Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Anksčiau dažnai sakydavai, bet pastaruoju metu rečiau.

– Esu tokia laiminga, kad gyvensiu netoliese ir pagaliau būsiu nebe Bredli.

– Taip, ponia O’Donel.

– O labiausiai džiaugiuosi, kad nuo šiol niekas nebevadins manęs panele. Su slepiama pašaipa: „Tai ką, panelė negavo jokio vyro?“ – ji nusikvatojo, bet tuoj vėl surimtėjo. – Tikras stebuklas, kad visus tuos metus tu ištvėrei gyvendama po vienu stogu su motina. Sakyk atvirai! Argi ne siaubinga, kai niekada negali įtikti?

Anabelė atsiduso.

– Pripratau. Juk kitokios jos nė nepažįstu. Be to, turiu Gordoną, kuris mane saugo kaip kadaise tėtis.

Vos tik paminėjus tėtį, abi seserys paplūdo ašaromis.

– Jis buvo nuostabus žmogus, – sukūkčiojo Anabelė.

– Ir vis dėlto aš kartais susimąstau, kodėl mama už jo tekėjo. Ji, kuri nuolat nėrėsi iš kailio, kad mes gautume gerus vyrus, – svarstė Abigailė.

– Jis ją beprotiškai mylėjo, – svajingai nusišypsojo Anabelė.

– O ji taip pat mylėjo jį? – abejodama pasiteiravo Abigailė.

Anabelė gūžtelėjo pečiais. Jos mintys jau buvo visai kitur.

– Manai, ji mums niekada nepapasakos, ką reiškia tas laikraščio straipsnis, kurį anuomet radai?

– Apie tai aš jos niekada neklausinėsiu, – kaprizingai atšovė Abigailė. – Tegul nešasi tą prakeiktą paslaptį į kapus.

Oklandas, 1900 m. gegužė

Alanas Hamiltonas akmeniniu veidu žingsniavo didžiojoje svetainėje pirmyn atgal ir po nosimi murmėjo baisius prakeiksmus. Jis vis dar negalėjo patikėti tuo, ką gatvėje jam ką tik pranešė teisėjas Delmoras. Esą Dunkanas visoje toje maorių istorijoje palaikęs priešininkų pusę. Teisėjas apie Dunkaną kalbėjo pagarbiai. Pavadino jį „įžvalgiu jaunuoliu“. Greičiau jau naivus kvailys! – įsiutęs mintijo Alanas. Jis sugniaužė kumščius. Ne, šito negali būti, jis vis dar negalėjo patikėti. Iki šiol joks Hamiltonas nedrebėjo iš baimės prieš varžovą. O dabar vaikis kapituliavo kovai dar nė neprasidėjus. Alanas Hamiltonas tai apibūdino vieninteliu žodžiu: išdavystė!

– Tėve, pageidavai su manimi pasikalbėti, – mandagiai tarė Dunkanas ir neskubėdamas įžengė į svetainę.

– Taip, mielasis. Mano ausis pasiekė siaubinga žinia. Tu, mano sūnus, čiabuviams į gerkles įmetei mūsų mišką. Tikiuosi, kad paneigsi šį baisų dalyką!

– Ne mūsų mišką, tėve; tas miško sklypas priklauso maoriams, ir aš nemečiau jo jiems į gerkles. Aš tik atitaisiau seną skriaudą.

– Seną skriaudą? – sušvokštė Alanas Hamiltonas. – Kokias nesąmones čia paistai? Prie visų žmonių prisipažinai, kad tavo senelis apmulkino maorius juos nugirdęs. Ar tu viso proto? Kaip manai, kiek medienos pirklių anuomet griebdavosi panašių gudrybių? Aš nepažįstu nė vieno, kuris taip nesielgė. O mano sūnus staiga ima vaidinti apgautųjų gynėją! Ar žinai, kaip tai vadinu? Išdavyste! – Iš susijaudinimo Alano Hamiltono balsas drebėjo.

Dunkanas tylėdamas išklausė pamokslą. Jis tikėjosi, kad tėvas plūsis, tad laukė, kada jis pagaliau išsidūks.

– Dunkanai, bent jau prisipažink, kad padarei klaidą ir netrukus ją ištaisysi. Parašysi teismui pareiškimą – prisieksi, kad priešingoji pusė, tas ponas Rangas, ar kuo jis ten vardu, tave įbaugino. Jis garsėja nepalaužiamu charakteriu. O tu esi jaunas, nepatyręs ir jauteisi netikėtai užpultas. Manau, teismą tai įtikintų. – Alanas Hamiltonas stovėjo priešais Dunkaną ir piktai spigino akimis. – Ar supratai mane, sūnau? – paklausė griežtai, pasisuko ir vėl ėmė žingsniuoti po kambarį.

– Ne, tėve! – tvirtu balsu atšovė Dunkanas. – Aš niekada neisiu į teismą tam, kad meluočiau. Be to, šiandien išvažiuoju į Rotorua.

– Ką pasakei? Gal blogai nugirdau? Mes visi kitą savaitę važiuojam į Abigailės vestuves!

