Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Ji pakėlė galvą ir pamatė kančios kupinas tėvo akis.

– Tėti! Mielas tėti! Ar tiesa, ką sako mama? – Iš susijaudinimo jos balsas trūkinėjo.

Viljamas Bredlis giliai įkvėpė ir kiek padelsęs tarė:

– Mes visko dar nežinom, aišku tik viena: ugnikalnis iš tikrųjų išsiveržė. Gandai labai prieštaringi.

– Bet juk Lizė buvo kitame ežero krante. Ugnikalnis negalėjo perspjauti lavos per ežerą. Te Vairoa jai negalėjo nieko atsitikti, tiesa? Prašau, tėti, prisiek, kad ji ten saugi!

– Taip, vaikeli, neabejoju, kad Gordonas ras ją gyvą ir sveiką. Tu labai prastai atrodai!

– Tai dėl skrandžio sutrikimo, – nuramino jį Anabelė.

Jis pervėrė ją skvarbiu žvilgsniu, tarsi žvelgtų į sielos gelmes.

– Skrandžio sutrikimas, – pakartojo tyliai. – Nežinau. Tikriausiai reikėtų pakviesti daktarą. Gal norėtum pasimatyti su Abe? Ji jau tyko, kada galės tave apkabinti.

Anabelė vos linktelėjo. Ji jautėsi tokia pavargusi.

Kai pajuto sesers delną, pamėgino šyptelėti, bet vokai buvo sunkūs lyg švinas, todėl akys pačios užsimerkė.

Po kelių valandų Anabelę pažadino kraupus klyksmas. Moteris sustingo. Kas galėtų rėkti tokiu nežmonišku balsu? Ir vėl siaubingas riksmas. Tai jos motina! Anabelė norėjo atsisėsti, bet ir tam neužteko jėgų. Jautėsi visiškai išsekusi. Burna buvo sausa, liežuvis lipo prie gomurio. Kai namus trečią sykį sudrebino klyksmas, jos kūnu vėl nuvilnijo deginantis skausmas. Ji tyliai vaitojo jausdamasi visiška bejėgė. Kai staiga viską suprato, širdis krūtinėje ėmė daužytis taip, kad net tirtėjo kūnas. Ją supykino.

– Ne! – nusiminusi vaitojo. – Meldžiu, gerasis Dieve, ne!

Atsivėrė durys ir į kambarį įgriuvo Gordonas, išblyškęs kaip mirtis, nuo galvos iki kojų apėjęs purvais. Jis žvelgė tuščiomis akimis kažkur pro šalį, pakėlė rankas ir suriko:

– Viešpatie, kodėl taip padarei? – Paskui nuleido rankas ir pažvelgė į Anabelę, tarsi matytų vaiduoklį. Staiga jo veidą nutvieskė šypsena. – Tu čia, tu saugi! Tada ir mūsų mažylė saugi. Dėkoju tau, dangau! Kur ji? Noriu ją priglausti ir pabučiuoti. Viešpats išgirdo mano maldas. – Ir jis pasileido tekinas į vaikų kambarį.

Kai grįžo, jo akys atrodė kaip pamišėlio.

– Anabele, kur ji? Kur mūsų duktė?

– Kai pasijutau blogai, palikau ją pas Mabelę. Nenorėjau naktį žadinti. Mabelė ketino atvežti ją ryte. Būk geras, pasakyk pagaliau, kas atsitiko! – sušnabždėjo Anabelė ir nusvarino galvą.

Gordonas kaip senis sudribo ant lovos krašto ir žvelgė priešais save it sapnuodamas.

Anabelė jautė, jog nėra prasmės jo raginti. Ji nenorėjo išgirsti atsakymo, nes giliai širdyje jau žinojo, kas atsitiko. Bet kol Gordonas neįvardijo, tol neįvyko nieko. Stačiai neįvyko!

Po akimirkos tas didelis ir stiprus vyras pradėjo nesivaržydamas kūkčioti.

Anabelę tai sukrėtė. Ji dar nė sykio nebuvo mačiusi savo vyro verkiančio. Skaudus ir neįprastas vaizdas. Maldauju, Gordonai, liaukis verkęs! Ir, prašau, nieko nesakyk! – meldė ji mintyse. Nieko neįvyko. Visiškai nieko! Prašau, nieko nesakyk! Nusiramink, viskas bus gerai!

Bet Gordonas garsiai kūkčiojo ir vapėjo nesuprantamų žodžių nuotrupas. Anabelė gulėjo sustingusi. Pamažu dingo paskutinis vilties trupinėlis, į kurį laikėsi įsikibusi it skęstantysis į šiaudą, ir užgriuvo siaubinga tikrovė, nors Gordonas dar nieko neįvardijo. Ji geidė amžinojo miego – jis apsaugotų ją nuo to, kas dabar bus. Jei užmigtų ir niekada nepabustų, nieko ir nesužinotų. Bet daktaras Fuleris gerai atliko savo darbą. Jis ją išgelbėjo. Mirtis maloningai jos neišvaduos.

Į kambarį lyg keršto deivė įžengė motina. Anabelė žinojo, kad dabar jau nebepabėgs nuo tiesos. Mariana pažvelgė į dukterį su begaline panieka.

