Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Ji išėjo iš susirinkimų namo. Tačiau kas ten? Paskui ją žengė jaunuolis. Jis jausmingai uždėjo ranką merginai ant peties. Dunkanas spoksojo it apdujęs. Kai juodu žengė tiesiai link jo, jis nė nekrustelėjo. Pamačius netikėtai priešais išdygusį Dunkaną, Paikos skruostai nukaito.

– Labą dieną, Paika, – tvardydamasis ištarė Dunkanas.

– Labą dieną, Dunkanai. – Jos balsas virpėjo.

Maaka žvelgė tai į vieną, tai į kitą.

– Gal pristatytum mane šiam jaunuoliui, – pagaliau paprašė Paikos.

– Taip, žinoma, – sumikčiojo Paika, tačiau nė nesirengė to padaryti.

Pastebėjęs jos neryžtingumą, Dunkanas sukaupė visą drąsą.

– Paika, atvažiavau dėl tavęs. Iš visos širdies prašau: tapk mano žmona!

– Bet… ne… tai neįmanoma, aš nenoriu… – užsikirsdama lemeno Paika.

Maaka pažvelgė į Dunkaną ir piktai žybtelėjo akimis.

– Ne, žmogau, tai neįmanoma. O gal ne taip nugirdau? Protėvių akivaizdoje aš ką tik paklausiau Paikos, ar ji tekės už manęs, ir ji sutiko. Tu atėjai per vėlai.

Išgirdęs šiuos maorio žodžius, Dunkanas išblyško.

– Paika, pasakyk, kad tai netiesa! Pasakyk jam, kad myli mane, – ragino merginą.

– Suprask, dabar negaliu. Esu pernelyg sutrikusi, nes tu atvažiavai…

Dunkanas metė į priešininką triumfuojantį žvilgsnį.

– Girdi, mielasis, ji visiškai sutrikusi! Dėl manęs! Štai ką tau patarsiu: eik namo! Palik mus vienus!

Užuot pasitraukęs, maoris grėsmingai atsistojo priešais; nors jis buvo puse galvos žemesnis už Dunkaną, bet tvirtesnis ir raumeningesnis.

– Manau, tu klaidingai vertini situaciją. Mes abu siekiam šios moters. Tad turim kautis kaip vyrai.

Paika stovėjo šalia ir virpėjo.

– Gerai, kaukimės! – Dunkanas numetė paltą ant purvinos žemės ir pasirengė boksuotis.

Maoris piktdžiugiškai nusikvatojo.

– Ei, žmogau, negi manai, kad kovosim kaip du pakeha ? Susigrumkim kaip liepia protėvių tradicijos. Eikš!

Dunkanas krūptelėjo. Ką tai reiškia? Negi anas laiko jį maoriu?

– Ne, prašau, nereikia! Nesikaukit lazdomis! – išsigandusi sušuko Paika.

– Tai vyrų reikalas! – pamokomai tarė Maaka ir nuskubėjo prie susirinkimų namo.

Dunkanas nusekė paskui, nors iš baimės užgniaužė gerklę. Regis, maoris iš tikrųjų laiko ji saviškiu. Ką jis sumanė?

Dunkanas atsisuko. Paika pėdino iš paskos ir susijaudinusi mosavo rankomis. Dunkanas norėjo palaukti jos, bet priešininkas jau čiupo jį už rankos ir atvirai pagrasino:

– Nedrįsk jai daryti poveikio, žmogau. Mūsiškiai taip nesielgia. Moteris atiteks laimėjusiam kovą.

Dunkanas pašiurpo. Jis nedrįso prieštarauti priešininkui ir siūlyti, kad mergina turėtų tapti žmona to, kurį pati pasirinks. Dunkanas leido Maakai nusitempti jį į susirinkimų namą. Maoris čiupo drožinėtą lazdą, stovėjusią kampe.

– Tai mano taiaha . O kur tavo?

Dunkanas bejėgiškai gūžtelėjo pečiais. Negi tas vaikinas iš tikrųjų mano, kad jis turi kovos lazdą? Privalau jam pagaliau pasakyti, kad esu baltasis ir noriu kovoti žodžiais, o ne ginklais kaip maoris, mąstė Dunkanas, bet Maaka įspraudė jam į ranką kitą lazdą.

– Mes kausimės lauke ant marae , – pareiškė maoris ir pirmas išbėgo į aptvertą susirinkimų kiemą.

Tuo metu lietus liovėsi.

Paika puolė prie vaikinų.

– Nereikia, nedarykit šito!

Maaka tik nusijuokė.

– Nesirūpink, mano mažoji gulbele, aš jį nugalėsiu! – išdidžiai šūktelėjo. Atrodė, kad jam tai teikia didžiulį malonumą.

O Dunkanas staiga pradėjo tirtėti iš baimės. Bet jis nenorėjo pasirodyti bailys.

– Prašau, mesk tą taiaha ! – Dunkano meldė Paika. – Tu gi niekada nelaikei jos rankoje…

Bet Dunkanas ženklu paliepė jai nutilti. Nenorėjo, kad mergina gelbėtų jį kaip baltąjį. Jeigu jau taip nutiko, turiu pats save padrąsinti, galvojo jis. Kažin, kaip tas vaikinas sureaguos sužinojęs, kad jo konkurentas yra pakeha ? – rengdamasis kovai svarstė Dunkanas.

