Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Ką manai apie šitą personą? – atsidususi paklausė Abigailė.

– Aš galvoju apie vaiką. Mergaitei skubiai reikia mamos. O Gvenė, nors ir neturi savų vaikų, yra nepriekaištingos reputacijos moteris.

– Norėjai pasakyti, ne tokia kaip aš? – sušnypštė Abigailė.

– Ne, ne tai turėjau omenyje, – skubiai pasiteisino Anabelė.

Seserų ginčą nutraukė kalbą sakyti atsistojęs Gordonas. Jis nebuvo talentingas oratorius, bet jo paprasta padėka žmonai svečius sujaudino. Net Abigailė slapčia nubraukė ašarą, kai Gordonas pavadino Anabelę „didžiausia laime, kokia jį apdovanojo gyvenimas“.

Kad Abigailės ašarų priežastis buvo dar ir kita, nežinojo niekas. Jai plyšo širdis matant Patriką šalia tos nemalonios moters. Buvo akivaizdu, kad jis stengiasi nežiūrėti Abigailės pusėn, o Gvendolina rijo jį susižavėjimo kupinu žvilgsniu.

Kad nukreiptų mintis kitur, Abigailė pamėgino užkalbinti seserį Oliviją, sėdinčią jai iš kairės, bet jos mintys, regis, buvo kažkur kitur, ir iš viso ji atrodė truputį įkaušusi.

O su Anabele Abigailė šį vakarą nebesišnekės. Gvendolina, „nepriekaištingos reputacijos moteris“! Kaip Anabelė drįso taip begėdiškai žerti tokį priekaištą į akis?

Abigailė dar sykį atsargiai pažvelgė per stalą. Tą pačią akimirką Patrikas nepastebimai žvilgtelėjo į ją. Jo akyse Abigailė matė tik ilgesį, ir jei bučinys neįtikino, tai dabar ji buvo tikra, kad jis lygiai taip pat karštai ją myli. Bet prisipažinti sutrukdė Gvendolina.

Ji šaižiu balsu užsipuolė per stalą:

– Panele Abigaile, argi jums negana, kad esat kalta dėl mano sesers mirties? Ketinat vėl privirti košės, susukti vyrui galvą ir dingti nakties tamsoje?

Abigailė apstulbo. Visų akys dabar nukrypo į ją. Ji norėjo suregzti šmaikštų atsakymą, bet nieko nesugalvojo. Jos galva buvo tuščia.

Niekas jos neužstojo. Patrikas raudonas kaip žarija žvelgė į šalį, o sumišusi Anabelė nudūrė akis į lėkštę.

Staiga atsistojo Olivija ir suvogravo:

– Gvendolina Fuler, ar kaip ten besivadintum, tu visuomet turėjai nuodingą liežuvį. Kuo nusikalto mano sesuo, kad tu geidi ištekėti už vyro, kuris tavęs nemyli? Palik ją ramybėje! Kitaip turėsi reikalų su manimi. O tai dar nė vienam gerai nesibaigė. Ar girdi, tu?..

Dabar visų akys nukrypo į Oliviją, kuri vaitodama sudribo ant kėdės, čiupo pusiau nugertą vyno taurę ir išlenkė vienu mauku.

– Šito aš nepakęsiu. Eikš, Patrikai, mudu paliekam šiuos namus. – Gvendolina atsistojo.

– Prašau, Gvene, mano sesuo nenorėjo nieko bloga pasakyti, – ramino ją Anabelė, bet Olivija pratrūko kikenti.

– Ir dar kaip norėjau!

Tada pašoko Abigailė.

– Dėkoju tau, Olivija, kad vienintelė prie šio stalo mane parėmei. Tikrai, aš niekada nesilioviau mylėjusi Patriko O’Donelo. Ir jei jis mane tebemyli, kaip aš viliuosi, niekas pasaulyje nesutrukdys mums būti laimingiems. Jis tebėra laisvas žmogus. – Ji nusišypsojo jam tikėdamasi, kad Patrikas atsakys šypsena.

Bet Patrikas išbalo kaip kreida, atrodė, jis jaučiasi nesmagiai ir visai nesidžiaugia. Aiškiai priblokštas, kelis kartus atsikrenkštė, paskui iš lėto pratarė:

– Ne, Abe, vieną kartą tu jau padarei mane nelaimingą. Gvenė teisi. Kas bus, jei ir vėl mane paliksi? Aš tavimi nebetikiu. Aš jau priėmiau sprendimą. Vesiu Gvenę. Kol tu nepasirodei, mums buvo gera. Prašau, palik mus ramybėje!

Taip taręs, jis drebėdamas pakilo nuo stalo. Staiga tapo panašus į seną palaužtą žmogų.

– Eikš, Gvene, mudu išeinam.

– Bet tu negali taip pasielgti! Juk žadėjai mums pagroti, – įsiterpė Gordonas, kuris lig šiol pasibaisėjęs stebėjo, kas čia vyksta.

– Atleisk, Gordonai. Tokiomis aplinkybėmis nenorėčiau su jumis švęsti.

