėl to kenčia visi vyrai, kurių žmonos godžios kaip tu. O tu, mieloji, negali sau leisti įsitaisyti meilužio. Saugokis, kad žmonės nepradėtų plakti liežuviais apie tave ir tavo šunadvokatį! Aš, kvailys, anuomet maniau, kad tu mane myli, o pasirodo, mus visus apvyniojai apie pirštą. Tik mano mama mirties patale mane perspėjo: „Vaikeli, ji tavęs nemyli!“ – Jo balse buvo girdėti begalinė panieka.

Anabelę čia pylė prakaitas, čia purtė šaltis. Štai kaip yra toje šeimoje, kurią mama visiems giria kaip pavyzdingą; o Gordonas, jos nuomone, vaikščioja kaip fermeris, kalba kaip fermeris ir valgo kaip fermeris. Dėl Hamiltono tau nereikėtų rausti iš gėdos , mėgdavo kartoti ji. Pasirodo, viskas – vien melas.