Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Ak, vaikeli, kodėl tu ne baltoji? – atsiduso Mariana ir pridūrė: – Žinoma. Tačiau kur tu keliausi?

– Apsistosiu pas Ruihą Ohinemutu, – tarė Paika, pašokdama nuo kėdės, ir dar sušnabždėjo: – Aš grįšiu, vos tik jis išvažiuos. Ir tuoj pat persikelsiu į kambarį šalia jūsų. Pažadu!

– Kokia nepaprasta mergina! – sukuždėjo Mariana, bet Paika jau šmurkštelėjo pro duris.

Rotorua, 1900 m. sausio 1 d.

Anabelė pašoko iš miego šlapia nuo prakaito. Ir vėl tas siaubingas sapnas! Aplink neįžvelgiama tamsa. Verksmas – iš pradžių tylus, paskui garsesnis. O tada nevilties kupinas šauksmas: „Mama! Mama!“

Anabelės širdis audringai daužėsi krūtinėje. Ji vylėsi, kad Gordonas nepabudo, bet netrukus išgirdo mieguistą jo balsą:

– Kas tau? Ir vėl sapnavai blogą sapną?

– Ne, ne. Nieko tokio, – skubiai nuramino ji. Nenorėjo, kad jis žinotų, nes tas sapnas jį nuliūdintų.

– Nepriekaištauk sau! Pyksti, nes mūsų didžioji diena praėjo visiškai ne taip, kaip norėjai?

Anabelė buvo dėkinga už pakištą mintį.

– Taip, siaubingai. – Ji lengviau atsiduso – vyras neatspėjo, dėl ko ji sielojasi. Galbūt todėl, kad nemato jos veido?

– Išskyrus Alaną, nė vienas neapsilankė maudykloje, – nusivylęs tarė Gordonas.

– Esu tikra, šiandien jie turės tam laiko.

– Ak, Anabele, šventė prasidėjo siaubingai jau tada, kai toji Gvendolina ėmė spjaudytis nuodais.

– Ką? Negi tu pritari Abei, kuri nori atimti iš jos vyrą?

– Pirma, jis jai ne vyras, antra, nebuvo būtina iš pavydo gadinti visiems vakaro. Olivija teisi. Kodėl ji siekia ištekėti už vyro, kuris aiškių aiškiausiai jos nemyli?

– Tik nesakyk, kad Olivijos elgesys prie stalo buvo garbingas.

– Sutinku, ji buvo girta, man tai nepatiko, bet žaviuosi, kad ji taip taikliai pasakė. Nesitikėjau, jog yra tokia drąsi. Išdrožė tai, ką galvojau ir aš, tebūnie ir išgėrusi viskio.

– Manai, Olivija geria?

– Nė nenutuokiu, aišku tik viena: tavo sesers vedybos su tuo, pasak tavo motinos, „neprilygstamu žentu“ nėra sėkmingos.

Anabelė atsiduso.

– Taip, ir aš manau, kad juodu nėra laimingi. Bet kas dėl Gvenės, aš su tavim nesutinku. Kaip Abė drįso visų akivaizdoje atskleisti savo jausmus? Ji jau nebe mažoji, žavingoji Abė, kuriai viskas leidžiama. Manau, ji norėjo svečių akivaizdoje paraginti Patriką palikti savo sužadėtinę. Taip elgtis nedera.

Tai išgirdęs, vyras griausmingai nusikvatojo.

– Kalbi visai kaip tavo motina. Jei gerai prisimenu, tu savo jausmų taip pat neslėpei – tada, kai užsukau pas jus.

– Ką tu čia lygini. Aš neatėmiau tavęs iš jokios merginos.

– Bet jeigu jie myli vienas kitą! Manau, tas vaikinas ilgai nedels ir pagaliau prisipažins Abei!

– Ne, jis puikiai laikosi. Mano sesuo jam nėra tinkama moteris. Pagalvok apie mažąją Emilę.

– Anabele, negi tu smerki savo seserį? Negi manai, kad ji nebūtų puiki mama – tik todėl, kad yra kitokia nei tavo pažįstamos moterys?

Anabelė džiaugėsi, jog tamsoje jis nemato po šių žodžių iš gėdos plykstelėjusio jos veido. Jis perkando ją. Slapčia ji smerkė palaidą Abigailės gyvenimą ir iš tikrųjų netikėjo, kad tam vaikui ji galėtų būti gera mama. Abigailė buvo pernelyg lengvabūdė ir trokštanti pramogų, kad taptų dora mokytojo žmona ir patikima sutrikusios mergaitės pamote. Anabelei buvo gėda dėl tokio požiūrio, bet ji nieko negalėjo sau padaryti. Tegul Abigailė patraukia rankas nuo Patriko O’Donelo, galvojo ji.

– Aš jos nesmerkiu! – atšovė pagaliau, perdėtai pasipiktinusi.

– Tavo žodžiai liudijo visai ką kita, – pabarė vyras ir švelnesniu balsu pridūrė: – Mes visi darom klaidų. Prašau, netapk tokia, kaip tavo motina, kuri kitiems nuolat priekaištauja, ypač tau, nes… – Jis išsigandęs nutilo.

