Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Vaikinas tik pabalino akis. Kodėl jie nepalieka jo ramybėje?

– O taip, Dunkanai, papasakok mums! – paragino ir Rozos motina.

Roza ir jos motina kalbėjo su juo kaip su mažu berniuku, kuris susijaudinęs kicena prie židinio pažiūrėti, ką Kalėdų Senelis įdėjo į kojinę.

Vaikinas norėjo apsimesti neišgirdęs klausimo, bet prabilo Helena, kuri ką tik atėjo ir atsisėdo prie jų stalo.

– Nagi, pasigirk, ką gerasis tėvelis Kalėdų Senelis tau padovanojo! – Jos balse buvo girdėti pyktis ir pavydas. Nelaukdama atsakymo, ji garsiai, kad visi išgirstų, paskelbė: – Tėtis jam padovanojo naujamadišką karietą. Iš Anglijos užsakė vieną sau ir vieną sūnui. Argi ne nuostabu?

– Helena, juk tai nelabai svarbu, – pamėgino nukreipti kalbą Dunkanas, bet savo trigrašį įkišo Piteris:

– Tėve, ką pasakysi? Aš irgi norėčiau tokios karietos. – Jis griausmingai nusikvatojo.

– Mielas Piteri, netgi aš neturiu tokios savaeigės transporto priemonės. Palūkėkim truputį, pažiūrėsim, ar vežėjai sugebės išlikti gyvi. – Senasis Smitas nusikvatojo griausmingai kaip ir Piteris.

– Jei Piteris, tapęs mano vyru, užsiims mūsų verslo reikalais, mano tėvas galbūt padovanos tokią vestuvėms, – išrėžė Helena.

– Piteris jau ir taip užsiėmęs – savo verslu. Kam jam kištis į manąjį? Be to, aš turiu paveldėtoją, mieląjį Dunkaną! – tvirtu balsu pareiškė Alanas.

– Taip, sūnui visuomet atitenka visa, kas geriausia, – įgėlė Helena, o jos akyse plykstelėjo neapykanta.

Dunkanas išsigando. Kas jai pasidarė?

Kai svečiai išsiskirstė, Alanas paprašė šeimos narių dar truputį pasėdėti prie židinio ir palydėti šią džiaugsmingą, kaip jis pasakė, dieną. Jis tiesiog švytėjo iš laimės.

– Mano mielas Dunkanai, turėtum rimtai apgalvoti, gal vertėtų Naujųjų metų išvakarėse pasipiršti Rozai.

– Taip, tėti!

– Vesi ją? – apsidžiaugė Alanas.

– Ne, aš to nesakiau!

– Bet ji graži ir turtinga. Nagi, pasvarstyk! Ji – geriausia nuotaka visame Oklande. Vesk ją, mano berniuk! Ji tave dievina. Ir yra puikiai sudėta, tad netrukus padovanotų man vaikaičių.

Tą akimirką iš sąstingio pabudo Olivija.

– Tu juk neketini vesti Rozos? – pasiteiravo neslėpdama pasibaisėjimo.

– Ne, mama, taip. Aš nežinau. Aš norėčiau, ak, nežinau… noriu pasakyti, kad ji… – Dunkanas nutilo. – Helena, tu vis geriau groji fortepijonu.

Olivija įdėmiai žiūrėjo į sūnų. Ji neketino nusileisti.

– Mano berniuk, bet tu gi ją myli. Tavo širdis vis dar priklauso Paikai. Negali taip imti ir iškeisti jos į šitą baltą žąsytę.

Alanas metė į žmoną įspėjamą žvilgsnį.

– Gal nutiltum? Jau ir taip aiškiai pasakei, kad palaikai tą pajuodėlę, bet esi vienintelė, įsitvėrusi šios minties. Tavo sūnus pagaliau atėjo į protą, nes jis – mano sūnus. Supranti? Jis atsigimė į mane! Jis – tikras Hamiltonas. – Alano balse nuskambėjo pasididžiavimas.

Helena pašoko ir nervingai ėmė vaikščioti po kambarį. Buvo taip susijaudinusi, kad net pradėjo kramtyti nagus.

– Bet, Alanai, suprask gi, jis myli tą merginą! – nevilties kupinu balsu tarė Olivija.

Alanas pabaksnojo sau į kaktą.

– Mano brangioji, bijau, kad alkoholis sumaišė tau protą. Ta nedėkinga mergiotė jį paliko. – Jis atsisuko į sūnų. – Dunkanai, pasakyk, kad ji fantazuoja. Pasakyk jai, kad nebegalvoji apie tą maorę!

Dunkanas giliai įkvėpė.

– Mama, po viso to, kas įvyko… Kaip aš galėčiau vesti Paiką? Neabejoju, kad ji seniai išsirinko kitą vyrą.

– Girdėjai? – džiūgavo Alanas Hamiltonas. – Jis – tikras mano sūnus. Žinojau, kad nenuvils. Jis gyvens su Roza Hamiltonų rūmuose, ir man bus suteikta teisė auklėti pirmąjį vaikaitį. – Jis patenkintas atsilošė krėsle.

