Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Ką padaręs, Dunkanas suprato tik tada, kai pažvelgė suglumusiam teisėjui į veidą. Dėl šventojo medžio jis išdavė savo tėvą ir jo interesus. Spręsdamas dalykinius reikalus, paklausė savo širdies. O tai Hamiltonai vertino kaip sunkų nusižengimą. Be to, jis apkaltino tėvą gobšumu – ir dar senų jo priešų akivaizdoje. Dunkanas suprato, kad pasielgė neatleistinai, bet nė kiek nesigailėjo.

– Puikiai žinote, kad jūsų tėvas šioje byloje ketino kautis iki paskutinio. „Aš kausiuosi dėl kiekvieno medžio, jūsų kilnybe“, – neseniai girdėjau jį sakant, – pareiškė teisėjas Delmoras, purtydamas galvą.

– Jūsų kilnybe, šiame teisme dalyvauju aš, ne mano tėvas. Ir aš vadovaujuosi savo sąžine. Čia kalbama apie teisybę ir neteisybę. Senelio padarytos skriaudos aš neneigsiu vien tam, kad laimėčiau teisme. Todėl maloniai jūsų prašau patenkinti pono Orotės prašymą.

Tik dabar Dunkanas išdrįso pažvelgti į poną Rangitį. Paikos dėdė atrodė sutrikęs. Jo veide atsispindėjo nuostaba ir abejonė.

– Gerai, pone Hamiltonai, tada taip ir surašysime protokole: Hamiltonų šeima sutinka su pono Orotės, Kuriki genties vado, reikalavimu grąžinti ginčytiną miško sklypą. Nuosavybės dokumentai bus atitinkamai perrašyti. Tuo bylą skelbiu baigtą. Dėkoju jums, ponai… – Pirmininkas pritariamai pažvelgė į Dunkaną. Tada kreipėsi į poną Rangitį: – Padarysim ilgesnę pertrauką, nes šiai bylai buvau skyręs gerokai daugiau laiko. Tad, jei norite, galite eiti papietauti.

Ponas Rangitis pakilo, Dunkanas pasekė jo pavyzdžiu. Jis neketino paleisti Paikos dėdės. Būtinai turėjo išdėstyti savo reikalą.

– Pone Rangiti, norėčiau skubiai su jumis pasikalbėti, – fojė pašaukė jį Dunkanas.

Maoris sustojo laukdamas, ką pasakys vaikinas. Šį sykį jis, regis, buvo pasirengęs išklausyti jaunuolį.

– Jūs mane nustebinot, pone Hamiltonai. Maloniai nustebinote, – pratarė jis.

Dunkanas nusistebėjo, kad pono Rangičio balsas buvo panašus į jo paties. Kodėl jis neatkreipė į tai dėmesio per pirmąjį jų susitikimą Rotorua? Vaikinas nusišypsojo pagalvojęs, kad jiedu kažkuo panašūs.

– Dėkoju, pone Rangiti, malonu girdėti, bet aš negaliu veikti prieš savo sąžinę. Esu tikras, kad tėvas mano nuomonei nepritars. Teks kuo atsargiau jam pranešti. Taip, regis, atsigimiau ne į jį, bet tokių dalykų pasitaiko net geriausiose šeimose. – Dunkanas nusišypsojo.

– Esate puikus žmogus, Hamiltonai. Žinot ką, būtumėt puikus teisėjas!

– Jūs taip manot? – Dunkanas sutriko.

– Ar niekada negalvojot studijuoti teisės?

Dunkanas atsiduso.

– Tiesą sakant, svajoju studijuoti mediciną, bet nenoriu skaudinti tėvo. Jis nori, kad tapčiau agatmedžių dervos karaliumi. Negaliu jo nuvilti.

– Jūs jau nuvylėt. Kai jūsų tėvas sužinos, ką padarėt Kuriki genties labui, tai, ką aš vadinu stiprybe, jis palaikys silpnumu.

– Taip, tikriausiai taip ir bus. Ir vis dėlto prisieis eiti jo pėdomis, kad bent kiek pateisinčiau lūkesčius.

– O kur nepateisinat jo lūkesčių? Juk elgiatės taip, kad bet kuris tėvas jumis didžiuotųsi, – švelniu balsu ištarė maoris.

– Pone Rangiti, nenoriu ilgai sukti aplink. Mano tėvui nepatinka būsima mano žmona.

– Ir kodėl gi?

– Ji maorė!

Pono Rangičio žvilgsnis akimirksniu užgeso. Jis prisimerkė, akys virto siaurais plyšiukais.

– Pone Hamiltonai, šiuo atveju aš pritariu jūsų tėvui. Mišrios šeimos niekam neatneša laimės. Dviejų visiškai skirtingų pasaulių net meilė negali sujungti. Patikėkit, žinau, ką kalbu. Nekiškit nagų! Jūs padarysit nelaimingą ne tik save ir savo šeimą, bet ir vargšę merginą.

– Bet aš ją myliu! – atkakliai paprieštaravo Dunkanas.

