Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Išgirdusi šiuos žodžius, Olivija susverdėjo. Sukaupusi paskutines jėgas, sudribo ant suolo.

– Tu pažįsti mano sūnų?

– Ne itin gerai. Mes su juo audringai pasišnekėjom, ir jis mane įtikinėjo, kad jo ketinimas vesti Paiką prieš tėvų valią yra rimtas. Vis dėlto jis gerokai protingesnis už savo motiną. Bet aš netikiu, kad pajėgtų apsaugoti maorę žmoną nuo Oklando visuomenės pašaipų. Be to, nenoriu, kad mano dukterėčia tekėtų už tavo sūnaus. Trumpai tariant, Paika važiuos su manimi! Tos santuokos nebus. Ir pati Paika pritaria mano nuomonei!

– Anarai, paklausyk, aš negaliu tau paaiškinti, bet tu turi… būk geras, pasitikėk manimi! – sumikčiojo Olivija.

– Pasitikėti tavimi? Tikriausiai pokštauji. Ar tik nepuoselėji slapto noro, kad sūnus pasimėgautų uždraustu vaisiumi, kaip ir jo motina? Nereikia manęs mulkinti! Juk tu nenori, kad jiedu susituoktų.

– Anarai, prašau! Suprantu, jog nekenti manęs, bet palik ramybėje tą seną istoriją. Palaimink šį ryšį. Aš nieko taip negeidžiu, kaip jų santuokos. Jie turi susituokti, suprask pagaliau!

Anaras išblyško.

– Tik nesakyk, kad Paika nuo jo nėščia!

– Ne, ne! Bet prašau, patikėk manimi, taip mums visiems bus geriau. Prašau, prašau, išvažiuok leidęs Paikai pasilikti ir tekėti už mano sūnaus. O jei ji bijo, padrąsink! Meldžiu!

Anaras suglumęs žvelgė į Oliviją. Jis dar niekada nematė jos taip besižeminančios. Įdomu, ko ji siekia?

– Nė nemanau. Neleisiu jai žengti kančios keliu. Be to, ji jau kraunasi daiktus. Paika ne tik žavi mergina, bet ir protinga, tad teisingai įvertino padėtį. Mes išvažiuosim artimiausiu traukiniu. Ir čia jau nieko nepakeisi. Net tavo užsispyrimas nepadės. Sėkmės tau, Olivija Bredli! – Taip taręs, jis skubiai atsistojo, bet Olivija įsikibo į jo švarką ir pradėjo kūkčioti.

– Meldžiu, nereikia, palik ją čia! Dunkanas toks laimingas. Prašau, grįžk vienas. Tu esi man skolingas! – maldavo ji.

Jis ištraukė švarko skverną ir sušnypštė:

– Ar tau galvoj negerai? Aš nieko tau neskolingas.

– Tada padaryk tai ne dėl manęs, o dėl savo sūnaus! Nes jei jis ves Paiką, niekada neišaiškės jo kilmės paslaptis, – nevilties apimta sušuko Olivija ir išsigandusi kaipmat užsidengė delnu burną. Ir kodėl ji išsidavė? Juk buvo pažadėjusi sau neatskleisti jam šitos paslapties!

Dar vienas žmogus užsidengė delnu burną, kad garsiai nesuriktų. Tas kažkas stovėjo pasislėpęs už medžio ir visu kūnu virpėjo.

3 dalis

Mariana – motina

Oklandas, 1900 m. rugsėjis

Tą apsiniaukusią dieną Anaras Rangitis iš darbo grįžo labai išvargęs. Teisme buvo nagrinėjama didžiulė byla dėl gatvės, kuri neturėtų būti tiesiama pagal numatytą planą, nes kirstų tapu , šventą maoriams vietovę. Po ilgų įrodinėjimų jam pagaliau pavyko įtikinti teisėją Delmorą patenkinti genties prašymą. Gatvė bus nutiesta kitur.

Anaras gyveno nedideliame mediniame Viktorijos stiliaus name Stefenso gatvėje. Namą jis mylėjo taip pat kaip ir vaizdingą Oklando priemiestį Parnelį, kurio gyventojai buvo maoriai. Vienintelis baltasis jo draugas Artūras Hensenas, jaunas mokytojas, buvo įsikūręs kaimynystėje. Jis dėstė maorių mergaičių mokykloje. Anaras paprašė jo mokyti Paiką privačiai namie. Jis manė, kad ji protinga mergaitė, tik mokykloje gavo per mažai žinių.

Jaunasis mokytojas uoliai ėmėsi darbo ir kas antrą popietę lavino smalsiąją mokinę, o ją tai žavėjo. Jai ypač patiko anglų ir prancūzų literatūra. Mergina godžiai skaitė Šekspyro dramas, Balzako romanus, bet buvo vis negana.

Kai tik galėdavo, Anaras parnešdavo jai naujų knygų, nes skaitymas buvo mėgstamiausias merginos užsiėmimas. Maoris ėmė nerimauti dėl Paikos. Nors naujoje vietoje ji gyveno jau beveik keturis mėnesius, aplinkinis pasaulis jos nedomino. Įkalbama leisdavosi dėl vienintelio dalyko – pasivaikščiojimų po Parnelio kvartalą iki uosto.

