Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Mariana staigiai atsisėdo.

– Nuo Paikos? Greičiau! Skaityk! Ko dar lauki?! Aš gi žinojau, kad ji manęs nepaliks bėdoje. Esu tikra, kad tai dėl Anabelės vargšelei teko sprukti kaip nusikaltėlei.

– Mama, užteks. Kokias kvailystes čia kalbi? Anabelė neturi su tuo nieko bendra. Mes visi gerai žinom, kad ji pabėgo dėl Dunkano. Kodėl tu nepalieki Anabelės ramybėje? Ji nieko blogo tau nepadarė! Jeigu ieškai atpirkimo ožio, gali dėl įvairovės retkarčiais pasirinkti mane.

Tarusi tuos žodžius, Abigailė pašoko nuo kėdės ir kovingai žengė prie mamos lovos. Jos akys svaidė piktus žaibus į senutę, kuri pasipūtusi susiraukė.

– Ką tu apie tai nutuoki? Juk neturi vaikų…

Abigailė krūptelėjo.

Tačiau Mariana, regis, nė nepastebėjo, kad peržengė ribą.

– Žinau tai, ką žinau. Tavo sesuo – tikra nelaimėlė. Ji paliko savo dukterį bėdoje, kai tas ugnikalnis…

– Mama! Maldauju, liaukis pagaliau traukusi seną giesmę! Anabelė nekalta, kad tas kalnas sprogo, – griežtai paprieštaravo Abigailė, bet motina, regis, jos negirdėjo.

– Aš nujaučiau, kad Lizė mirs, jei Anabelė ją paliks.

Abigailės nugara nubėgo šiurpuliukai.

– Anuomet, kai per Olivijos sužadėtuves buvom Hamiltonų rūmuose, staiga pro mane pralėkė šikšnosparnis, ir man pasirodė, kad pajutau mirties dvelksmą. Tada išgirdau vaiką šaukiant mamą. Tuo metu Elizabetė dar nebuvo gimusi. Bet jos gimimo dieną aš supratau, kad ji ir yra tas vaikas, kuriam gresia pavojus. Nuo tada ėmiau ją saugoti ir nuolat pamokslaudavau Anabelei, kad niekada nepaliktų mergaitės vienos. Ir vis dėlto ji nepaklausė, o dabar mažoji siela klaidžioja mano sapnuose ir rodo ženklus, kurių aš nesuprantu…

Pamačiusi, kad mama tuoj pravirks, Abigailė nutarė, jog bartis dėl tų klejonių – beprasmiška.

– Mama, padaryk man paslaugą, tik nieko nesakyk Anabelei! Girdi? Taigi, dabar perskaitysiu Paikos laišką, – pasakė ji, pasistengusi nutaisyti kuo švelnesnį balsą. – Pati įsitikinsi, kad dėl Paikos pabėgimo Anabelė nekalta. Ir dukters nelaimėje ji taip pat nepaliko. Anuomet, tą naktį, ji blogai jautėsi, o vaiko žadinti nenorėjo. Jos draugė Mabelė pažadėjo kitą dieną atvežti mergaitę į Rotorua.

– Bet neatvežė.

– Mama! – pyktelėjo Abigailė ir pradėjo skaityti.

Miela Mariana,

man be galo gaila, kad neįspėjusi pabėgau iš Rotorua. Jūs šito neužsitarnavot. Niekas neužsitarnavo. Ypač nuoširdžioji ponia Parker, kuri su manimi elgėsi kaip su dukra.

Abigailė tyčia padarė pertraukėlę ir įdėmiai pažvelgė į motiną.

Tačiau ši tik numojo ranka ir sušnypštė:

– Skaityk toliau!

Negražu, kad pasprukau per pačią šventę. Tikiuosi, jog ponios Abigailės vestuvės dėl to nenukentėjo. Bet aš negalėjau kitaip. Tą vakarą supratau: mano meilė Dunkanui neturi ateities, kad ir kokia tikra ji būtų. Mes būtume niekinami, vieną dieną jis imtų manęs nekęsti, kad per mane užsitraukė tokią gėdą. Tą vakarą man pasitaikė galimybė išvažiuoti iš Rotorua ir aš ja pasinaudojau. Aš puikiai įsikūriau. Man einasi gerai. Stropiai mokausi ir daug skaitau. Tikriausiai suprantat, kad nenoriu jums atskleisti, kur esu, – kad jums netektų apgaudinėti Dunkano. Nenoriu, kad jis žinotų, kur gyvenu. Nuoširdžiai linkiu jam Oklande sutikti tinkamą moterį.

Ilgiuosi jūsų, ponia Parker, ir jūsų vyro bei panelės Abigailės, turiu omenyje ponią O’Donel. Taip pat ir Ruihos, kuriai irgi nepranešiau, kur esu, bet prašau Jūsų perduoti visiems nuoširdžiausius linkėjimus ir pasakyti, jog laikas, kurį praleidau Rotorua, buvo laimingiausias mano gyvenime. Pas jus jaučiausi kaip namie.

Paika

Baigusi skaityti, Abigailė skubiai nusibraukė ašarą. Žvilgtelėjusi į mamą suprato, kad ji jaučiasi panašiai.