– Kaip tu galėjai palikti mažylę tame pragare? Tu kalta, kad ji žuvo. Na, kaip pasiteisinsi? – sušuko Mariana, apimta įtūžio.

Anabelė neturėjo jėgų net kilstelėti, tad tikėjosi, kad Gordonas išmes motiną iš kambario, bet stiprus kaip meškinas jos vyras vis dar verkė tarsi bejėgis vaikas. Jo kūkčiojimas virto ritmingu vaitojimu.

– Tu kalta! – griaudėjo Mariana, pirštu rodydama į Anabelę.

Tą akimirką į kambarį įpuolė Viljamas. Viena ranka jis apkabino žmoną ir paprašė jos apsiraminti; nelaimės nebuvo galima išvengti, tad nedera savo rūstybės nukreipti į Anabelę – bet jo maldavimai, regis, atsimušė į sieną. Mariana kaip furija šoko ant dukters, tačiau paskutinę akimirką Viljamas ją sustabdė. Jis čiupo klykiančią žmoną į glėbį ir ištempė iš kambario, nors ši iš visų jėgų priešinosi ir spardėsi.

Anabelė su Gordonu liko vienu du. Jai ausyse ošė, tarsi galvoje būtų siautėjusi jūra, o skrandį tampė spazmai.

Po visos amžinybės, per kurią Anabelė, panirusi į tylią neviltį, sugebėjo vien tik melstis, Gordonas iš lėto prabilo:

– Mus pažadino griausmas. Pradėjo drebėti žemė. Išbėgom į lauką ir pietų pusėj pamatėm žioruojant dangų. Niekas nežinojo, ką tai reiškia. Apie pusę keturių aš nebeištvėriau ir išjojau ugnies link. Taraveros kalnas atnešė mirtį ir sunaikinimą. Mačiau tai savo akimis…

Išsekęs jis nutilo ir nudūrė akis į grindis, tarsi stengtųsi išstumti iš atminties vaizdus, kurie liko joje kaip įdagas.

– Reikėjo man paklausyti to vyro prie ežero, – kimiu balsu prabilo Anabelė. – Ir ta kanoja… Aš mačiau dvasių kanoją. Senukas perspėjo Mabelę ir mane kaip ir anuomet, kai pirmą sykį kartu buvom prie terasų. Jis mus perspėjo ir patarė bėgti, bet aš nenorėjau jo klausyti. Ir palikau savo vaiką bėdoje… – Anabelė norėjo pasiteirauti apie Elizabetę, bet tik kažką sumykė. Kaip sužeistas žvėris, kuris pasitraukia tolyn mirti.

Gordonas spoksojo į ją tuščiu žvilgsniu. Atrodė, kad jos nė negirdi. Netrukus tarsi abejingas stebėtojas užkimusiu balsu pasakojo toliau:

– Kai atjojau į kaimą, norėjau patekti prie Mabelės namų, bet aplinkui plaukė purvo upės. Jos pramušdavo stogus ir parblokšdavo bėgančius žmones. Man dar pavyko išsigelbėti Makreso namuose. Purvas ir pelenų lietus sugriovė stogą, bet mūrinės sienos išlaikė. Čia pamačiau verkiančius ir vaitojančius žmones, visiškai atsidavusius likimui. Palaukiau su jais, kada tas prakeiktas ugnikalnis liausis sproginėjęs. Staiga virš mūsų pasigirdo girgždėjimas. Išbėgom į lauką, ir pačiu laiku, nes mums už nugarų pastatas sugriuvo kaip kortų namelis. Pradėjo kristi pelenų lietus, vyrui šalia manęs įkaitęs akmuo suskaldė galvą. Aš norėjau nusigauti prie „Mabelės namų“, bet du vyrai nutempė mane į tvartą. „Tai būtų savižudybė“, – sušuko vienas ir čiupo mane už rankos. Aš priešinausi, bet jie buvo stipresni. Pagaliau sutūpėm tvarte ant žemės ir kaskart sudrebėdavom, kai kažkas atsitrenkdavo į stogą. Tai buvo siaubingas garsas…

Gordonas nutilo, jis vis dar žvelgė į tuštumą.

Pagaliau Anabelė ryžosi paklausti apie Elizabetę, bet Gordonas atrodė toks susimąstęs, kad ji neišdrįso.

Kai iš lėto ir vis užsikirsdamas jis ėmė pasakoti toliau, jai pasirodė, kad kalba vien stengdamasis numaldyti skausmą. Negaliu jo pertraukti, galvojo ji ir sulaikiusi kvapą laukė, kada vyras prabils apie Elizabetę.

– Paryčiui, kai viskas pamažu ėmė rimti, pamėginau nusigauti iki „Mabelės namų“, bet kaimas skendėjo purve, visur buvo pilna akmenų nuolaužų ir pelenų. Te Vairoa buvo panirusi į niūrų dulkių debesį. Pagaliau man pavyko per tąsų purvą nuklampoti iki jų ir aš pamačiau Banjamino vėliavą, it kruvinas kardas kyšančią iš po purvo. Pamačiau dalį stogo ir plikomis rankomis puoliau kasti. Galų gale aš… – Jis nutilo, kūnas sukrūpčiojo nuo verksmo. – Aš radau Mabelę ir Merę, susikibusias priešmirtiniame glėbyje. Vėliau aptikau ir Benjaminą.