– Gvene, būk gera, lik! – meldė Anabelė.

Negalėdama patikėti, Abigailė žvelgė tai į vieną, tai į kitą. Tada, priėjusi prie fisharmonijos, ėmė skambinti smagią airišką melodiją ir linksmu balsu užtraukė dainą. Ji nenorėjo ir negalėjo žiūrėti, kaip praranda savo gyvenimo meilę. Todėl grojo ir dainavo grumdamasi su skausmu, kuris, rodos, tuos sudraskys širdį. Jis – bailys! – dunksėjo jos galvoje, jis – apgailėtinas bailys! Pagaliau uždainavo „Raudoną rožę“. Plėšė piktai ir garsiai, lyg kokią airišką užstalės dainą.

– Ar proto netekai? – sušnypštė Alanas Hamiltonas, kuriam šiaip ne taip pavyko ištempti žmoną iš svetainės ir nusivesti į tamsiausią verandos kampą.

Bet ši kikeno kaip maža mergaitė, iškrėtusi išdaigą, ir liovėsi tik gavusi stiprų antausį.

– Ką kiti pagalvos? – širdo jis.

– Oi! Tu man sušėrei, – negalėjo patikėti Olivija, staiga prabilusi kaip visiškai blaivas žmogus.

– Ir mušiu tol, kol paaiškinsi, kodėl be proto geri ir prieš visus apsijuoki.

– Ak, vargšeli, bijai dėl savo reputacijos? O ką pasakytų miela šeimynėlė, jei aš jiems papasakočiau, kad garbingasis Alanas Hamiltonas išlaiko pigią kekšelę?

– Užsičiaupk! – šiurkščiai paliepė jis ir piktai pridūrė: – Tada nepamiršk visiems iškloti, kad gražioji Olivija iškart po sūnaus gimimo virto šalta žuvimi. Ir kad ištekėjo tik dėl mano pinigų!

Olivija paniekinamai sušnarpštė.

– Už pinigus, mano mielas, aš nebūčiau parsidavusi tokiam savanaudžiui kaip tu. Priežasties tu niekada nesužinosi.

– Ką visa tai reiškia? – grėsmingai paklausė Alanas.

– Visiškai neko! – atšovė moteris. Ji paraudo ir jau ketino sprukti, bet jis tvirtai suspaudė jai ranką.

– Aš tavęs kai ko klausiau. Ką visa tai reiškia?

– Nagi, trenk man! Vis tiek nepadės. Aš tiesiog šiaip pasakiau. Ko tik girti žmonės nepripliurpia.

– Taip, norėčiau tikėti, kad tauziji niekus. Bet jei jau esi tokia šneki, gal galėtum atskleisti, kodėl mūsų sūnus nepasirodė prie stalo.

Olivija gūžtelėjo pečiais.

– Tikriausiai jis pas tą merginą.

Alanas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Pas kokią merginą?

– Na, pas maorę, kuri slaugo mamą, – ištarė ji pabrėžtinai abejingu balsu.

– Kaip gali taukšti tokias nesąmones? Mūsų duktė paskleidė tas paskalas, kad pasipuikuotų. Dunkanas – mano sūnus, jis supranta, jog skolingas savo šeimai. Ir žino mano požiūrį į baltųjų santuokas su maoriais. Ne, mano miela, taip tau nepavyks manęs išprovokuoti. Berniukas atsigimė į mane. Be to, jeigu taip būtų iš tikrųjų, tu pirmoji paleistum kakarinę. Gerai žinau, kad nepakęstum tokio ryšio. Tu pirmoji visomis įmanomomis priemonėmis mėgintum užkirsti kelią mūsų sūnaus ir maorės santuokai! Labai gerai žinau tavo požiūrį į mišrūnus!

– Aš ką tik pakeičiau savo požiūrį, – rimtai pareiškė Olivija, paliko vyrą ir nubėgo į sodą.

Ten rado suoliuką. Čia pirmoji meilė ją pabučiavo ir įplieskė geismą, kokio Alanui per visus tuos metus taip ir nepavyko sukelti.

Rotorua, 1879 m. lapkričio pabaiga

Olivija neramiai vaikštinėjo po kambarį pirmyn atgal. Jau kelias dienas ji nerado ramybės. Apie savo kūną žinojo ne itin daug, bet vis dėlto suvokė, kad mėnesinės dingsta tada, kai pastojama. Jau savaitę ji veltui laukė, ir jos susirūpinimas vis augo. Gal tai įvyko aną vakarą, kai jiedu su Anaru slapčia susitiko prie ežero? Tą naktį, kai jų kūnai ir vėl susijungė aistringame meilės glėbyje?

Vien pagalvojus apie puikiai sudėtą tamsiaodžio Anaro kūną, jos nugara nubėgdavo malonūs šiurpuliukai. Ji mylėjo jį kiekviena kūno ląstele ir kas akimirką be galo jo ilgėjosi. Šią naktį jie ir vėl ketino susitikti prie ežero. Visai kaip anąkart…