Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Tiesą sakant, reikėjo neapkęsti Olivijos, bet Anarui tai ne itin sekėsi. Juk Olivija stengiasi dėl sūnaus.

Kaskart, kai jis paskęsdavo mintyse, kurios neduodavo jokių rezultatų, galų gale iškildavo klausimas: gal vis dėlto reikėtų pritarti Paikos ir Dunkano santuokai? Tai atneštų laimę abiem jaunuoliams. Dėl to jis buvo tikras. Bet ar jis, Anaras, ištvertų, jeigu Paika, pastaruoju metu tapusi jam artima kaip dukra, susituoktų su jo sūnumi, kuriam jis neturi teisės prisipažinti esąs tėvas? Ne, taip būtų neteisinga. Tik pamanyk, jie susilauktų vaikų, bet jis niekada negalėtų pasakyti, kad tai ne Alano Hamiltono, o jo vaikaičiai.

Todėl visas savo viltis Anaras dėjo į patrauklųjį jaunuolį, kurį šiandien pakvietė vakarienės.

Skambutis pažadino Anarą iš minčių, ir jis nuskubėjo atidaryti durų.

– Įeikit, Maaka! – pakvietė jaunuolį.

Tą akimirką į prieškambarį įžengė Paika.

– Kada patiekti valgį? – žvaliai paklausė, tačiau staiga sustingo. – Tu? – Ir nutilo nežinodama, ką dar pasakyti.

Maaka irgi atrodė sutrikęs.

– Paika? – Regis, jis taip pat nepajėgė šnekėti.

Anaras nustebęs žvelgė tai į vieną, tai į kitą.

– Judu pažįstami? – paklausė.

Maaka atsitokėjo pirmas. Pamėgino nusišypsoti, ir tai jam beveik pavyko.

– Išties, mudu jau ne sykį buvom susitikę. Aš net ketinau ją vesti, bet tada pasirodė konkurentas, kurį aš iškviečiau į dvikovą lazdomis. Jis laikėsi puikiai. Nors yra pakeha . Kur tavo vyras, Paika? Mielai su juo vėl pasimatyčiau.

Paika nuraudo.

Anaras sulaikė kvėpavimą. Negi Maaka kalba apie Dunkaną? Jis giliai įkvėpė.

– Ką gi, mieloji Paika, jau gali patiekti kepsnį. Taigi man nėra reikalo judviejų pristatinėti. Juo geriau, – mėgino juokauti Anaras ir mirktelėjo dukterėčiai.

Nepaisant gardaus Paikos paruošto valgio, prie stalo tvyrojo šiokia tokia įtampa. Maaka visą laiką stebėjo merginą tarsi klausdamas, kas atsitiko tam pakeha ? Kodėl jo čia nėra?

O Paika sėdėjo nudelbusi akis į lėkštę ir baiminosi, kad jis anksčiau ar vėliau pakartos tą klausimą. Anaras nuoširdžiai stengėsi palaikyti pokalbį.

Mergina dar nebuvo sukramčiusi paskutinio kąsnio, kai Maaka suskubo išeiti. Jis tikino, neva reikia į treniruotę. Vis dėlto vaikinas nuoširdžiai atsisveikino su Anaru ir padėkojo, kad šis davė jam kelias laisvas savaites. Jaunasis maoris buvo Oklando regbio komandos narys, tad dabar galės su komanda leistis į kelionę po Naująją Zelandiją.

– Viliuosi, kad grįžęs būsit galutinai atsikratęs noro grumtis dėl kamuolio ir kad jūsų viltys patekti į nacionalinę komandą neišsipildys. Nes regiu jus savo įpėdiniu, – šyptelėjo Anaras.

– Kai tik grįšiu į Oklandą, tuoj pat jus aplankysiu. Tada su malonumu kur nors išeičiau su šia tyliąja ponia, bet tik jeigu jos gyvenime nebus to narsaus pakeha . Ar jis tebėra, Paika?

Ši vėl nuraudo kaip aguona.

– Mes nesituoksim, jei tai turi omeny, – atžariai atšovė ji.

Jis rimtai pažvelgė į ją.

– Žinau, kad nedera du sykius užduoti moteriai tą patį klausimą, bet tokiu atveju aš tikriausiai pamėginčiau, – santūriai pasakė jis ir išėjo.

Vos tik vaikinas uždarė duris, Paika piktai užsipuolė Anarą.

– Vadinasi, ieškai man vyro? – sušnypštė ji. – Tau pasisekė, kad radai tokį, kuris netrukus žada man pasipiršti. Puikų, stiprų maorį. Po galais, kodėl jūs visi nepaliekat manęs ramybėje ir neleidžiat netrukdomai skaityti knygų?

Ji ėmė kūkčioti ir nubildėjo laiptais aukštyn į savo kambarį.

Anaras nusiminęs liko stovėti. Jis nujautė, ką reiškia šis išpuolis.