– Maorės ir pakeha meilė – tai gražus sapnas, iš kurio neišvengiamai pabusi. Nes apsižvalgęs pamatysi, kad tai, ką laikei meile, virto griuvėsiais. Ir daugiau niekada nepajėgsi tikėti meile. Tokia meilė reiškia kančią. Patikėkit manimi!

Dunkanas sulaikė kvapą. Akivaizdu, kad taip aistringai ponas Rangitis gali kalbėti tik remdamasis sava patirtim.

– Pone Rangiti, galbūt jūs pats tai išgyvenot, bet aš neabejoju, jog tai atneš man laimę, o ne nusivylimą, – atsargiai prabilo Dunkanas.

– Iš ko sprendžiat, kad patyriau ką nors panašaus? – sušnypštė Rangitis. – Esu tikras: tie jausmai taps jums našta, nors ir trokštat, kad būtų kitaip.

Dunkanas suprato, jog pokalbis nukrypo neplanuota linkme. Bet iš kur jis galėjo žinoti, kad ponas Rangitis taip nusistatęs prieš maorės ir baltojo meilę? Ir kad toks dalykiškas ponas pasirodys šitoks jausmingas? Ir vis dėlto reikėjo ryžtis. Dunkanas sutelkė visą drąsą.

– Pone Rangiti, gerbiu jūsų nuomonę, bet užtikrinu, kad man bus kitaip. Aš myliu Paiką. Artimiausiu metu ketinu jai pasipiršti ir paprašyti tapti mano žmona. Kadangi mano tėvas grasina atimti teisę į palikimą, jei vesiu maorę, norėčiau, kad bent jūs palaimintumėt mudu, nes esat artimiausias jos giminaitis.

– Pone Hamiltonai, nors esu tik labai tolimas tos merginos giminaitis, bet užtikrinu: dėsiu visas pastangas, kad atkalbėčiau Paiką nuo tos beprotybės.

– Pone Rangiti, prašau, aš nesuprantu, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jūs mane atstumsit…

– Jaunuoli, atvirkščiai. Jūs esate turtingas pakeha , turintis širdį ir protą, iš tikrųjų, tokių šioje šalyje labai mažai. Jūsų likimas man rūpi labiau nei derėtų. Bet mano dukterėčiai jūs nesugadinsit gyvenimo! Jūs, baltieji, prisiekinėjat didžią meilę, o kai ateina laikas, tuokiatės su savo rato žmonėmis. Esu tikras, kad jūsų motina, mielasis, seniai yra suradusi jums tinkamą baltąją moterį!

Dunkanas nusiminė. Jo motina iš tikrųjų neseniai supažindino jį su būriu merginų. Bet grįžusi iš Rotorua nedviprasmiškai davė suprasti, kad palaiko jį ir Paiką.

– Apsirinkat, pone Rangiti, bent jau dėl mano motinos. Ji ne prieš šią santuoką. Atvirkščiai, ji tvirtina, kad reikia būti pasirengusiam kovoti už savo meilę.

Ponas Rangitis nusikvatojo.

– Ledi Olivija tikriausiai žino, ką kalba. Jaunuoli, ji tik žavisi egzotika. Jei visa tai taps tikrove, pats nustebsit, kaip greitai toji subtili ponia pakeis savo nuomonę. Prieš vedant pakeha , truputis rudos odos nepakenks. Štai ko ji jums linki. Trupučio malonumo, nieko daugiau.

Dunkanas apstulbęs žvelgė į pašnekovą.

– Pone Rangiti, tuoj pat atsiimkit savo žodžius! Juk jūs visiškai nepažįstat mano mamos. Kodėl ją smerkiat? – piktai riktelėjo vaikinas.

– Jei pažįsti vieną, vadinasi, pažįsti visas, – kandžiai atkirto ponas Rangitis. Pamatęs, jog Dunkanas sutriko, jau taikiau pridūrė: – Jūs esat puikus vaikinas, mano berniuk, nors tokius žodžius retai kada sakau pakeha , bet padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad neleisčiau įvykti tai kvailystei. Žinau, kuo viskas baigsis. Po didelės meilės ateina pagirios. Aš netgi tikiu, kad mylit Paiką, bet jūs jos nevesit. Net ir jūs pritrūksit narsos. Todėl patariu: veskit vieną iš saviškių ir laikykitės kuo toliau nuo mano dukterėčios!

– Ar čia grasinimas, pone Rangiti?

– Tik norėjau pasakyti, kad nesėdėsiu sudėjęs rankų, kai jūs daužot širdį mano dukterėčiai!

– Apsieisiu ir be jūsų palaiminimo, bet nesitikėjau, kad jūs, pone Rangiti, esat toks užkietėjęs pesimistas! Ir savo išankstinių nusistatymų vergas, – sušvokštė Dunkanas, tylėdamas nusisuko ir neatsigręždamas išspūdino iš teismo rūmų.

Rotorua, 1900 m. gegužė

Kai Paika įžengė į kambarį, Mariana išsyk pastebėjo, kad mergaitė pasikeitusi. Ji smalsiai paklausė: