Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Per daug nedžiūgaukit, mieloji!

Paika krūptelėjusi atsimerkė ir pamatė įniršio perkreiptą Alano Hamiltono veidą.

– Ko jums iš manęs reikia? – tyliai paklausė ji.

– Ko jums reikia iš mūsų? – grėsmingai sududeno jis.

– Aš myliu jūsų sūnų ir sutiksiu tapti jo žmona; juk ir jūs pats palaiminot santuoką, taip man sakė Dunkanas, – šiurkščiai atkirto ji. Jos baimė kaipmat dingo, užleisdama vietą nevaldomai rūstybei.

– Kiek kainuotų, jeigu atsisakytumėt savo ketinimo?

– Ką turite omeny?

– Nevaidinkit naivuolės! Aš klausiu, kiek pinigų jums duoti, kad paliktumėt mano sūnų ramybėje ir negundytumėt padaryti didžiausios gyvenime klaidos. Ar žinot, kokią žalą jis sau padarytų? Oklando bendruomenė, kurioje jis yra savas žmogus, imtų jo vengti, šnabždėtųsi jam už nugaros, o jūsų vaikai neišvengtų patyčių… – Tai tardamas Alanas iš liemenės kišenės išsitraukė saują banknotų ir jau ketino įsprausti merginai į ranką. – Sumokėsiu kiek tik norit, – pridūrė įsakmiu balsu.

– Pasilaikykit savo purvinus pinigus! – sušnypštė Paika ir trenkė per pinigų gniužulą; banknotai pasklido į visas puses. Tada nusigręžė ir tekina pasileido į sodą. Nusiminusi krito ant suolelio.

Mano laimė – lyg vėjo dvelksmas, akimirką paliečia mane ir vėl nuplevena, liūdnai mąstė ji. Meilė – viena, o gyvenimas su mylimu vyru – visiškai kas kita. Tėvas iš dalies teisus. Jei Dunkanas mane vestų, tai reikštų, kad jam visą gyvenimą būtų primenama: įsimylėjęs užsimiršo, jog per mane jam nuolat kaišomi pagaliai į ratus.

Paika būtų su malonumu pravirkusi, bet negalėjo. Tylėdama spoksojo į rudo purvo duobę, burbuliuojančią priešais. Jautėsi kaip ta tiršta masė, kliuksinti, leidžianti burbulus ir vėl nurimstanti.

Reikia bėgti iš čia. Ir kuo greičiau, kol Dunkanas neėmė jos ieškoti. Sprendimas buvo tvirtas: šiandien pat ji slapčia dings ir niekada nebegrįš. Vienas iš jų turi būti išmintingas. Ir tas žmogus gali būti tik ji. Nes Dunkanas nepasiduos. Galbūt jai pavyktų nusigauti į Taurangą ir ten prisiglausti?

Staiga ant peties ji pajuto kažkieno ranką. Išsigandusi atsigręžė ir pamatė rimtą Anaro Rangičio veidą.

– Ką jūs čia veikiat? – paklausė nustebusi.

– Atėjo laikas, kai gali į mane kreiptis „tu“, – atsakė jis. – Atvažiavau tavęs pasiimti.

Paika sutrikusi žvelgė į vyrą. Negi jis moka skaityti mintis? Gal jį atsiuntė pats dangus? Ji taip troško išvažiuoti kuo toliau. O Oklandas išties buvo gana toli. Bet argi Dunkanas ne tenai gyvena? Jai ir vėl pasidarė negera, tačiau šį sykį iš baimės.

– Kodėl nori mane išsivežti? – kimiai paklausė.

– Noriu užkirsti kelią nelaimei. Santuoka su Dunkanu Hamiltonu laimės neatneš. Tu kasdien jausi, kad nepriklausai turtingiesiems pakeha . Ir, patikėk manimi, nesu prieš tą vaikiną, atvirkščiai, jis – narsus žmogus, bet, nepaisant meilės, vieną dieną problemos, kilusios iš jūsų nelygiaverčio ryšio, jį nukamuos.

– Dėde Anarai, tau nėra reikalo manęs įtikinėti. Esu tos pačios nuomonės. Aš išvažiuosiu iš Rotorua, ir nedelsdama! Atvykai pačiu laiku.

– Tada kraukis daiktus, vaikeli. Traukinys išvyksta po valandos. Palauksiu tavęs čia.

Paika nedrąsiai jį apkabino. Prieš bėgdama krautis daiktų, dar sušnabždėjo:

– Jei jis manęs ieškotų, sugalvok ką nors, kad jis nieko nesuprastų, antraip vargu ar rasiu jėgų išeiti, jei jis dar sykį mane apkabins. Juk aš taip jį myliu!

Anaras Rangitis sukrėstas susmuko ant suolo. Jam buvo gaila mergaitės. Juk ir pats kažkada kentėjo lygiai kaip Paika. Jis prisiminė pirmąjį susitikimą su klastingąja ir velniškai žavinga Olivija ir pajuto, kaip širdis ėmė greičiau plakti krūtinėje. O juk buvo prisiekęs niekada apie ją negalvoti. Ji sudaužė jam širdį. Ir vis dėlto mintys užpuolė jį kaip vabzdžių spiečius, o sykiu grįžo ir skausmas.

Jam buvo nelengva ryžtis atvažiuoti į Rotorua, kad Paiką ir Dunkaną apsaugotų nuo didžiulės kvailystės. Pats savo kailiu patyrė, kaip gelia širdį, kai nevalia mylėti. Per visus tuos metus jis mėgino ištrinti iš atminties prisiminimus apie Oliviją ir drauge praleistą laiką, bet nepavyko. Olivija buvo ir liko jo gyvenimo meilė, nors šaltakraujiškai jį atstūmė. Jos viską naikinantys žodžiai iki šiol skambėjo ausyse. Jis vis primindavo sau jų atsisveikinimo minutes, kad skausmo neužgožtų prisiminimai apie nuostabias valandas, praleistas sykiu.

Kelis kartus jis mėgino užmegzti ryšius su moterimis, bet nė vienai nejautė tokios aistros kaip Olivijai. Nė vienas ryšys netapo santuoka. Jis sunkiai atsiduso. Nors viengungio dalia nežavėjo, bet širdies nepergudrausi. Ten, kur anksčiau gyveno tyra meilė, dabar įsikūrė kartėlis.

Taip jam bemąstant, sode pasirodė moteris. Lieknas kūnas, daili suknelė. Tamsiaplaukė ir nuostabiai graži! Ji sustojo priešais jį, o akyse buvo matyti nuostaba. Moteris krenkštelėjo.

– Ką tu čia veiki? – pasiteiravo.

Anaras ėmė sunkiai kvėpuoti.

– Įsėlinau per sodą, – atžariai atšovė. – Ruiha pasakojo, kad švenčiat vestuves. Nenorėjau trukdyti. O labiausiai nenorėjau susitikti tavęs. Atvykau pasikalbėti su Paika. Ir jei reikalas nebūtų neatidėliotinas, niekada nebūčiau rizikavęs susitikti su maloningąja ledi.

– Paiką? Kokių reikalų turi su Paika? – Ji jau spėjo susitvardyti. Tik plačiai išplėstos akys liudijo, kokia yra sutrikusi.

Anarui ant liežuvio sukosi kartus priekaištas. Bet jis suėmė save į rankas ir šaltai atkirto:

– Ji – tolima mano giminaitė, ketinu išsivežti į Oklandą, kad šeimininkautų pas mane. Bet nežinojau, jog tau tai rūpi. Būtų geriausia, jei grįžtum į namą ir pamirštum, jog aš čia laukiu jos, kad kuo greičiau išvyktume.

– Nedrįsk šitaip elgtis! – energingai paprieštaravo Olivija. – Neturi teisės jos išsivežti. Mano sūnus Dunkanas ketina ją vesti!

– Esu tikras, kad šito jis nepadarys! – šiurkščiai atšovė Anaras. Jis nedrįso pažvelgti į Oliviją. Gerklę gniaužė baimė, kad ji iš akių supras, jog jis niekada nesiliovė jos mylėjęs. Kodėl negaliu jos tiesiog nekęsti, kankindamasis svarstė jis, kodėl negaliu?

– Kodėl lendi į tuos reikalus? Kodėl ir tau parūpo Paika? – amtelėjo Olivija.

– Manau, tu puikiai supranti. Kartą aš jau mylėjau pakeha , o kai nusibodau, buvau išmestas kaip virtuvės šiukšlė. Nenorėčiau, kad ir Paikai taip atsitiktų. – Jis nutilo ir įdėmiai pažvelgė į ją. – Juk jums, maloningoji ponia, turėtų labai nepatikti, kad jūsų sūnus užmezgė rimtus santykius su maore. O gal pakeitėt savo nuomonę apie trumpą malonumą su rudaodžiu meilužiu, ledi Hamilton ?

Staiga Olivija ėmė virpėti visu kūnu.

– Aš noriu, kad jiedu susituoktų. Supratai? – sušvokštė ji.

Jos akyse sužibo ašaros, bet Anaro tai nesujaudino. Galų gale jam pavyko suvaldyti savo jausmus, ko taip troško. Jis niekino jos pasipūtimą! Kaip jai šovė į galvą reikalauti, kad jis leistų Paikai patekti į tokią pat bėdą?

– Taip, tavo įsakymas pasiekė čia, – šiurkščiai atšovė jis ir parodė sau į galvą. Paskui bakstelėjo į širdį. – Bet čia jis nepateko. Be to, aš skaudžiai nusvilau dėl tavo požiūrio į mišrias santuokas. O ką apie tai sako tavo vyras? Man sunku patikėti, kad Alanas Hamiltonas pritartų šiai santuokai.

Ji sutrikusi žvelgė į jį.

– Iš kur pažįsti mano vyrą? Gal šnipinėji mane? – Ji abiem rankom suspaudė galvą ir suvaitojo.

– Tikrai ne. Aš mielai atsisakyčiau tos pažinties. Bet dirbu krašto teisme. O ten jis žinomas kaip margas šuo. Pirmiausia dėl to, kad jo tėvas apgaule užgrobė maorių žemes. Beje, teisme sutikau tavo sūnų ir turiu pasakyti, jis puikus žmogus, gaila, kad yra pakeha !