Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Ar kraujuoji?

Anabelė papurtė galvą ir tvirčiau suspaudė lūpas. Norėjosi rėkti, bet buvo įmanoma tverti.

– Nuvešim tave pas pribuvėją, – pasiūlė Mabelė, tačiau Anabelė tik numojo ranka.

– Ne, turiu važiuoti pas daktarą Fulerį. Jis – vienintelis gydytojas apylinkėje, kuris bent šį tą supranta apie pagalbą gimdyvėms ir… – Ji nebepajėgė ištarti nė žodžio. Atrodė, kad skausmas tuoj ją įveiks. Prispaudė prie burnos kumštį, kad garsiai nesuriktų, ir sukūkčiojo.

– Tu teisi. Ir žinau, kas tave nuveš. Mahora turi ne tik geriausias kanojas, plukdančias prie terasų, bet ir patogiausią vežimą. Nuvesiu tave pas jį.

– Gerai, tada žadink Lizę ir…

– Ar tau Dievas visai atėmė protą? Negi budinsi vaiką? Tik įsivaizduok, kas bus, jei pakeliui neteksi kūdikio… Ne, mes atvešim ją rytoj. Eikš, duok ranką! Padėsiu nulipti laiptais.

Mabelė apkabino draugę per liemenį ir nuvedė prie kėdės verandoje. Tada skubiai nubėgo ir netrukus grįžo lydima Mahoros su vežimu.

Mabelė su jaunuoliu įkėlė ją į karietą, tada atnešė užklotus, sutaisė draugei patogų guolį, apklostė ir susirūpinusi paglostė išblyškusius skruostus.

– Mahora, važiuok atsargiai! Pasistenk, kad jos smarkiai nekratytų. Netrukus vidurnaktis. Manau, apie antrą valandą būsit Rotorua.

– Dėkoju, – vos girdimai sukuždėjo Anabelė. Ji nė nenujautė, kad savo draugės Mabelės niekada daugiau nepamatys.

Vežimas iš lėto pajudėjo. Kad nurimtų sujaukti jausmai, Anabelė kurį laiką žvelgė į giedrą žvaigždėtą dangų. Skausmas buvo nebe toks aštrus. Nusikamavusi netrukus užsnūdo.

Pabudo nuo ausis plėšiančio triukšmo. Karieta sustojo, Mahora nulipo nuo vežėjo sėdynės.

– Ar girdėjot, ponia? Žemė visą laiką drebėjo. Jūs užmigot. Kas tai galėtų būti? – išsigandęs paklausė jis.

Anabelė pamėgino atsistoti, bet nepavyko. Jiedviem tebespėliojant, iš kur tas griausmas, vėl sudundėjo. Dabar žemė ėmė smarkiai siūbuoti. Prasidėjo audra, prapliupo lyti.

– Iš tikrųjų, kas čia vyksta? – sušuko išsigandusi Anabelė.

Mahora tik gūžtelėjo pečiais, bet kai atsigręžė į pietus, sustingo it pamatęs vaiduoklį. Sunkiai stenėdama, Anabelė šiaip taip pasisuko, kad pažiūrėtų į tą pusę. Dangus žioravo raudonais ir geltonais gaisais kaip pragaro ugnis. Kaip apduota ji spoksojo į degantį dangų.

– Ruho Moko, – sušnabždėjo Mahora.

Anabelė kaipmat atsipeikėjo.

– Turim grįžti! – sukliko ji. – Mes turim grįžti! – Ji pamėgino atsistoti, bet baisus skausmas pervėrė kūną ir ji pajuto, kaip kraujas ėmė tekėti kojomis. Akyse aptemo.

Atgavusi sąmonę, Anabelė išvydo susirūpinusį daktaro Fulerio veidą, bet negalvojo nei apie savo sveikatą, nei apie kūdikį, o tik apie pragarą, kurį matė pietų pusėje.

– Kas atsitiko? – paklausė ji. Jai buvo sunku kalbėti. Burna sausa, o liežuvis, atrodė, prilipo prie gomurio.

– Jūs praradot kūdikį! – atsakė daktaras Fuleris.

– Klausiu, kas atsitiko ten, lauke? – Anabelė pamėgino kalbėti ramiai ir negalvoti apie baisiausia.

Gydytojas Fuleris gūžtelėjo pečiais.

– Mes nežinom. Ten vis dar nesiliauja dundėti. Jaunasis maoris, atgabenęs jus čia, tuoj pat grįžo į Te Vairoa.

– Elizabetė. Ji ten. Lizė! Man reikia pas ją! – suvaitojo Anabelė. Jos balsas virpėjo.

– Nesirūpinkit. Te Vairoa saugu, – tarė gydytojas. Jis nusisuko ir pažvelgė savo dukteriai į akis.

Tik dabar Anabelė pastebėjo Gvendoliną, jaunesniąją gydytojo dukterį, Abigailės vienmetę. Ją apėmė siaubas.

– Ar žinai, kodėl aš čia?

Gvendolina susigėdusi linktelėjo.

– Mano duktė atidarė maoriui duris ir talkino man. Anksčiau padėdavo žmona, bet jai mirus vis dažniau talkina dukterys, – kone atsiprašinėdamas paaiškino gydytojas.

– Daktare, – sušnabždėjo Anabelė. – Nieko nesakykit mano vyrui.