Jį apėmė negeras jausmas, kad pakvietęs vaikiną padarė nedovanotiną kvailystę. Negi jis iš tikrųjų aklas ir nemato, koks brangus Paikai Dunkanas? Negi jis tėra negailestingas egoistas, iš visų jėgų siekiantis užkirsti kelią tai santuokai? Dunkanas atsigimė ne į motiną. Jis niekada nepaliktų Paikos. Ne, Dunkanas panašus į jį. Giliai širdyje Anaras net truputį didžiavosi, kad jo sūnus dvikovoje lazdomis prilygo maoriui Maakai. Bet Anarui niekada nebus leidžiama paploti sūnui per petį ir pasakyti: „Tau puikiai sekėsi, mano berniuk!“

Rotorua, 1900 m. lapkritis

Abigailė O’Donel rankoje laikė voką, ant kurio gražiu raitytu šriftu buvo užrašyta Marianos Bredli pavardė ir adresas. Tikiuosi, mama apsidžiaugs, mąstė ji.

Nuo tada, kai Paika išvyko, Mariana nė karto nebuvo išėjusi iš savo čiužinių laidojimo rūsio. Abigailė visokiais būdais mėgino įtraukti ją į šeimos gyvenimą, bet veltui. Mariana ilgėjosi mergaitės. Todėl Abigailė pyko ant Paikos, kad toji neatsisveikino bent jau su Mariana ir nepaaiškino, kodėl taip staiga nutarė palikti Rotorua.

Bet dabar jau nieko nepadarysi, taikiai galvojo Abigailė, žengdama į apytamsį kambarį. Ji atitraukė užuolaidas ir įleido šilto pavasario oro, paskui priėjo prie mamos lovos ir susirūpinusi pažvelgė į ją.

– Ak, mama, tik pažiūrėk, kaip gražu lauke! Paukščiai čiulba, saulė šypsosi danguje, ir vėjas toks gaivus…

– Dvokia siera, – suniurnėjo Mariana. – Viskas dvokia ta nelemta siera.

– Bet, mama, tu gi niekada nesiskundei kvapu! Nuolat niurzgančiai Olivijai visuomet sakydavai, kad oras čia naudingas sveikatai.

– Kaip supuvusių kiaušinių dvokas gali būti naudingas sveikatai? – pro dantis iškošė Mariana. – Aš nekenčiu jo nuo pirmos dienos… – Ji staiga nutilo.

– Bet mums, vaikams, niekada to nesakei, – nustebo Abigailė.

– Norėjau, kad pamiltumėt šitą vietą, kad pamirštumėt, kaip gražu buvo…

– Turi galvoje Danidiną? – iš lėto tarė Abigailė.

Bejausmis mamos veidas kaipmat atgijo. Įtūžusi ji pažvelgė į Abigailę.

– Maniau, kad sutarėm, jog niekada neminėsim Danidino, – sušnypštė ji.

– Taigi aš ir neketinau apie jį kalbėti, pati pradėjai.

– Nekreipk dėmesio į senos moteriškės plepalus!

Abigailė pamėgino susivaldyti. Jeigu mama net su ja elgiasi taip nepakenčiamai, galima įsivaizduoti, kaip ji kankina Anabelę.

– Mama, pažvelk čionai. Ką tik atnešė. – Anabelė pamojavo laišku.

– Kas ten? – rūsčiai paklausė Mariana.

– Laiškas tau!

– Perskaityk! Tikiuosi, kad jis iš Olivijos ir kad ji pagaliau jaučiasi geriau. Kai susiruošė išvažiuoti po tavo vestuvių, atrodė siaubingai.

Abigailė vėl atsiduso. Taip, vestuvės išties buvo keistos. Pirmiausia, Olivija dėl siaubingų galvos skausmų kiūtojo savo kambary, paskui Dunkanas it galvą pametęs klaidžiojo ieškodamas Paikos. Bet ji dingo, ir niekas nenutuokė, kur. Tik buvo aišku, kad pasiėmė savo daiktus. Tai sužinojusi Mariana visiškai sukrito ir pareikalavo nunešti ją į lovą. Ne taip paprasta smagiai švęsti vestuves, kai beveik visi giminaičiai nukabinę nosis.

Abigailei tai atrodė negeras ženklas, bet, laimė, Patrikas turi gerą humoro jausmą.

– Tai nėra blogas ženklas, brangioji, – pasakė jis, kai ji ir vėl prakalbo apie vestuves. – Tai tik įrodo, kad tu – ne pati kaprizingiausia iš visos Bredlių šeimos, kaip kad plaka pikti liežuviai.

Ak, kaip ji myli šį vyrą! Ir gyvenimas su juo toks taikus! – džiaugėsi Abigailė. Ir visiškai nenuobodus. Ji prisiminė vakarus, kai jiedu kartu muzikuodavo arba pabėgdavo į Makojos salą. O kai šalia dar ir Emilė, bus ir daugiau malonių staigmenų.

– Auksinis vaike, ar užsisvajojai? Norėčiau išgirsti, kaip einasi Olivijai. Nagi, nekankink manęs! Greičiau skaityk!

– Mama, šis laiškas ne nuo Olivijos. Jis nuo Paikos.