Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Nemanau, kad ji tokia nedora. Ne, mane jaudina tai, jog Abigailė vaikiška ir ne pats tinkamiausias žmogus, vargšei našlaitei galintis atstoti mamą.

Tai buvo tik pusė tiesos, laimė, Gordonui dabar tai nerūpėjo – jis susikaupęs rengėsi.

Pakeliui į virtuvę Anabelė svarstė, ar vis dar reikia sielotis dėl to, kad Gvendolina išplepės paslaptį. Dabar, kai Gordonas viską žino.

Atsakymas šovė į galvą tuo metu, kai išgirdo skambant varpelį – tai mama ją kvietė. Moteris sunkiai atsiduso. Štai kur grėsmė: mama gali sužinoti, kad ji paliko Elizabetę gelbėdama dar negimusį kūdikį, kuriam buvo užginta augti joje. Anabelė paplūdo ašaromis. Pirmą sykį per visus tuos metus ji apraudojo vaikelį, kurį prarado tą naktį. Paskui skubiai nusišluostė akis rankove. Marianai nevalia matyti jos ašarų.

Nešina dubeniu šilto vandens ir skudurėliu, ji netrukus įėjo į Marianos kambarį.

– Labas rytas, mama, linkiu tau laimingų metų ir viso geriausio!

– O aš nežinau, kas man galėtų atnešti ką nors gero, – suniurzgė Mariana.

Anabelė tik sužiopčiojo. To ir reikėjo tikėtis – net geri linkėjimai, jos ištarti, pykdo motiną. Ji pasistengė nuleisti negirdom kandžią repliką.

– Kuo galėčiau tau padėti? Turiu omeny – ne tik nuprausti.

Kad ir kaip Mariana mylėjo Paiką, rūpintis motinos kūno švara teko Anabelei, mat Mariana tik vyriausiajai dukteriai leisdavo save nurengti.

– Ko gi aš dar galiu trokšti? Noriu, kad mane nupraustum, atneštum pavalgyti ir kad Olivija man ką nors paskaitytų.

Anabelė neištvėrė nepasmalsavusi:

– O kur dingo Paika? Gal ką nors žinai? Jos nebuvo virtuvėje.

– Neklausk! Ji pasiėmė kelias dienas atostogų. Būčiau tau pasakiusi vakar, bet, be vargšo vaiko, nė vienas manęs vakar neaplankė. Nei Olivija, nei Dunkanas.

– Olivijai vakar prieš pat vidurnaktį… – Anbelė nutilo ieškodama tinkamų žodžių, – buvo silpnumo priepuolis.

– Dėl Dievo meilės! Ir kodėl man niekas nieko nesakė? Ar Paika žinojo?

– Taip, bet ji nenorėjo tavęs be reikalo jaudinti.

– Kaip jaučiasi mano vargšė mergaitė?

– Manau, kita tavo mergaitė praleido naktį prie jos lovos.

Mariana sukando dantis – apsimetė neišgirdusi užuominos apie Abigailę.

– O kur Alanas? – pagaliau paklausė.

– Olivija pareikalavo paguldyti ją Abės kambaryje.

Mariana nepatikliai pažvelgė į Anabelę.

– Kodėl ji nepasiliko su savo vyru? Tu kažką nutyli?

– Ne, bet atsiųsiu pas tave Oliviją, kai tik ji atsistos ant kojų. Tegul pati pasako, kaip jaučiasi. Aš jos šiandien dar nemačiau.

Taip tarusi, Anabelė ištraukė naktipuodį.

– O tu atrodai siaubingai. Labai sulysai. Ar tik nesusirgai?

Anabelė atsiduso.

– Ne, mama, tik pastaruoju metu neturiu laiko normaliai pavalgyti. Bet tau juk patinka lieknas liemuo. Argi ne pati nuolat svaidei užuominas, kad aš pernelyg stora?

– Aš taip kalbėjau? – įžūliai atšovė Mariana, paskui gaižiai pridūrė: – Kai vilki tokius drabužius, tai visiškai nesvarbu.

Anabelė giliai įkvėpė. Ji jau ketino paraginti mamą atidžiau pažvelgti į gražiąją suknelę, kurią šiandien vilkėjo, bet persigalvojo, tik nurijo nuoskaudą.

Nėra prasmės. Kad ir ką daryčiau, niekada jai neįtiksiu, galvojo Anabelė, prausdama motiną ir pervilkdama švariais naktiniais marškiniais. Kai užbaigė darbą, į duris kažkas pabeldė.

Įėjo Dunkanas ir apsidairė it ko ieškotų.

– Labas rytas, senele, – mandagiai pasisveikino ir palinkėjo gerų metų. – Mes vakar pas tave neužėjom, nes mamai pasidarė bloga. Tu gi žinai, tie jos galvos skausmai.

Mariana pasipiktinusi žvalgėsi tai į vieną, tai į kitą. Jos akys spindėjo smalsumu: ką naujo šis lankytojas pasakys apie Olivijos sveikatą? Ji jau žiojosi kažko klausti, bet Dunkanas ją aplenkė:

– Senele, teta Anabele, ar šiandien matėt Paiką?

– Ji pasiprašė kelių laisvadienių, – atsakė senelė.

– Tada veikiausiai sėdi savo kambaryje, – nieko neįtardama pareiškė Anabelė. Tik pamačiusi, kaip motina pabalino akis, suprato, kad reikėjo patylėti.

Mariana sumišusi krenkštelėjo.

– Mano berniuk, ji išvyko. Ketino kelias dienas praleisti kaime, savo šeimoj, ir aš neprieštaravau.

Anabelė nustebusi pažvelgė į motiną. Visų pirma, mama nebuvo atsakinga už personalą ir neturėjo teisės taip paprastai išleisti Paikos. Jai derėjo pirmiausia aptarti tai su Anabele. Moteris atsiduso.

– Bet… Kur tas kaimas? Turiu ją rasti. Privalau! Ji taps mano žmona, patinka jums ar ne!

Anabelė pamanė, kad blogai nugirdo. Dunkanas ketina vesti maorę?

– Ne, berniuk. Mesk iš galvos šią mintį! Ji tvirtai nusprendė tekėti už kito, – griežtai paprieštaravo Mariana. – O aš turiu tau pranešti, kad nėra prasmės jos ieškoti. Jos sprendimas tvirtas. Paika už jokius pinigus netekės už baltojo!

Augalotas Dunkanas staiga tapo panašus į primuštą vaiką.

– Tu kalbi šitaip ne todėl, kad mano tėvas nepritartų šiai santuokai?

– Ne, berniuk, tikrai ne todėl. Tai Paikos žodžiai. – Tokio švelnaus Marianos balso jau seniai niekas nebuvo girdėjęs.

– Negi aš apsirikau? Negi jai visiškai nepatinku? Senele, pasakyk man tiesą! Ar ji kalbėjo, kad mane myli?

– Ne, tik pasakojo, kad tu su savo piršlybomis užklupai ją pernelyg netikėtai, – sukdama akis į šalį melavo Mariana.

– Senele, pažiūrėk į mane. Kodėl ji pati man šito nepasakė? Jei nieko man nejaučia, galėjo atvirai iškloti. Nagi, pažvelk į mane! – Senutė nenoriai pakėlė akis, bet atkakliai netarė nė žodžio. – Ji bėgo nuo savo pačios jausmų. Ne nuo manęs, – pašnibždom spėliojo Dunkanas. – Bet aš rasiu ją. Prisiekiu. Neleisiu griauti mano meilės. Niekam. Girdit?

– Dunkanai, mano berniuk, būk išmintingas! – įsiterpė Anabelė. – Tavo tėvas nepalaimins šios santuokos. Turėtum būti dėkingas Paikai, kad ji klauso proto balso ir vengia to ryšio.

Dunkanas piktai sužaibavo akimis.

– Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tu palaikysi tokias pažiūras. Juk aš – ne pirmas vyras, vedantis maorę.

– Bet pirmasis iš Hamiltonų, – rūsčiu balsu paprieštaravo Mariana.

– O aš maniau, kad ji tau patinka, senele. Kodėl tu mums nepritari?

– Aš nuoširdžiai myliu tą merginą ir iš visos širdies linkėčiau tau tokios žmonos, bet ji, berniuk, kilusi iš visiškai kitokio pasaulio. Jos motina buvo vargšė maorė, jos tėvas – nuo atsakomybės pabėgęs baltasis, palikęs moterį vieną su vaiku, o jos patėvis, tas agatmedžių dervos kasėjas…

– Po galais, o mano tėvas verčiasi agatmedžių dervos prekyba! Liaukis vaidinusi šį farsą. Ką reiškia tas „kitas pasaulis“? Kas buvo senelis, tavo vyras? Ogi paprastas aukso ieškotojas. Mano tėvo motina taip pat kilusi iš „kito pasaulio“, bet jiems buvo leista susituokti! – atžariai suriko Dunkanas.

Išgirdusi tuos žodžius, Mariana paraudo. Berniukas visiškai teisus! Jei tik jis žinotų, iš kokios šeimos ji pati kilusi… nėra jokios prasmės protingai kalbėti su įsimylėjusiu jaunuoliu. Jis įsikalė sau į galvą vesiąs Paiką. Čia galėtų padėti tik diplomatiškas apsukrumas.

– Dunkanai, vaikeli, turiu tau pasiūlymą: grįžk su tėvais į Oklandą. Jei po šešių mėnesių vis dar ilgėsiesi Paikos, atvažiuok ir pasišnekėk su ja. Bet jei ji laikysis savo ir ištekės už maorio, tada pažadėk jos nebespausti. Tada teks ją gerbti ir pamiršti savo meilės priesaikas!

Anabelė įdėmiai žvelgė į motiną. Nė nenumanė, kad mama galėtų būti tokia atlaidi. O gal ji mėgina laimėti laiko? Gal tikisi, kad Dunkanas tolimame Oklande susižavės kita moterimi? O gal viliasi, jog Paika laikysis savo nusistatymo ir po šešių mėnesių jau bus pasižadėjusi kitam?