– …nes aš palikau savo mažąją dukrytę vieną Te Vairoa, – dusliu balsu užbaigė sakinį Anabelė. – Būk sąžiningas! Širdies gilumoje tu irgi kaltini mane. Ir vis klausi savęs, kodėl palikau mūsų vaiką pas draugę vien dėl to, kad norėjau namie išsigydyti skrandžio skausmus. Prisipažink gi pagaliau!

– Anabele, liaukis apie tai kalbėjusi, prašau! Aš tau dėl nieko nepriekaištauju.

Moteris pašoko iš lovos ir, trokšdama pamatyti jo veidą, užžiebė dujinę lempą. Veide išvydo kančią. Jai regėjosi, kad mato tylų priekaištą.

– Gerai žinau, ką galvoji! Tavo akys išduoda. Manai: kaip ji galėjo? Iš tikrųjų tu kaltini mane, kad, nepaisydama perspėjančių maorio žodžių, palikau ten Eilzabetę! Tiesa?

– Būk gera, nebekankink manęs! Mūsų vaikas mirė, bet mudu dėl to nekalti, nei tu, nei aš. Tačiau abu jaučiam praradimo skausmą. Ir tik sykiu galim jį ištverti.

Ašaros ritosi jo skruostais. Anabelė išblyško. Ką aš sau manau? Juk tai aš jį apgavau, ne jis mane! Ir kas visus tuos metus gynė mane nuo mamos priekaištų? Gordonas, mano ištikimas, patikimas, mielas vyras! – šmėkštelėjo jai galvoje. Ji paėmė jo ranką ir paprašė atleidimo. Rodės, jos širdis tuoj iššoks iš krūtinės, nes visu kūnu pajuto: išmušė valanda, kurios ji taip bijojo.

Ji seniai norėjo atskleisti savo paslaptį, mat kiekviena tylėjimo diena vis labiau slėgė širdį.

Iš baimės ją net pykino. Ir vis dėlto sukaupė visą drąsą ir sušnabždėjo:

– Gordonai, turiu tau kai ką pasakyti!

Te Vairoa, 1886 m. birželio 9–10 d.

Terasos kitoje Rotomahanos ežero pusėje spindėjo mėnesienoje kaip tūkstančiai brangakmenių – neįtikėtinas vaizdas, nuo kurio Anabelė negalėjo atitraukti akių. Galų gale jai toptelėjo, kad elgiasi nemandagiai ir nežiūri į ją šnekinančią Mabelę.

– Atrodai išblyškusi ir išvargusi. Gal sergi? – susirūpinusi paklausė draugė.

– Ne, aš nėščia! – Iš tikrųjų Anabelė neketino niekam išsiduoti, bet žodžiai išsprūdo savaime.

– O Dieve, sakyk, kad pajuokavai! – nejučia ištarė Mabelė.

– Tai tiesa.

– Betgi tu žinai, ką pasakė gydytojas: tau negalima daugiau gimdyti. Gimdant Elizabetę jis tave išgelbėjo, tačiau griežtai perspėjo dėl antro vaiko.

– Žinau, – vos girdimai sušnabždėjo Anabelė. – Metu likimui iššūkį. Tačiau jeigu jau taip atsitiko, norėčiau pagimdyti sveiką kūdikį. Tik pažvelk, juk ir Elizabetės gimimas atrodė kaip stebuklas. Iš pradžių mes taip ilgai laukėm, kol pastojau, o paskui – sunkus gimdymas. Juk žinai, visi šnabždėjosi, kad aš iš viso neturėsiu vaikų.

– Anabele, aną sykį vos nenukraujavai. Negali nešioti šito kūdikio. Pažįstu vieną seną maorę, kuri…

– Ne, kūdikis – mano dalis.

– O ką apie tai mano Gordonas?

Anabelė kiek patylėjo, paskui atsakė:

– Pasakysiu jam tik tada, kai nebegalėsiu slėpti.

– Kad jis negalėtų atkalbėti tavęs nuo tos beprotybės? Kad nejaustų sąžinės graužimo, nes nepasisaugojo?

Anabelė papurtė galvą.

– Mabele, tai atsitiko ne netyčia. Aš pati taip norėjau. Meldžiu, tik nesakyk jam.

– Dėl Dievo meilės, tu labiau pamišusi, nei aš maniau.

– Mabele, myliu Elizabetę labiau už viską pasaulyje ir norėčiau jai…

– Vien tik dėl to neturėjai teisės rizikuoti. Gali pasmerkti vargšą vaiką augti be motinos.

– Bet aš taip norėjau, kad ji turėtų sesutę arba broliuką.

– Ir todėl rizikuoji savo gyvybe? Tai beprotybė, Anabele.

Anabelė tylėjo. Žinojo, kad draugė teisi. Gydytojas Fuleris ir senoji pribuvėja gimus Elizabetei paaiškino, kodėl toks pavojingas antrasis nėštumas. Elizabetė paskutinę akimirką buvo išgelbėta padarius cezario pjūvį, ir tai tik todėl, kad daktaras Fuleris neseniai buvo skaitęs apie tokią galimybę. Jis nė karto nebuvo to daręs, bet Gordonas maldavo gelbėti motiną ir kūdikį. Pagaliau Fuleris ėmėsi skalpelio. Jam pavyko, bet po to Anabelė pradėjo baisiai kraujuoti, ir gydytojas turėjo vargo, kol pjūvį užsiuvo.