Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Norėčiau pabūti viena! – Abigailė nė neatsigręžė į seserį.

– Abigaile, meldžiu, atleisk man. Turėjau kvailų nusistatymų ir dėl to labai apgailestauju. Po to, kai išgelbėjai jo dukterį, negali taip imti ir dingti. Jis norės tau padėkoti ir…

– Man nereikia jokios padėkos! – atžariai atšovė Abigailė ir nė neatsigręždama smuko pro duris.

Lauke kelis kartus giliai įkvėpė ir kiek pasvarstė, ar nereikėtų užsibarikaduoti kambaryje. Regis, tai nebūtų itin saugu. Ji nenorėjo, kad kas nors persekiotų ją su padėkom.

Turiu pasislėpti ten, kur jis manęs nerastų, tarė ji sau ir nusprendė keliauti prie Pohutu. Prie geizerio jos tikrai niekas neieškos.

Abigailė sėdėjo ant vienos iš terasų ir žvelgė į trykštantį Pohutu, o skruostais riedėjo ašaros. Ji raudojo dėl prarastos meilės ir graudinosi prisiminusi, kaip gera buvo su ta mergaite. Apkabinus ją apėmė nuostabus jausmas. Gaila, kad tai patirti buvo leista šitaip trumpai. Toje begalinio liūdesio jūroje šiokia tokia paguoda buvo Anabelės atsiprašymas. Gerai, kad prieš visam laikui išvykdama iš Rotorua ji bent jau susitaikė su mylimiausia seserimi.

Ohinemutu, 1900 m. sausio 1 d.

Pirmąją naktį maorių kaime Paika negalėjo užmigti. O juk Ruiha ir jos šeima priėmė nuoširdžiai, jos garbei paruošė hangi ir net davė atskirą kambarį. Ir vis dėlto mergina neramiai vartėsi nuo vieno šono ant kito, tai jai buvo tvanku, tai vėsu. Ir visą laiką kankino klausimas, ar teisingai pasielgė pabėgdama nuo Dunkano.

Ji regėjo spindinčias rudas akis, šelmišką šypseną, girdėjo jo balsą, atrodė, kad oda jaučia jo prisilietimą, tarsi vis dar sėdėtų prie Pohutu. Galų gale ji pašoko iš lovos ir apsirengė. Nebuvo prasmės versti save užmigti. Dabar padėti galėjo tik grynas oras. Paika kuo tyliau išsėlino į lauką. Tikėjosi, kad vėjas išpūs iš galvos prisiminimus apie jaunąjį poną Hamiltoną, bet taip nenutiko. Atvirkščiai, jos širdis tik dar labiau troško jį pamatyti. Ir kuo labiau jo ilgėjosi, tuo atkakliau piršosi mintis: mamai ji prisiekė tik todėl, kad toji kentėjo nuo Zoltano Gradičio, o ją pačią, kaip vienintelę maorę tarp baltųjų, nuolat erzindavo bendramoksliai. Bet Dunkanas Hamiltonas visiškai kitoks nei jos patėvis. Jis niekada jos nenuskriaustų. Dėl to galima galvą guldyti.

Paika priėjo vharenui – maorių susirinkimų namą. Gal reikėtų paklausti protėvių, ką jie apie tai mano, dingtelėjo jai. Mama dažnai taip elgdavosi, kai ją apnikdavo rūpesčiai.

Ji atsargiai paspaudė gausiais drožiniais išpuoštų durų rankeną. Tik pamanyk, durys tarsi pačios atsivėrė.

Apimta pagarbios baimės, Paika įėjo į didžiulę patalpą, taip pat išdabintą drožiniais. Išvydus prabangą, jai pasidarė nejauku. Regis, visos kaukės žvelgia į ją! Širdis neramiai suspurdėjo krūtinėje. Ir visgi ryžosi eiti tolyn. Tiesą sakant, nepasijuto saugi kaip kadaise vaikystėje, kai mama ją atsivesdavo į Taurangos susirinkimų namą.

Vis dėlto atsisėdo ant žemės ir užsimerkė. Prieš akis kaipmat išvydo Dunkano veidą. Jai besišypsantį Dunkaną.

Paika atsiduso. Ji pamėgino sutelkti dėmesį į klausimą, dėl kurio atėjo į susirinkimų namą. Ar ji, sutikusi jauną baltaodį, kuris toks nepanašus į kitus baltuosius iš Dargavilio, turi teisę sulaužyti pažadą? Ir vėl prieš akis iškilo jis. Šį sykį jo veidas buvo iškilmingas ir rimtas, o lūpos tarė: „Aš jos nepaliečiau, bet aš ją vesiu.“

Paika nusišypsojo, tačiau staiga iš atminties iškilo jo tėvo žodžiai, nuo kurių jos veidas tuoj pat apsiniaukė. Tas agatmedžių dervos pirklys ją skaudžiai įžeidė. Jis uždraudė sūnui ją vesti, bet viešai davė leidimą paversti savo sugulove.

Akimirksniu švelnias mintis apie Dunkaną it kas šluote nušlavė. Paika suirzusi atsimerkė. Jai nebereikia protėvių patarimo. Atsakymas aiškus kaip dieną. Ji nenori dar sykį patirti tokio pažeminimo. Be to, ją apėmė nesmagus jausmas, kad protėviai vis tiek neatsakys. Šioje patalpoje ji kažkodėl jautėsi svetima.