– Ten reikia mano pagalbos. Teta Anabelė prašė manęs atvažiuoti anksčiau ir padėti, – skubiai pridūrė vaikinas džiaugdamasis, kad sugalvojo pasiteisinimą. Už jokius pinigus jis neišduos tėvui, kas po susitikimo su ponu Rangičiu jį taip gena į Rotorua. Jis turi pirmas ten nusigauti, kol dėdė nesugalvojo išsivežti Paikos. Tiesą sakant, pasipiršti jis ketino per Abigailės vestuves, bet dabar nevalia gaišti laiko. Regis, ponas Rangitis ne iš tų, kurie tuščiai svaidosi grasinimais.

Alanas priblokštas žiūrėjo į jį.

– Po galais, kur tavo protas? Aš sakau: ne. Tu reikalingas čia.

– Aš jau pažadėjau ir laikysiuosi žodžio, – ryžtingai atkirto vaikinas.

Alanas delnu persibraukė per kaktą.

– O Dieve, jei nežinočiau, kad tu – mano kūnas ir kraujas, suabejočiau, ar iš tikrųjų esi Hamiltonas. Ar tavo senelis būtų kada nors apleidęs reikalus vien dėl to, kad padėtų savo senai tetai? Ne, niekada! Ar tu gyventum tokioje prabangoje, jei aš kiekvieną minutę negalvočiau apie reikalus?

– Ne, tėve! – pripažino Dunkanas ir skubiai pridūrė: – Kai grįšim iš Rotorua, kaipmat imsiuosi verslo reikalų. Pažadu. O dabar prašau leisti man išvažiuoti.

– Na, gerai, – taikiai suniurzgė tėvas. – Tu pažadėjai. Grįžęs tuoj pat keliausi į Dargavilį ir pamėginsi atvesti į protą agatmedžių dervos kasėjus. Jie bruzda, kad aš per mažai moku. Tu jiems parodysi, kas čia šeimininkas.

– Sutinku! – pažadėjo Dunkanas, nors jo mintys jau skriejo kitur ir tėvo reikalai nerūpėjo.

Dunkanas nedelsdamas atsisveikino – nenorėjo prarasti nė minutės. Jei rytoj anksti ryte sės į traukinį, tikrai bus greitesnis už poną Rangitį; vaikinas neabejojo, kad tas žmogus nepasitenkins vien laišku perspėdamas Paiką dėl santuokos – jis aplankys ją asmeniškai.

Pagalvojus, kad jau rytoj bus pas Paiką, Dunkano širdis ėmė smarkiau plakti krūtinėje. Ką ji pasakys jam pasipiršus? Kas bus, jeigu atsisakys? Apie tokią baigtį Dunkanas nenorėjo nė galvoti. Jis buvo pasirengęs susiimti su tėvu ir su visa Oklando visuomene, bet ką reikės daryti, jeigu ji jo nemyli? Tada jis – bejėgis.

Bent jau mama palaiko ketinimą vesti Paiką, džiaugėsi Dunkanas, bet sykiu ir stebėjosi. Ir jai nelengva su tėvu, mąstė jis. Tarsi lietus iš giedro dangaus pasipylė prisiminimai apie vaikystę. Iš pradžių miglotai, paskui ryškiau prisiminė naktį, kai jis, nerūpestingas išleptintas vaikas, tapo nepatikliu berniuku.

Oklandas, 1888 m. vasaris

Tą naktį Dunkanas pabudo nuo baisaus dundėjimo. Berniukas pašoko iš lovos ir apimtas smalsumo nutapsėjo prie lango. Sužavėtas stebėjo, kaip žaibai čaižo Hobsono įlanką. Artėjo audra. Tėvas buvo sakęs, kad reikia skaičiuoti nuo žaibo iki griaustinio, kad audra yra už tiek mylių, kiek sekundžių praėjo nuo žaibo iki griaustinio.

Tarsi užburtas jis stebėjo gamtos spektaklį. Tik kai dangų perskrodė žaibas, o iš karto po to pasigirdo kurtinamas griausmas, bailiai krūptelėjo. Žaibas trenkė į didelį medį sodo gale. Tarsi perkirstas galingo kardo, kamienas skilo pusiau. Tada trumpam pasidarė tylu, vaiduokliškai tylu, tarsi audra išsikvėpė, paskui kitas žaibas nušvietė dangų. Kurtinamas griausmas sudrebino Hamiltonų rūmus.

Tik kai paskutinis dundesys nutilo, Dunkanas vėl įsiropštė į lovą. Tą akimirką atsivėrė kambario durys – tarpduryje stovėjo verkianti sesuo, su baltais lininiais marškiniais ji buvo panaši į vaiduoklį.

– Norėjau į mamos lovą, bet durys užrakintos, – kūkčiojo mažoji Helena.

Dunkanas pasislinko į šoną.

– Gali likti pas mane. Aš apsaugosiu tave, – pažadėjo.

– Bet aš noriu pas mamą! – inkštė mažylė.

– Gerai, pažiūrėsiu, gal pasiseks ją pažadinti, – pažadėjo Dunkanas. – O tu kol kas lik čia!