Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Išbalusi kaip drobė, Olivija išlenkė antrą taurę šampano ir sumurmėjo:

– Pažiūrėsiu, kaip jaučiasi mama!

Kai Olivija nė nepasibeldusi įplazdeno į jos miegamąjį, Mariana buvo jau pabudusi.

– Vaikeli, nekaip atrodai! – pažvelgus į dukterį, išsprūdo senutei.

Olivija dūsaudama atsisėdo ant kėdės.

– Teisybė, mama. Kai kas slegia man širdį. Noriu, kad tuoj pat atleistum jaunąją tarnaitę.

– Kokią tarnaitę?

– Na, tą maorę, kuri tvirtina, jog tave prižiūri.

Mariana suraukė kaktą.

– Tai – tiesa. Ji mano perlas, už jokius pinigus jos neatsisakysiu.

– Bet, mama, gal tu visiškai susipykai su protu? Tave slaugo maorė? Tai negirdėta.

– Ak, vaikeli, ką aš galiu padaryti? Su Paika man taip gera. Ji labai graži mergaitė, labai šviesios odos ir, kas daug svarbiau, auksinės širdies. Aš iš karto pajutau, kad ji – ypatingas žmogus. Kad ir kaip keistai atrodytų, ėmiau ja pasitikėti vos tik pamačiusi. Jos balsas stebuklingas. Panašus į Abigailės. – Ji nutilo, paskui skubiai pridūrė: – Be to, ji pusiau maorė. Jos tėvas – baltasis.

– Mama, prašau, privalai išmesti ją lauk!

– Ne! Aš šito nedarysiu! – kaprizingai atkirto Mariana.

– O jeigu aš tau pasakysiu, kad mano sūnus įsimylėjo tą merginą ir kad bus tikra nelaimė, jei apie tai sužinos tėvas, kaip tada? – Olivijos balsas drebėjo iš susijaudinimo.

– Nusiramink! Aš rimtai pasikalbėsiu su Dunkanu ir mergina. Paaiškinsiu jiems, kad nieko iš to nebus. Vien dėl jų vaikų. Mišrūnai nesulaukia Dievo palaimos. Sunku net įsivaizduoti, kad Alano Hamiltono vaikaičiai būtų tamsiaodžiai.

Olivija su siaubu žvelgė į motiną.

– Tamsiaodžiai? Jei mišraus kraujo žmogus susituokia su baltaodžiu, ar vaikuose tikrai išryškėja maorių kraujas? Aš… Aš noriu pasakyti, juk būtų trys baltaodžiai seneliai? – sumikčiojo Olivija.

– Manau, galėtų išryškėti, nes tamsi spalva visuomet prasimuša. Tik pažvelk į mūsų plaukus! Vienintelė Abigailė paveldėjo šviesias tėvo garbanas! – ramiai atsakė Mariana, paskui, norėdama paguosti, pridūrė: – Tau neverta jaudintis, abu jaunuoliai bus protingi. Bet jei Paikos gyslose netekėtų maorių kraujas, patikėk, neturėčiau nieko prieš ir priimčiau ją į šeimą… – Ji nutilo ir susirūpinusi pažvelgė į dukterį. – Vaikeli, vaikeli, tu iš tikrųjų blogai atrodai.

– Tai dėl tų galvos skausmų, kurie nesiliauja mane kankinę. Aš dar ateisiu pasižiūrėti, kaip jautiesi, – sumurmėjo Olivija, pakilo nuo kėdės ir it apdujusi išsvirduliavo iš kambario. Prieškambaryje atsirėmė į sieną, jai virpėjo keliai. Ir vėl ausyse nuskambėjo motinos žodžiai: Manau, galėtų išryškėti, nes tamsi spalva visuomet prasimuša.

Širdis pašėlusiai blaškėsi krūtinėje. Tai viską keičia! Ji privalo palaikyti Dunkaną, jei nenori, kad išaiškėtų jos viso gyvenimo melas. Melas, kuriam iškilus viešumon, šeimą užgriūtų sielvartas. Kodėl visus tuos metus ji nė sykio apie tai nepagalvojo? Jei Dunkanas ves šviesiaodę merginą, jų vaikai gali atskleisti jos paslaptį. Jis turi vesti maorę, nori ji to ar ne. Taip būtų galima paaiškinti, kodėl vaikų oda tamsesnė! Kaip ji galėjo pamiršti tą Damoklo kardą, pakibusį virš jų nuo pat Dunkano gimimo akimirkos?

Šventės proga Abigailė užsivilko senąją rožinę suknelę, nes ši pagaliau buvo kaip tik. Tiesą sakant, buvo nusprendusi užmiršti ją, bet apsivilkusi pasijuto puikiai. Atrodė, tarsi būtų grįžusi į tą dieną, kai dar tikėjo tikra meile. Pažvelgusi į laikrodį pamatė, kad, jei nori laiku spėti prie stalo, turi paskubėti.

Įžengusi į vestibiulį, ji sustingo vietoje – priešais stovėjo ne kas kitas, o pats Patrikas O’Donelas. Jis visiškai nepasikeitė! – dingtelėjo jai. Abigailė norėjo pasisveikinti, bet nerado žodžių.