– Tiesą sakant, jis turėtų žinoti, kad rizikavo savo žmonos gyvybe.

– Daktare, prašau, mano vyras nieko apie tai nežino! Tai aš bet kokia kaina norėjau to vaikelio. – Anabelė apsidairė. Ji buvo apvilkta ne savo drabužiais. Pagalvojusi, kad gydytojas ir jo duktė ją nurengė, iš gėdos nukaito.

– Aš neišduosiu, bet privalau pasakyti atvirai: ateityje nebebus progos žaisti su likimu. Daugiau vaikų jūs neturėsit.

– Prašau, nesakykit jam nieko! Ir tu taip pat!

Anabelė maldaujamai žiūrėjo į gydytoją ir jo dukterį, kuri droviai suko akis į šalį.

– Prisiekiu giliai širdyje paslėpti, ką čia mačiau ir girdėjau, – pažadėjo Gvendolina.

– Nesijaudinkit, tai bus mūsų paslaptis, – užtikrino gydytojas.

– Manot, mano vaikas iš tikrųjų saugus Te Vairoa?

Gydytojas sunkiai atsiduso ir metė į dukterį nevilties kupiną žvilgsnį.

– Anabele, dabar jums negalima jaudintis. Turit gulėti ramiai. Kitaip negarantuoju, kad apkabinsit dukterį, kai ji rytoj grįš. Tad būkit protinga ir leiskit man užbaigti savo darbą.

Anabelė neatsiliepė, tik vos linktelėjo. Netrukus išgirdo gydytoją sakant:

– Gvene, paduok, prašau, chloroformo!

1 Paukštis – pietinis jojikas ( vert. past.) .

Rotorua, 1900 m. sausio 1 d.

Kai Anabelė baigė savo išpažintį, rytuose jau švito.

Gordonas ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į ją.

Anabelė nė nenutuokė, ką jis jaučia. Jo žvilgsnis buvo tuščias. Moterį sukaustė baimė. Ar jis kada nors jai atleis?

Iš lėto, labai iš lėto Gordonas grįžo į dabartį. Jis kelis kartus krenkštelėjo, bet neištarė nė žodžio.

Anabelė sulaikė kvapą. Kad tik jis ką nors pasakytų! Šauktų, plūstųsi, verktų, bet Gordonas tylėjo. Ji tuoj nebeištvers.

– Žinai ką, Anabele? – pagaliau prabilo jis, nutraukdamas kankinančią tylą. – Neprotingas tavo poelgis išgelbėjo tau gyvybę. Ir aš už tai dėkoju Dievui!

– Bet aš palikau mūsų mylimą dukrytę, palikau Lizę likimo valiai.

– Anabele, prašau! Po to, kai atvėrei širdį, liaukis pagaliau sau priekaištavusi. Nes tiesa tokia: kitu atveju būtum buvusi negyva. Patikėk manimi, aš mačiau tą namą arba tai, kas iš jo liko. Jis buvo visas susmukęs, iš purvo kyšojo tik stogas. Nelaimė užklupo žmones miegančius. Patikėk, nė vienam nebūtų pavykę išsigelbėti.

Anabelė suvaitojo.

– Ak, aš vis prisimenu Elizabetę. O juk žuvo ir Mabelė, Benjaminas ir jųdviejų mažosios dukrelės. – Ji ryžtingai pažvelgė į vyrą. – Pažadu, pamėginsiu nesikankinti. Galbūt tada išnyks ir tie sapnai.

– Pabudai nuo baisaus sapno, tiesa?

Anabelė linktelėjo ir įsikniaubė Gordonui į pažastį.

– Turim keltis, – po kiek laiko sumurmėjo jis. – Mudu pavertėm naktį diena. O juk laukia daugybė darbų.

Anabelė vėl atsiduso.

– Gordonai, ačiū, kad man atleidai.

– Tu man esi viskas, ką turiu, – sukuždėjo Gordonas.

– Turi dar ir maudyklą, – pajuokavo Anabelė, pabučiavo jį į kaktą ir iššoko iš lovos. Jai labai palengvėjo, kad Gordonas sužinojo tiesą ir kad jos nepasmerkė. Jautėsi išsivadavusi, tarsi nusimetusi sunkią naštą. Lengvu žingsniu ji priėjo prie drabužių spintos geisdama apsivilkti kokį nors šviesų ir linksmą drabužį. Pagaliau pasirinko žalsvą suknelę, kuri gerokai pabrėžė sulieknėjusį jos liemenį.

– Anabele, sakyk, ar tik ne todėl tu palaikai Gvendoliną Fuler?

Anabelė nuraudo kaip aguona. Vyro neapgausi. Jis ją permatė kiaurai. Ir iš tiesų, baimė, kad Gvendolina gali išplepėti jos paslaptį, trukdė pažvelgti į sesers ir Patriko santykius be išankstinio nusistatymo. Tačiau kaip pasakyti Gordonui, kad prieš kelias savaites Gvendolina iš tikrųjų jai grasino? Ausyse tebeskambėjo pabrėžtinai malonūs žodžiai: „Girdėjau, tavo sesuo vėl namie. Tikiuosi, ji nesikabinės prie Patriko O’Donelo? Juk aš galiu tavimi pasitikėti, tiesa?“