Taip, sprendimas aiškus ir be protėvių patarimo. Ji privalo laikytis duoto žodžio. Dunkanas – savo tėvo sūnus. O jeigu ji krito jam į širdį vien dėl išvaizdos? Kas bus, jeigu jis iš tikrųjų garbina tik jos kūną? Ir net jei jis mylėtų ją ir vestų, kas bus, jeigu senelis į savo vaikaičius žvelgs su panieka, kaip žvelgia į ją?

– Ne, taip nieko nebus, – suniurnėjo Paika ir nutarė kuo greičiau sprukti iš šitos vietos. Ji pakilo eiti ir staiga krūptelėjo: į ją spygsojo dvi tamsiai rudos svetimos akys.

– Kia ora , – ištarė jaunuolis, tų akių savininkas.

Jis buvo ne aukštesnis už ją, raumeningas, tamsiaodis, garbanoti plaukai surišti į mazgą. Vaikinas buvo apsigaubęs tradiciniu maorių apsiaustu, basnirčia įsispyręs į sandalus. Po pažastimi laikė plunksnų skraistę.

– Labą vakarą! – niūrai atsakė Paika tikėdamasi, kad jis ją supranta.

– Ką tokiu metu veiki susirinkimų name? – paklausė jis nepriekaištinga anglų kalba.

– Atėjau pas protėvius, norėjau kai ko jų pasiteirauti, – sumikčiojo Paika; jai pasidarė nejauku.

Jaunuolis nusišypsojo.

– Tada gerai. – Regis, jis lengviau atsiduso.

– Ką nori tuo pasakyti?

Dabar ir ji aprimo. Jo draugiška laikysena padėjo atsipalaiduoti.

– Tave pamatęs svarsčiau, ar tu maorė, ar pakeha .

– Mano tėvas buvo baltasis, – paaiškino Paika, lyg atsiprašinėtų.

– Ak, tai todėl tavo tokia mažutė nosytė, šviesi oda ir pailgas veidelis, – ramiai samprotavo vaikinas.

Paikai buvo nemalonu, kad jis ją taip įdėmiai apžiūrinėja.

– O tu, ką tu čia veiki tokiu metu?

Jis parodė plunksnų skraistę.

– Radau skrynioje. Tikriausiai priklausė mano tėvui, kuris jau seniai pas protėvius, todėl norėjau paprašyti, kad, gavęs protėvių sutikimą, jis perduotų šią skraistę man. Pažvelk, ji visa iš kivių plunksnų.

Jaunuolis žengė žingsnį prie Paikos, parodė skraistę ir paprašė paglostyti minkštas plunksnas.

Kiek paabejojusi, ji perbraukė per jas delnu.

– Ar dabar pasakysi, ko norėjai iš protėvių?

Paika skaisčiai nuraudo.

– Norėjau sužinoti, reikia laikytis priesaikos ar ne, – paaiškino išsisukinėdama, vildamasi, kad toks atsakymas vaikiną tenkins.

– O kokia tai priesaika?

– Kažkada prisiekiau, jog tekėsiu tiktai už maorio. Norėjau sužinoti, ar teisingai pasielgiau.

– Manau, taip! – nusijuokė vaikinas. – Matyt, protėviai turi kažkokių tikslų, jei tokią nuostabią būtybę kaip tu čia suvedė su manimi. Aš dairausi nuotakos, o tu ieškai vyro maorio.

Paika nejučia nusijuokė.

– O tu, regis, netiki lemtimi? – paklausė jis ir juokais pagrūmojo. Tada atkišo ranką ir linksmai prisistatė: – Aš esu Maaka, kilęs iš išdidžios Aravos genties.

– Mano mama taip pat! – nustebo Paika. Visa įtampa akimirksniu nuslūgo.

– Matai, tada mums būtinai reikia sykiu nuplaukti į Makojos salą. Ar girdėjai Hinemojos ir Tutanekajaus istoriją? – Bet Paikai nespėjus atsakyti, Maaka ėmė pasakoti: – Princesė taip pamilo princą, gyvenusį Makojos saloje, kad vos išgirdusi jo fleitos garsus perplaukė ežerą.

Paika nusijuokė.

– Žinau tą istoriją. Mama man dažnai pasakodavo, bet tu pamiršai kai ką svarbaus. Moliūgus, kuriuos ji prisirišo prieš plaukdama, o svarbiausia – kad jos šeima baisiai priešinosi šiai meilei.

– Tai buvo tik santrauka svetimšaliams, kuriuos plukdau į salą.

– Kokiems svetimšaliams?

– Dabar esu svetimšalių vadovas, o paskui vyksiu į Oklandą ir mokysiuos eksperto amato, kad galėčiau teisme ginti savo tėvynainių interesus. Arba tapsiu regbio žaidėju. Kad ir koks kvailas mano dabartinis darbas, juo užsidirbu pinigų. Ir linksminu turistus maorių dainomis. O kai kada ir pats kuriu. Arba sutrumpinu istorijas, kai nusibosta valtimi plukdyti išpuikusius pienaveidžius anglus. – Jis nusišypsojo, paskui rimtai pridūrė: – Ar plauksi kada nors su manimi į salą?