Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Nuo pernykštės vasaros jie gyveno Sandherste, kitame pasaulio krašte. Valdemaras įkalbėjo mergaites traukti ieškoti laimės į tolimąją Australiją. Jis buvo girdėjęs apie pasakiškus, ranka pasiekiamus to krašto lobius. Sklido gandai, esą laimę ten galima rasti daugybėje aukso kasyklų.

Smuklėse stigo herdy-gerdy-mergužėlių – taip ten buvo vadinamos šokėjos ir ryla grojančios merginos. Mariana sutiko leistis į varginančią kelionę laivu tik su sąlygą, kad nebus verčiama šokti, o tik gros. Valdemaras grieždamas dantimis nusileido. Kelis sykius mėgino ją perkalbėti tikindamas, esą šokdama ji uždirbtų daugiau, bet įkalbėti nepavyko. Mariana žinojo: Fridai pinigų jis nepridėjo.

Vis dėlto atlyginimu merginos negalėjo skųstis. Smuklėje užsidirbdavo gerokai daugiau nei Anglijos turguose, o ir Valdemaras fon Klėbergas, kaip jis prisistatydavo Sandhersto merginoms (nors iš tikrųjų jo pavardė buvo Šikendancas), buvo nešykštus darbdavys. Jis mokėjo tiek, kad merginos prisipirko drabužių ir blizgučių, o kartais ir pats nupirkdavo joms daiktų, tad Mariana taupė kiekvieną grašį. O Frida švaistė pinigus į kairę ir į dešinę.

– Kaip tu grįši į Vokietiją, kai nusibos dirbti smuklėse? – klausinėjo draugės Mariana ir vis ragino taupyti. Bet Frida buvo įsitikinusi, kad vieną dieną Valdemaras ją ves.

Mariana kasdien skaičiavo nedidelį savo turtelį, kuris nuolat augo. Tereikia iškęsti dar vienus metus ir tada jau užteks pinigų kelionei laivu į Vokietiją, o už likusius ji nusipirks namuką, kuriame gyvens su mama, broliais ir seserimi. Jai dar liks į valias pinigų, tad galės pati užsiimti šluotelių prekyba ir visus išmaitinti.

Tada mama mane pamils, mąstė Mariana, į juodus plaukus segdamasi gėlę. Netrukus prasidės darbas smuklėje. Bet kurgi dingo Frida? Prieš dvi valandas ji išėjo į miestelį vilkėdama šokių suknelę ir iki šiol negrįžo.

Į duris kažkas pasibeldė ir, nelaukęs leidimo, vidun įsmuko „gražusis Valdemaras“ – taip jį slapčia vadino jiedvi su Frida, nes buvo aukštas, išvaizdus vyras, stypčiojantis kaip gaidys. Marianos manymu, jis atrodė pernelyg pasipūtęs su ta savo balta liemene ir prabangia laikrodžio grandinėle – jo kokybės ženklu.

– Na, mano gražioji Mariana, – sukuždėjo Valdemaras ir priėjo visiškai arti. Merginai pasirodė, kad pernelyg arti. Tada paglostė jai garbanas ir suvaitojo: – Ar žinai, kad vedi vyrus iš proto?

Mariana sustingo iš baimės. Ji nedrįso atsisukti ir sušerti tam begėdžiui per nagus.

Veidrodyje atsispindėjo velniška jo šypsena.

– O, atleisk, panele Neliečiamoji, bet aš kraustausi dėl tavęs iš proto. Tik neapsimesk, tarsi nežinotum. Klausyk, šiandien smuklėje sėdi keli aukso kasyklų savininkai, ir vienas iš tų ponų pageidauja pašokti su tavimi ir… – Valdemaras nusikvatojo. – Jis taip pat eina dėl tavęs iš proto.

– Niekada! O tau aš vis dar esu Mariana!

– Ir aš manau, kad tas ponas tegul linksminasi su Frida. Bet suprask, vaikeli, tu jau nebe maža mergaitė. Esi moteris. Ir dar kokia! Tikra gražuolė! Ponai ten, apačioje, pamažu netenka kantrybės, net jei tu ir gerai atlieki savo vaidmenį. Nuo tada, kai pradėjai dar ir dainuoti, vyrai krenta tau po kojom.

Jis uždėjo delnus Marianai ant nuogų pečių; mergina kaipmat atsitokėjo ir įtūžo. Nustūmė jo rankas šalin ir skėlė skambų antausį.

– Oi! Ar išprotėjai? – išsigandęs sušuko jis.

Mariana perliejo jį nuožmiu žvilgsniu.

– Tu davei garbės žodį!

Jis pasitrynė skruostą ir nusišypsojo.

– Tu gi žinai, aš nesu kiaulė. Su jumis visada elgiausi gerai, bet kai jie taip mosuoja banknotais, tai… Šiame miestelyje gyvena beveik vieni vyrai.

