Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Jei tau meilė tokia svarbi, tada įrodyk! – suklykė Olivija. – Palaimink savo sūnaus ir tos merginos santuoką! Iššok aukščiau bambos! Tegul Oklando aukštuomenė liežuvauja apie tavo marčią.

Anabelė sulaikė kvėpavimą. Ar tik jai nepasigirdo? Negi jos išlepinta, pasipūtusi sesuo Olivija, kuri visuomet vertino tik tai, kas geriausia, iš tikrųjų palaiko Dunkaną ir Paiką?

– Ar alkoholis tau visiškai atėmė protą? Aš, mieloji, tyčia to nedarysiu. Jei mūsų sūnus būtų toks įžūlus ir išdrįstų vesti tą maorę prieš mano valią, atimčiau iš jo paveldėjimo teisę. Girdi? Atimčiau paveldėjimo teisę ir atstumčiau. Tada jis gal susimąstytų, kaip išmaitinti tą čiabuvę. O dabar kraukis daiktus! Ketinu dar šiandien išvažiuoti. Drauge su sūnumi.

Anabelė išgirdo energingus žingsnius. Metas dingti. Ji pačiu laiku spėjo nubėgti koridoriumi – dar neatsidarius durims ir neužklupta pasiklausant. Visiškai sutrikusi įėjo į virtuvę.

– Ponia, ar blogai jaučiatės? – su užuojauta paklausė Ruiha.

– Nieko, nieko, tik prastai miegojau, – atsakė Anabelė ir ėmė visiems ruošti pusryčius.

Kai svetainėje padengė stalą, pasirodė Olivija. Ją pamačiusi, Anabelė išsigando. Olivija atrodė labai papilnėjusi, gražus jos veidas paburkęs, po akimis tamsūs ratilai, o visada nepriekaištingai sušukuoti plaukai netvarkingomis garbanomis krito ant veido.

– Labas rytas, kaip jautiesi? – pasiteiravo Anabelė. Ji nenorėjo išsiduoti, kad sesers išvaizda ją neramina.

– Gerai! – abejingai atšovė Olivija. Ir lyg tarp kitko pridūrė: – O kur Paika?

– Išvyko kelioms dienoms į kaimą. – Anabelei magėjo paklausti, nuo kada Olivija tapo maorių drauge, bet laiku prikando liežuvį.

– Ką? Jos nėra? O aš maniau, kad jiedu su Dunkanu pora. Kaip ji galėjo imti ir lyg niekur nieko dingti? – Iš pasipiktinimo Olivijos balsas virpėjo.

Anabelė tik gūžtelėjo pečiais.

Olivija staiga garsiai suvaitojo ir suspaudė smilkinius.

– Ak, prakeikta galva! Aš daugiau neišlaikysiu. Tai kur ta mergina? Turiu skubiai su ja pasikalbėti!

Padėtis darėsi vis įdomesnė. Anabelė labai norėjo sužinoti, ką visa tai reiškia. Ko Olivijai reikia iš Paikos? Ir kodėl ji staiga ėmė siekti apvesdinti sūnų su maore? Olivija, kuri dar vaikystėje raukydavo nosį, pamačiusi purvinus maorių vaikus iš Ohinemutu.

– Tikrai nežinai, kur iškeliavo mergaitė? – Olivijos balse aiškiai buvo girdėti priekaištas. Ji nejučia atsiduso. – Gerai, tada turėsiu likti, kol ji pasirodys.

Kad ir kaip stengėsi, Anabelė nesugebėjo suvaldyti savo smalsumo.

– Ko gi tau reikia iš Paikos?

– Noriu padėti savo sūnui rasti laimę! – arogantiškai atšovė Olivija.

– Tu? Padėsi rasti laimę sūnui su maore?

– Taip, aš!

– O jei Paika nenori už jo tekėti? – atkirto Anabelė.

Olivija kandžiai nusikvatojo.

– Tuo, mieloji, sunku patikėti. Kokia maorė turi galimybę ištekėti už jaunuolio, kilusio iš vienos geriausių Oklando šeimų?

Anabelei baisiai knietėjo įgelti. Ar tikrai geriausių ? Greičiau – turtingiausių!

– Taigi, sutvarkyk mano kambarį. Aš pasilieku! – paliepė Olivija.

– Kadangi Paikos nėra, o man teks rūpintis dar ir motina, prašyčiau tavęs pasirūpinti pačiai, – šiurkščiai atšovė Anabelė. Jai buvo apmaudu, kad Olivija ir vėl elgiasi su ja kaip su tarnaite.

– Mama pasirūpinsiu aš. Jei nori žinoti, lieku dėl jos. Dabar, kai jos mažosios numylėtinės maorės nebėra, ją slaugyti teks man.

– Bet… – Tačiau Anabelei nebuvo leista kalbėti.

– Juk tau pačiai bus geriau, mieloji. Judvi su motina ne itin gerai sutariate. Ji niekada neatleis tau, kad jos mažąją brangenybę palikai Te Vairoa. Ir aš ją suprantu…

– Tai niekšinga! – išsprūdo Anabelei.