– Matai, mama, – tyliai tarė Abigailė. – Tai dėl meilės Dunkanui ji slepiasi. Vargšas vaikas! Ir ji ypač dėkoja Anabelei. Nedrįsk daugiau piktai kalbėti apie mano seserį. Pažadėk.

Abigailė maldaujamai žiūrėjo į motiną.

Mariana vos linktelėjo.

– Ar tu man pažadi? – neatstojo Abigailė.

Mariana vėl linktelėjo.

– Daugiau nekaltinsi Anabelės, kad išvijo Paiką iš namų arba kad anuomet paliko dukterį bėdoje?

Mariana atkakliai sučiaupė lūpas.

– Ar pažadi man?

– Jei taip nori!

Abigailė daugiau nebespaudė. Be to, jai jau buvo metas eiti. Netrukus iš mokyklos grįš Emilė, reikės patiekti jai pietus.

– Mama, nuo šiol lankysiu tave po pietų, nes mokykla ieško žmogaus, kuris galėtų organizuoti vaikų teatrą, ir Patrikas pasiūlė mane.

– Tu nori dirbti? Ištekėjusi moteris? – šiurkščiai paklausė Mariana.

– O tu argi nedirbai? – atšovė Abigailė.

– Neturėjau kito pasirinkimo, bet tavo mokytojas uždirba pakankamai, kad išlaikytų šeimą, tiesa?

– Uždirba, bet, mama, man bus labai smagu su mažyliais statyti spektakliukus. Gerai, o dabar truputį pamiegok. Ir nepamiršk, ką man pažadėjai! Nesunkink Anabelei gyvenimo, girdi?

Mariana niršdama apsivertė ant šono ir atsuko Abigailei nugarą. Vos duktė uždarė duris, ji niūriai pagalvojo: kas palieka savo vaikus nelaimėje, tas visada kaltas!

Be to, niekas neprivers jos mylėti Anabelę taip, kaip kitas dukteris. Tik ji viena žino, kodėl jos širdis tam priešinasi.

Ir tarsi iš rūko iškilo prisiminimai, kuriuos ji slėpė visą gyvenimą. Užmaršties uždanga plyšo ir ji prisiminė viską, tarytum tai būtų įvykę vakar.

Espa, Hesenas-Nasau, 1855 m. gegužė

Mariana Heinrici sėdėjo susigūžusi priešais nušiurusią pirkelę kaimo pakraštyje. Jos dešinė ranka kraujavo. Susižeidė į medžio atplaišą, bet dėl to liautis dirbusi negalėjo. Ji mielai būtų susisukusi lovoje į kamuoliuką ir atsikeltų tik tada, kai grįš mama. Tačiau žinojo: mama niekada negrįš. Mergaitė suvaitojo. Nevalia apie tai galvoti, barė save. Kitaip nespėsiu surišti visų musių šluotelių ir šluotų iki Zengerio žmonės atvažiuos jų paimti.

Jakobas Zengeris pats asmeniškai lankė „musių šluotelių mergaites“ – taip vadino moteris, plušėdavusias jam kiaurą žiemą, – ir surinkdavo jų pagamintą produkciją, kurią paskui parduodavo Anglijoje. Jakobas nebesitrankė po turgus. Tuo užsiimdavo jo žmonės. Prekiaudamas jis susikrovė šiokio tokio turto ir dabar jam dirbo klajojantys prekeiviai. Nors pats Zengeris buvo kilęs iš vargingos šeimos, kitus spaudė be gailesčio. Jei mergaitės nesurišdavo užsakyto šluotelių kiekio, jis nesumokėdavo nė grašio ir ieškodavo kitų, galinčių atlikti tą darbą. Šeimoms, tokiu būdu netekdavusioms pajamų, nelikdavo kitos išeities, kaip parduoti jam savo dukteris – pigią darbo jėgą.

Mariana jau kelias paras nebuvo sudėjusi bluosto, nes nuo tada, kai mama ir jaunesnioji sesuo jai nebetalkino, plušėjo už tris.

Pašnairavusi į beržo šakeles, kurias teks surišti, mergaitė vėl tyliai suvaitojo. Kaip jai suspėti? Širdyje vylėsi, kad šiais metais Zengeris prekių atvažiuos kiek vėliau.

Mariana žinojo, jog reikia skubėti, bet šiandien darbas krito iš rankų. Ji labai ilgėjosi šeimos. Tas ilgesys plito kūne it nuodai ir kiekvienas rankų mostas tapo kančia. Mariana ir vėl keikė tą šaltą sausio dieną, kai mama pasiėmė keturis vaikus, jos brolius ir sesę, ir išėjo. Jakobas Zengeris pranešė Hildegardai Heinrici, kad turtingas ūkis, esantis netoli Frankfurto, ieško tarnaitės. Ramios, kuklios našlės. Vaikystėje Jakobas ir Marianos mama lankė tą pačią mokyklą.

Taip, mama jam patinka, liūdnai mąstė Mariana, bet manęs jis nekenčia, nes kiek įmanydama priešinausi, kai liepė vieną jo klajojantį keliautoją lydėti į Anglijos turgus. Tam žmogui reikėjo merginos, kuri grotų ryla ir viliotų klientus. Bet juk kaime visi žino: daugelis su juo susidėjusių merginų dingo kaip į vandenį.