Anaras dūsaudamas atidarė duris ir nustebo. Namie buvo tylu kaip kapuose. O juk šiandien trečiadienis – tą dieną jį visuomet pasitikdavo smagūs Artūro ir jo mokinės balsai, nes mokytojas pasakodavo ką nors įdomaus, o mergina užversdavo jį klausimais.

Bet šįkart Paika buvo viena. Ji sėdėjo krėsle ir buvo taip įsigilinusi į romaną, kad net krūptelėjo, kai jis krenkštelėjo.

– Atleisk, neišgirdau, kai parėjai, – kaltai pasiteisino ji, užvertė knygą ir pašoko. – Artūras šiandien negalėjo ateiti. Jis perspėjo, kad pamokos nebus. Todėl sutvarkiusi namus čiupau knygą. – Ji nusišypsojo laukdama, ką jis pasakys.

Anaras tik dabar pastebėjo, kad jo svetainėje Paika padarė nedidelį stebuklą. Kambarys atrodė daug šviesesnis, nes grindys švytėjo ir kvepėjo šveičiamuoju smėliu.

– Dėkoju, vaikeli! Tačiau tai visai nebūtina. Juk tu – ne namų tvarkytoja, bet vis tiek gražu. – Jis dar sykį patenkintas apžiūrėjo švarias grindis. Tada sutrikęs pakėlė akis. – Nepasitaręs su tavimi pakviečiau svečią…

Paika gūžtelėjo pečiais.

– Nesirūpink, aš paruošiau valgyti, be to, galiu užsidaryti savo kambaryje. Truputį paskaitysiu.

– O, ne! Aš kaip tik galvojau, kad galėtume papietauti trise. Kai ko nupirkau. – Vyras skubiai padėjo ant stalo ryšulį, kurį laikė po pažastimi. – Čia ėrienos kepsnys, nieko ypatinga, – sumurmėjo ir skubiai pridūrė: – Kaip tik trims.

Paikos veidas apsiniaukė. Juk dėdė žino: ji nepageidauja matyti jokių žmonių, išskyrus Artūrą ir jį patį.

– Aš nenoriu, – atžariai atkirto mergina.

– Tau reikia bendrauti! O jis – labai malonus jaunuolis. Jis – mano mokinys. Atėjus laikui, taps patarėju, paskui dirbs teisme, kaip ir aš, – nenusileido Anaras.

– Kaip nori! – suniurzgė Paika. – Žinau, kad linki man gero. Aš pasistengsiu nebūti tokia uždara. Esi teisus. Negaliu visą gyvenimą sėdėti užsisklendusi. Kitaip vieną dieną tapsiu tokia kaip Mariana Bredli. Tai kada ateina tas jaunuolis?

Paika nepastebėjo, kad, jai ištarus „Bredli“, Anarno veidas tapo rūstesnis. Kadangi buvo jo eilė atsakyti, ji klausiamai pažvelgė į dėdę. Tačiau jo mintys, regis, buvo kažkur toli. Gyvendama pas jį, Paika ne kartą pastebėjo tokį keistą elgesį ir ėmė nerimauti dėl jo sveikatos.

– Dėde Anarai, ar užsisvajojai?

Išsigandęs jis krūptelėjo.

– Ne, ne, užsigalvojau apie šios dienos bylą. Labai sudėtingas atvejis. Ko tu klausei?

– Kada ateis svečias?

– Apie septintą. – Anaras pabandė išspausti šypseną, bet nepavyko.

Paika būtų daug ką paaukojusi, kad tik galėtų skaityti jo mintis! Paprastai dėdė – labai atviras ir kalbus, bet retkarčiais taip panyra į mintis, kad nebepasieksi. Išeidama iš svetainės mergina dar sykį susirūpinusi pažvelgė į dėdę, bet šis, regis, jos nematė.

Anarui taip nutikdavo dažnai. Beveik kasdien jis mintimis grįždavo į tą gegužės vakarą Rotorua. Teberegėjo sutrikusį Olivijos veidą, girdėjo jos maldavimą, paskui – sviestus žodžius: „Tada padaryk tai dėl savo sūnaus!“ Matė save bėgantį nuo jos kaip užpjudytą žvėrį.

Nuo gegužės jį kankino klausimas, ar Olivija jį apgavo, ar pasakė tiesą. Jis buvo linkęs patikėti, kad tiesa jai išsprūdo netyčia.

Retkarčiais Anarą apimdavo begalinis noras aplankyti maloninguosius ponus jų namuose ir pareikalauti, kad Olivija prisipažintų vyro akivaizdoje. Jį sulaikė tik simpatija jaunuoliui. Ne, jis niekada neimtų jam kenkti. Jei vaikinas sužinotų, kad motina šaltakraujiškai apgavo jo tikrąjį tėvą nutylėdama tėvystę, paskui lygiai taip pat apmulkino kitą vyrą sakydama, kad Dunkanas – jo sūnus, sugriūtų visas jaunuolio pasaulis. Senajam Hamiltonui buvo galima daug ką prikišti, bet visi žinojo, kad jis be galo myli sūnų.