– Nenorėjau tavęs įžeisti, o tik paaiškinti, kodėl judviem būtų geriau, jei kelias dienas pabūčiau prie mamos. Žinoma, prausti ją bei visus panašius reikalus atlikti ir toliau galėsi tu…

Anabelė nebesiklausė Olivijos šnekų. Akis užtemdė ašaros.

Ji apsigręžė ir nuskuodė į naująją maudyklą. Ten susmuko ant vonios krašto ir sugniaužė kumščius. Vylėsi, kad prisipažinusi Gordonui nebebus tokia skystablauzdė. Bet argi ji papasakojo jam visą tiesą?

Rotorua, 1886 m. birželio 10 d.

– Meldžiu, man reikia į Te Vairoa! – atsigaudama kimiu balsu sudejavo Anabelė. Jai vis vaidenosi danguje žioruojanti pragaro liepsna.

Gydytojas Fuleris atsikrenkštė.

– Dabar jums negalima namo, ponia Parker. Net vežti jus pernelyg pavojinga. Aš vos sustabdžiau kraujavimą, o jūsų kūdikis… – Jis nutilo.

Tik dabar Anabelė suvokė savo būseną. Ir vis dėlto jai reikėjo grįžti namo, kad ir kaip būtų pavojinga. Ji nekantravo nusiųsti Gordoną į Te Vairoa.

– Žinau, jūs išgelbėjot man gyvybę, – silpnu balsu sušnabždėjo ji ir pridūrė: – Jau antrą kartą. Aš tenoriu į savo lovą, ir dar – paprašyti vyro, kad kuo greičiau jotų į Te Vairoa. Net jei niekas nežino, kas ten dunda ir spjaudo ugnimi, aš noriu būti tikra. Noriu, kad Gordonas parvežtų mūsų vaikelį namo. Prašau, daktare! Negaliu čia likti. Kaip aš paaiškinsiu savo šeimai, kur buvau naktį? Prašau, parvežkit mane namo! Prisiekiu, nekelsiu kojos iš lovos.

Gydytojas suraukė kaktą. Galų gale paniuręs paprašė Gvendolinos paruošti karietą.

– Visada laikiau jus protinga moterimi, bet tai, kad, norėdama išsaugoti kūdikį, rizikavot savo gyvybe… – Jis nutilo, o Anabelė laukė, kada jis pradės bartis. – Tai labai neatsakinga, tačiau rodo, kad po jūsų, išmintingos moters, luobu teka aistringas Bredlių moterų kraujas.

Anabelė kreivai šyptelėjo.

Trumpa kelionė namo praėjo sėkmingai. Daktaras Fuleris norėjo lydėti savo pacientę, bet padėkojusi Anabelė atsisakė.

– Jei jūs, daktare, mane prilaikysit, argi tai bus panašu į skrandžio sutrikimą?

Jis pritarė. Ir vis dėlto pažadėjo užsukti vėliau ir pasižiūrėti, kaip jai einasi.

– Kokią nors priežastį tikrai rasiu, – nuramino, kai ji audringai paprieštaravo. O tada griežtai pridūrė: – Jei jūsų iki galo neišgydysiu, mieloji, pavojus tebegrės. Tada jūs mirsit savo vyrui ant rankų. Juk tai nėra paprastas skrandžio sutrikimas, neprotinga moterie! – barės braukdamas ašarą.

Anabelė buvo taip sujaudinta, kad stipriai prispaudė daktarą prie krūtinės, o paskui nusvirduliavo į namus, stengdamasi eiti kuo tiesiau.

Pamačiusi laiptais lipančią motiną, išsigando.

Mariana žiūrėjo į dukterį tarsi regėtų vaiduoklį.

– Ką čia veiki? – paklausė piktai. – Kur Elizabetė?

Anabelei nespėjus atsakyti, pilvo apačią pervėrė toks baisus dieglys, kad nuo skausmo ją ėmė pykinti.

– Palikau pas Mabelę.

– Ką tu padarei? – sukliko motina.

– Man labai skauda skrandį, todėl ryt iš pat ryto ketinau važiuoti pas daktarą Fulerį ir…

Anabelė susverdėjo. Ilgai ji neištvers. Jei tuojau pat nepasieks lovos, ims rėkti iš skausmo. Prieš akis viskas ėmė plaukti. Pykčio iškreiptas motinos veidas regėjosi it per rūką.

Anabelė ketino pakviesti vyrą, kad padėtų, bet iš gerklės pasigirdo tik kimus karkimas.

– Gordonas išjojo gelbėti judviejų.

– Mama, kas atsitiko? – iš paskutiniųjų išstenėjo Anabelė.

– Išsiveržė Taraveros ugnikalnis!

– Ne! Gerasis Dieve, ne, – sušvokštė Anabelė, užvertė akis ir krito be sąmonės.

Kai atsigavo, visa užgožianti baimė vėl ją prislėgė. O dar tas deginantis skausmas. Iš sąmonės gelmių pamažu ėmė kilti prisiminimai. Jos išvykimas iš Te Vairoa, kelionė naktį per audrą, pragariškos liepsnos danguje, pabudimas, daktaro Fulerio pagalba ir rūpestis, motinos žodžiai…