– Tavo sūnus? – sukvykė šaižus balsas. Priešais tėvą stovėjo Helena. – Aš esu tavo duktė ir padarysiu viską, kad būtum laimingas, bet tu matai vien tik jį, savo kilmingąjį princą, nors jis – visai ne tas, kuo manai jį esant…

– Ką tai reiškia? – rūsčiai paklausė tėvas.

Helena pirštu parodė į Oliviją, kuri dar labiau išbalo.

– Paklausk mamos, kodėl ji iš visų jėgų siekia, kad mano mielasis broliukas vestų maorę. Mano mama, kuri apie čiabuvius kalbėdavo su panieka. Ir staiga mano mama pageidauja turėti juodaodę marčią? Paklausk jos, kodėl taip elgiasi…

Olivija sunkiai pakilo ir svirduliuodama žengė prie dukters.

– Nutilk, vaikeli! – kančios kupinu balsu paprašė Helenos. – Nutilk pagaliau!

Dunkanas sutrikęs žvelgė tai į vieną, tai į kitą. Jį apėmė keista baimė, pradėjo krėsti šaltis.

– Helena, sakyk, ką norėjai pasakyti, bet tik jei turi rimtą priežastį. Jei ketini ir vėl iš pavydo skleisti pramanus, dink man iš akių! – paniekinamai sviedė Alanas.

– Tėti, paklausyk! – Helena puolė prieš jį ant kelių. – Tai ne melas. Aną vakarą pati girdėjau, kaip mama vienam maoriui sakė… – Ji nutilo ir ėmė garsiai kūkčioti.

Alanas čiupo dukterį už pečių, papurtė ir subliuvo:

– Ką, po galais, tu girdėjai?

– Mama sode maldavo maorio, kad jis palaimintų Paikos ir Dunkano santuoką. Bet jis nelaimino. Tada ji pasakė: „Padaryk tai ne dėl manęs, o dėl savo sūnaus!“

Akimirką įsivyravo kapų tyla. Nebylus siaubas pasklido kambaryje. Pirmas kalbos dovaną atgavo Dunkanas.

– Koks maoris, mama?

Dabar atsikvošėjo ir Alanas. Jis šiurkščiai nustūmė dukterį, kuri tarsi skęstančioji buvo įsikibusi į jį. Jam buvo nė motais, kad Helena susmuko ant grindų ir ėmė aimanuoti:

– Aš nenorėjau!

Alanas it druskos stulpas sustingo vidury kambario ir paklaikusiomis akimis žiūrėjo į Oliviją.

Ši iš lėto žengė prie jo, norėjo kažką pasakyti, čiupo jį už rankos, bet vyras pastūmė ją. Olivija suklupo, krito aukštielninka, galva trenkėsi į židinio atbrailą ir be gyvybės ženklų susmuko ant grindų. Iš nosies ir burnos pliūptelėjo kraujas.

– Aš nenorėjau! – suaimanavo Helena. – Aš nenorėjau!

Sandherstas /Australija, 1858 m. sausis

Mariana liūdnai žvelgė į veidrodį. Daili Valdemaro pirkta suknelė jos nepradžiugino. Drabužis lipo prie kūno, nes buvo karšta kaip krosnyje. Mergina prisiminė atšiaurių Vokietijos žiemų šaltį ir ėmė dar labiau ilgėtis namų. Pro plačiai atidarytą langą nedvelkė joks vėjelis. Kambarėlyje, kuriame Mariana gyveno su Frida, buvo drėgna ir karšta, todėl Marianos kakta ritosi prakaito lašai. Vaitodama nuo karščio, ji godojo apie vaikystę Espoje. Mergina ilgėjosi gyvenimo kaimo trobelėje, bet staiga prisiminė nuolat kankinusį siaubingą alkį. Prisiminė, kaip žvarbdavo rankos, ir tuoj pat atsikvošėjo. Čia maisto buvo į valias, todėl iš kaulėtos, perkarusios paauglės ji tapo dailia mergina.

Jau beveik dvejus metu jiedvi su Frida klajojo su Valdemaru. Jis turguose pardavinėdavo prekes, o mergaitės šokdamos viliodavo klientus. Pastaruoju metu jis „perleido“ jas aludei, ir dabar Frida kas vakarą trypdavo su vyrais, o Mariana suko rylą. Tačiau toks darbo pasidalijimas Valdemarui nepatiko, mat daugelis vyrų būtų mieliau šokę su „juodąja velniūkšte“. Bet Mariana atkakliai tam priešinosi.

– Jei bent vienas iš tų girtų vyrukų mane palies, aš pabėgsiu, – grasindavo ji.

Valdemaras puikiai žinojo: tuščiai žodžių ji nešvaisto.

O Frida buvo nieko prieš pašokti. Jei vyrai imdavo grabinėtis, ji mandagiai juos atstumdavo. Tačiau Mariana širdies gilumoje nerimavo dėl vis labiau koketuojančios draugės.