Regis, jis jautėsi panašiai. Stovėjo kaip įkaltas.

Tylėdami jiedu žiūrėjo vienas į kitą. Abigailę pylė tai karštis, tai šaltis. Nuo jausmų svaigo galva.

Tik spigus moteriškas balsas sugrąžino juos į realybę.

– Tu tikriausiai Abigailė! Ar neprisimeni manęs? Mudvi kartu lankėm mokyklą.

Abigailė krūptelėjo ir tik dabar šalia Patriko pastebėjo moterį. Ji buvo aukšta, liesa, tamsių plaukų. Siauros lūpos išsitempė ir virto šypsena, o žalios katės akys žybčiojo beveik agresyviai. Abigailė tuoj pajuto grėsmę, sklindančią iš tos moters. Ji it pro miglą prisiminė, kad dar mokyklos laikais nemėgo Gvendolinos.

O toji tarsi savininkė uždėjo delną Patrikui ant rankos ir pasalūniškai paklausė:

– Gal netekai amo?

– Ne, mieloji Gvene, esu tik truputį nustebęs, taip netikėtai sutikęs panelę Abigailę. Vienuolika metų – ilgas laiko tarpas, – atsakė jis, regis, susitvardęs, ir mandagiai atkišo Abigailei ranką. – Sklido gandai, kad tu grįžai į Geizerių slėnį. Malonu vėl tave matyti.

– Man taip pat malonu, – mandagiai atsakė Abigailė, spausdama jam ranką ir įdėmiai žvelgdama į akis. Ji vos prisivertė paleisti jo delną, tada atsisuko į palydovę.

– Labą dieną, Gvendolina, – tarė ir padavė jai ranką. Gvendolinos rankos paspaudimas buvo stiprus. Abigailei pasirodė, kad truputį per stiprus.

– Taip, taigi traukiam linksmintis, – suulbėjo Gvendolina, čiupo Patriką už rankos ir nusitempė.

Abigailė kelis sykius giliai įkvėpė. Ji visuomet žinojo, kad meilė Patrikui niekada nebuvo užgesusi, bet, kai jį pamačius širdis ėmė daužytis krūtinėje, o keliai linkti, apstulbo. Ir jei jausmai jos neapgauna, jis jaučiasi panašiai. Tai ką dabar daryti? Kai taip šėlsta jausmai, ji negali ramiai sėdėti prie stalo apsimesdama, tarsi nieko neatsitiko. Kita vertus, būtų negražu, jei nepasirodytų svetainėje, juk Anabelė su Gordonu šitaip stengėsi ruošdamiesi šventei.

Abigailė nusprendė atsigauti prie ežero, o paskui atlikti pareigą. Juk pažadėjo Gordonui sudainuoti kelias daineles.

Vien pažvelgus į ežerą, pasidarė ramiau. Ką gi ji veikė teatre, jei vienintelį vakarą nesugeba nuslėpti jausmų?

– Abe! – Tai buvo jo balsas. Taip švelniai jos nevadino niekas kitas. Paskutinį sykį girdėjo šį balsą prieš vienuolika ilgų metų!

Ji iš lėto atsisuko. Nespėjus suregzti kokios nors protingesnės minties, Patrikas apkabino ją ir pabučiavo.

– Patrikai, – sušnabždėjo ji vos girdimai, kai po visos amžinybės jų lūpos atsiplėšė. – Niekada tavęs nebepaliksiu!

Ar jai tik pasirodė, ar jo žvilgsnis iš tiesų apsiniaukė?

– Šiandien aš pasipiršau Gvendolinai, – niūriai tarė jis.

Abigailė priblokšta pakėlė į jį akis, paskui žodžio netarusi apsisuko ir nubėgo į namus. Šito negali būti! – dunksėjo jos galvoje.

Prieš įžengdama į svetainę, ji nusišluostė ašaras ir susitvarkė plaukus. Tarpduryje vos nesusidūrė su Gvendolina, kuri nutvilkė ją nuodingu žvilgsniu ir be užuolankų sušnypštė:

– Patrauk rankas nuo mano sužadėtinio! Aš – ne mano sesuo. Aš dėl jo kovosiu. Tau nepavyks atimti jo iš manęs.

Abigailė tylomis prasispraudė pro grėsmingai stypsančią Gvendoliną ir nuėjo.

Galvok ką nori, pamanė sau, greičiau pragaras užšals, nei aš dar sykį prasidėsiu su vedusiu vyru.

– Dėl ko susibarei su Gvene? – kuždomis paklausė Anabelė, sėdinti greta.

– Ta ponia liepė patraukti rankas nuo jos sužadėtinio.

– O Dieve, tu buvai lauke viena su Patriku? Judu juk ne…

– Mes bučiavomės.

– Ne! – išsprūdo Anabelei.

– Nesirūpink, daugiau to nebus, – sušnabždėjo Abigailė, akies krašteliu stebėdama, kaip Patrikas įeina į svetainę su Gvendolina už parankės; ši pergalingai pažvelgė į Abigailę.