Jis stengėsi mėgdžioti Maakos judesius, bet buvo ne taip paprasta. Maoris atsiklaupė ant kelių, it žaisdamas mėtė lazdą iš vienos rankos į kitą ir nutaisė bauginamą veido išraišką.

Dunkanas kelis sykius giliai įkvėpė ir pamėgino parodyti, ką gali. Maakai iš gerklės išsiveržė nesuprantamų žodžių lavina, paskui jis pradėjo puolimą. Tarkšt – tai Dunkanas lazda atrėmė smūgį. Ir vėl – tarkšt, tada dar kartą – tarkšt.

Vieną akimirką Dunkanui pasirodė, kad Maaka tuoj išmuš lazdą jam iš rankų, todėl stipriau suspaudė ginklą. Tarkšt, tarkšt, tarkšt, – pasipylė smūgiai. Nors jie buvo stiprūs, Dunkanui pavyko išlaikyti lazdą. Priešininkas vėl pamėgino jį nuginkluoti, bet vaikinas ir šįsyk atrėmė puolimą. Tarkšt, tarkšt, tarkšt.

Maaka stenėjo nuo įtampos.

– Koks nususęs kovotojas. Negi ji tau nieko nereiškia? – šaipėsi jis, o Dunkanas tik tvirčiau sukando dantis.

Tarkšt, tarkšt, tarkšt.

Jam vis dar pavykdavo atmušti smūgius, bet ar ilgai šitaip atsilaikys? Maaka teisus. Liko vienintelė galimybė: reikia būti narsesniam. Pirmas bandymas nepavyko. Lazda iškrito jam iš rankos ir, padariusi didelį lanką, nulėkė ant žemės, tačiau Dunkanas mikliai pasilenkė ir čiupo ją taip greitai, kad pasinaudoti jo nesėkme Maaka nespėjo. Dunkanas tuoj pat pradėjo puolimą.

Paika stebėjo sceną apimta prieštaringų jausmų: ir žavėjosi, ir baisėjosi. Ji nuogąstavo dėl Dunkano. Žinojo, kad anksčiau ar vėliau jis pralaimės, juk niekada nesimokė mau taiaha kovos. Ir vis dėlto kaip įspūdingai jis kaunasi su kovos lazdomis meistru! Tarkšt, tarkšt, tarkšt. Smūgiai vis greitėjo, vaikinai puldinėjo taip vikriai, kad Paika vos spėjo sekti akimis. Atrodė, Maaka tuoj nugalės Dunkaną.

– Dunkanai, saugokis! – sušuko Paika.

Maaka nuleido lazdą ir nustebęs pažvelgė į ją. Tada pasisuko į narsųjį priešininką, stovintį su iškelta lazda rankoje ir pasirengusį gintis.

– Dunkanai? Tu esi pakeha ? – negalėjo patikėti Maaka.

Dunkanas vos linktelėjo.

– Tu gerai koveisi, net labai gerai. Gaila, kad esi pakeha . Kitaip galėčiau tau rekomenduoti meistrą, kuris iš tavęs padarytų didį kovotoją.

– Vis tiek pasakyk, susirasiu pats, – paprašė Dunkanas; jis atrodė it apdujęs. Kovodamas nesvarstė, ką daryti su lazda, – kovėsi instinktyviai.

Maaka karčiai nusijuokė.

– Jis tavęs nemokytų mau taiaha . Nes nesi maoris! Ir vis dėlto, kad ir nenoriai, turiu pripažinti, jog kova lazdomis tau įaugusi į kraują. – Tada Maaka atsisuko į Paiką. Ši stovėjo nuleidusi rankas, išbalusi ir virpanti. – Dabar spręsti tau. Pakeha kovoje buvo man lygus priešininkas. Rinkis, kieno žmona tapsi.

Paika neištarė nė žodžio. Tik giliai įkvėpė. Paskui prikimusiu balsu sumurmėjo:

– Eisiu su tavimi, Maaka. Aš prisiekiau ištekėti už maorio. – Ji nusuko akis nuo Dunkano, kad nematytų jo sielvarto ir neskaudėtų širdies.

Maaka priėjo prie merginos, apkabino per pečius, paskui atsisuko į Dunkaną.

– Jaučiuosi pagerbtas, kad ji nori priimti mano pasiūlymą. Būčiau laimingas, jei princesė taptų mano žmona, tačiau ji myli tave. Ji baiminosi dėl tavęs, o ne dėl manęs. Ji sušuko tavo vardą. Kokia nauda iš priesaikos, jei ji neša nelaimę? Ta priesaika visus mus padarytų nelaimingus. Protėviai ir dievai jos nelaimins. Linkiu jums laimės.

Jis švelniai pakštelėjo nustebusiai Paikai į nosį, draugiškai paplojo Dunkanui per petį ir paėmė abi lazdas. Kiek paabejojęs, vieną įspraudė apstulbusiam Dunkanui į ranką ir dingo nakties tamsoje.