Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Šioje vietoje, kurioje dieną šurmuliuodavo žmonės, dabar buvo tylu, tik negarsiai burbuliavo vanduo. Bet merginai nepavyko išmesti iš galvos minčių apie Dunkaną, kuris ją taip suglumino. Tas vyras nedelsdamas stojo jos ginti ir seseriai bei motinai parodė jų vietą. Ir vis dėlto Paika pyko, kad mintys apie jį priverčia greičiau plakti širdį.

Užsisvajojusi ji žvelgė į geizerį tolėliau, kuris šią akimirką išspjovė didžiulę čiurkšlę. Tai buvo didžiojo Pohutu pranašas. Karštus garus vėjas nešė tiesiai į Paiką. Ji akimirksniu peršlapo iki paskutinio siūlelio, bet nekreipė dėmesio. Sukrykštė ir pašoko, nes nuo šilto dušo pasitaisė nuotaika.

Vos tik mažasis geizeris nurimo, didysis jo brolis sviedė į dangų milžinišką fontaną. Ir vėl drėgnas rūkas atlėkė iki Paikos ir apsupo ją kaip nuometu.

– Pažvelk tik, aplink tave vaivorykštė! – sušuko vyriškas balsas, ir Dunkanas vienu šuoliu atsidūrė šalia jos.

Paikai neprasprūdo pro ausis, kad jis kreipiasi į ją it artimas žmogus.

– Dunkanai, ką čia veiki? – nustebusi paklausė.

– Ieškojau tavęs ir radau, – gudriai nusišypsojo jis.

– Kad sušoktum savo šokį?

– Puiki mintis! – Jis nusijuokė, nė neįspėjęs čiupo ją į glėbį ir apsuko ratu. – Tik pažvelk, – sušuko džiaugdamasis, – tavo suknelė nuo geizerių vandens nusėta balsvomis dėmėmis.

Paika pasilenkė, čiupo sijono kraštą ir įdėmiai apžiūrėjo drabužį.

O Dunkanas atsistojo jai už nugaros beveik prisiglaudęs ir sužavėtas spoksojo į grakštų jos sprandą, ant kurio pastebėjo mažytį apgamą.

– Koks mielas apgamėlis, beveik širdies formos, – sukuždėjo jis labiau pats sau.

Išgirdusi jo žodžius, Paika žaibiškai atsisuko.

– Jei ir toliau taip spoksosi, pareikalausiu, kad lauktum čia tol, kol ir tu būsi apipurkštas, kad ir aš galėčiau tave apžiūrinėti. Tu matai vaiduoklius. Aš neturiu jokio apgamo.

Dunkanas nusijuokė ir parodė į jos kaklą.

– Aš gi ne aklas. O tu nugaroje neturi akių, todėl ir nežinai!

– Bet mama būtų man pasakiusi, tiesa?

Dunkanas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Ir vis dėlto jis mielas. Labai panašus į širdį.

Dunkanas atsisėdo ant akmens.

– Eikim iš čia! – paprašė Paika. Jai buvo nemalonu, kad jis taip įdėmiai ją apžiūrinėja.

– Nė nemanau! – šypsodamasis paprieštaravo Dunkanas. – Sėdėsiu čia tol, kol ištrykš fontanas. O tada tu galėsi mane apžiūrinėti. Ir jei pastebėsi kur nors apgamą, galėsi ramiai pasakyti!

– O jei geizeris šios paslaugos mums nepadarys, kol sutems…

– Tada mudu čia ir pernakvosim, ir prie Pohutu atšvęsim naujojo šimtmečio pradžią, – vis dar juokdamasis pokštavo jis.

– Tu pamišęs! – sukikeno Paika ir atsisėdo šalia.

– Man labai nemalonu dėl nemandagaus mamos ir sesers elgesio, – vel prabilo Dunkanas.

Paika atsiduso.

– Gerai jau, aš, maorė, esu pripratusi būti erzinama.

Dunkanas nustebęs pažvelgė į ją.

– Kas dar nederamai elgėsi su tavimi? Tikiuosi, Rotorua tokių nėra?

Paika papurtė galvą ir pradėjo pasakoti apie savo gyvenimą Dargavilyje. Praleido tik siaubingą atsitikimą su patėviu, o pasakodama vis stebėjosi, kodėl taip pasitiki šiuo nepažįstamu vyru.

Dunkanas klausėsi jos išplėtęs akis. Merginos pasakojimas kėlė jam šiurpulį, o balso skambesys virpino širdį. Kol ji kalbėjo, jis žvelgė į ją iš šalies. Koks žavingas jos profilis! – galvojo, norėjo paguosti apkabindamas, bet bijojo išgąsdinti.

Staiga Paika nutilo ir pasisuko į jį. Jis pasijuto užkluptas.

– Tikriausiai visa tai, ką pasakoju, tau labai svetima? – paklausė gaudydama jo žvilgsnį. – Tokie kaip tu nežino rūpesčių. Ar tavo mamai kada nors teko sukti galvą dėl to, kuo jus pamaitinti?

Dunkanas atrodė sutrikęs.

– Ne, žinoma, kad ne. Ji pati net negamina, visus darbus atlieka tarnai. Aišku, nuo pat vaikystės buvo pildomas kiekvienas mano noras, ir man buvo pasakyta, kad turėsiu žengti tėvo pramintu taku. Bet, jei atvirai, aš nekenčiu prekybos agatmedžių derva. Tik niekas neleido man rinktis. Tėvas sprendžia, kokį darbą turėsiu dirbti ateityje, kokius žmones sutikti ir… – Jis staiga nutilo.

– Ir kokią merginą vesti.

Dunkanas linktelėjo.

– Taip, ir kur gyvensiu, ir ką turiu galvoti. Nors mudu labai skirtingi. Aš neinu iš proto dėl pinigų. Norėčiau ką nors nuveikti žmonių labui. Negaliu džiaugtis turtais, kurie sukrauti kažkieno sunkiu triūsu. Kai matau tavo tautiečius, jaučiu jiems keistą trauką. Nuo pat tada, kai buvau mažas berniukas. Aš praleisdavau atostogas čia, pas tetą. Kartą Ohinemutu stebėjau šeimą, jie visi sėdėjo aplink hangi krosnį ir valgė. Ir žinai, aš prisėdau prie jų. O kaip tik tą dieną tėvai atvažiavo manęs pasiimti. Kai mama pamatė mane sėdintį ant žemės, pamaniau, kad sumuš kaip obuolį, bet ji tik pravirko. „Niekada daugiau taip nedaryk!“ – kūkčiojo ji. Ir aš buvau priverstas pažadėti.

Tada klausėsi jo sulaikiusi kvėpavimą. Vaikino balsas buvo kaip švelnus vėjelio dvelksmas. Ji tylėdama pažvelgė į Pohutu, tarsi geizeris būtų galėjęs atsakyti į jos klausimus.

Paika tyliai uždainavo:

– E pā tō hau he vini raro, he hōmai aroha, kia tangi atu au i konei, He aroha ki te iwi, ka momotu ki tawhiti ki Paerau … – Ji nutilo, kad paaiškintų, ką reiškia šie žodžiai. – Tai taikiųjų Ngati Apakura žmonių daina. Jie gyveno netoli Te Avamutu ir augino persikus, obuolius ir migdolus, kuriuos parduodavo Oklando turguje. Nors jie nekariavo prieš baltuosius, po Vaikato karo juos ištrėmė į pietus, į Taupą. O dainos žodžiai reiškia: Šiaurės vėjas glosto mane ir atgaivina prisiminimus, todėl liūdžiu savo genties, kuri pasiklydo dvasių pasaulio prieblandoje .

Dunkano nugara nubėgo šiurpuliukai, jis priglaudė ranką prie krūtinės.

– Tavo daina mane labai sujaudino. Savo balsu tu galėtum užkerėti žmones, – tarė regimai sujaudintas ir pažvelgė į merginą susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Jis svarstė, gal dabar galima ją apkabinti, bet ištryškęs mažasis geizeris išblaškė mintis. Jis čiupo Paiką už rankos ir sušuko: – Eime, atsistosim ten, kur vėjas pučia Pohutu purslus!

– Ne, ne, mane jis jau aptaškė, – juokdamasi atkirto Paika. – Dabar tavo eilė! – bet nė nesistengė ištrūkti.

Krykšdami kaip vaikai, jie artėjo prie karšto šaltinio. Jis burbuliavo ir šnypštė, o netrukus didysis geizeris išsiliejo fontanu.

– Tik pažvelk, jis kyla iki pat dangaus! – sužavėta sušuko Paika.

Drėgnas tumulas apsupo juodu. Tik kai įsivyravo mirtina tyla, jie pažvelgė vienas į kitą. Paika krizendama parodė į plonyčius nėrinius, kuriuos ant Dunkano eilutės paliko mineralų prisotintas vanduo.

– Dabar esi aptaškytas kaip ir aš.

– Na, palauk, piktdžiugiška mergiote! – paerzino Dunkanas ir ištiesė į ją rankas, bet Paika nėrė pro jį ir spruko šalin.

– Pagauk, jei gali! – paragino nubėgdama.

Vaikinui nereikėjo kartoti antrą sykį.

– Tuoj tave sučiupsiu! – valiūkiškai šūktelėjo jis ir pasileido paskui. Bet Paika bėgo greitai. Šito ji išmoko gyvendama Dargavilyje. Buvo daug vikresnė už jį, ir jis pavijo ją tik todėl, kad prie viešbučio mergina jo palaukė.

– O dabar aš reikalauju šokio, – apsimestinai griežtai pareiškė Dunkanas.

– O aš norėjai neiti į šventę, bet mes, maoriai, laikomės pažadų. Gerai, eisiu su tavimi, tačiau ką pasakys tavo šeima, jei su manimi šoksi?

– Man visiškai nesvarbu, miela Paika. Jei ir toliau leisiu tėvui reguliuoti savo gyvenimą, galiausiai tapsiu toks pat užsispyręs ir nelaimingas kaip jis. Kartais man atrodo, kad jis pasidarė kietaširdis. Nuostabaus agatmedžio galia ir grožis jam, regis, nerūpi, nes išsunkia iš medžių visą dervą. Jo žmona taip pat… – Dunkanas nutilo vidury sakinio. Ar jis turi teisę kritikuoti tėvą, kuris dėjo visas pastangas, kad sūnus būtų laimingas?