– Ką nori tuo pasakyti? – Marianai vos nesustojo širdis, ji įdėmiai pažvelgė į jį.

– Meilute, aš tau tik siūlau. Nė vienas neprieis prie tavęs per arti, jei turėsi asmens sargybinį.

Mariana nustebusi dėbtelėjo į jį. Valdemaras krenkštelėjo.

– Jei nori, pirmiausia nueisim pas taikos teisėją ir gausim dokumentą.

– Apie ką tu šneki?

– Jei būsi mano žmona, nė vienas vyras tavęs nepalies. Jie linksminsis tik su Frida.

– Bet tada tu mane liesi. Tiesa? – apsimestinai draugiškai paklausė Mariana.

Jis nusikvatojo.

– Tada tai bus, taip sakant, mano santuokinė pareiga.

Mariana nuraudo kaip uoga – iš pykčio ir iš gėdos. Vienu šuoliu ji pranėrė pro jį, pagraibė po lova ir prispaudė prie krūtinės savo santaupas.

– Kas čia dabar? – griežtai paklausė Valdemaras.

Mariana neatsakė. Čiupo lagaminą ir sumetė savo mantą. Paliko tik suknelę, kurią Valdemaras jai padovanojo.

– Ką tai reiškia? – Jo balse buvo girdėti grėsminga gaidelė.

– O tau kaip atrodo? – šiurkščiai atšovė ji ir toliau ryžtingai krovėsi daiktus.

Tik kai jis geležiniais gniaužtais suspaudė jai riešus, mergina suprato nepagalvojusi apie užgautą vyrišką savigarbą.

– Ak tu, mažas mėšlo gabale, geriau jau pabėgsi, negu tekėsi už manęs? Dar nė sykio nė vienai moteriai nesiūliau tuoktis. O tu netgi drįsti mano pasiūlymą trypti kojomis?

Jai nespėjus susigaudyti, jis išplėšė pinigus iš rankų.

– Tu visiškai nenusipelnei šitos gerovės. Ir aš neketinu tavęs maldauti. Tu priklausai man, nori šito ar ne. Be pinigų iš čia nepaspruksi. Aplink mus – vien neįžengiami miškai. Jei pavyks nepasiklysti, tapsi gyvačių grobiu. Tai štai: duodu tau šiek tiek laiko pagalvoti. Vyrai šoks tik su tavimi…

– Ne…

Daugiau Mariana nespėjo nieko pasakyti, nes Valdemaras taip smarkiai timptelėjo už plaukų, kad iš skausmo ji sukliko.

– Džiaukis, kad nemušu! Nagi, judinkis. Lipk žemyn į smuklę, Mariana, ir nepamiršk šypsotis!

– O jei aš šoksiu su vyrais, ar išleisi mane?

– Dar pažiūrėsim. Galbūt vis dėlto panorėsi tapti mano žmona, – pridūrė jis lyg tarp kitko.

Valdemaras, regis, vėl buvo puikios nuotaikos ir neabejojo sėkme. Kai Mariana kažkur užsižiūrėjo, jis atlenkė jos galvą ir įsisiurbė į lūpas. Bet tuoj pat paleido ir nusišypsojo.

– Juk tu nekrėsi kvailysčių, tiesa?

Valdemaras nebeišleido Marianos iš akių. Prirūkytoje smuklėje buvo šurmulinga kaip visuomet. Sukdama rylą, ji užtraukė dainą. Subildėjo kėdės, ir vyrai apspito merginą. Tada vienas pakvietė šokti Fridą, kuri ką tik pasirodė. Tiesą sakant, draugės dar neturėjo progos pasišnekėti. Bet Mariana pastebėjo, kad Fridos akys spindi, o veido oda rausvesnė nei paprastai.

Mariana tikėjosi, kad šį vakarą šokti jai nereikės, bet tada prie jos žengė Valdemaras.

– Ponai! – sušuko jis lyg koks turgaus prekeivis. – Daugelio prašymu nuo šiol su jumis šoks ir Mariana, juodoji velnio nuotaka. O mūsų Frida gros ryla.

Frida nustebusi pakėlė į jį akis.

Jis parodė į nuraudusią merginą ir garsiai nusikvatojo.

– Ponai, jums rinktis. Bloga muzika, bet nuostabi moteris pašonėj, arba atvirkščiai.

Minia suūžė. Mariana susigėdusi pažvelgė į Fridą – toji, regis, nė nesuprato, kad Valdemaras iš jos pasišaipė. Ji klusniai paėmė rylą. Garsai, kuriuos skleidė instrumentas, buvo daugiau nei pasigailėtini, bet lankytojams tai netrukdė. Pasigirdo vyrų šūksniai, vokiečių ir anglų kalbų mišinys:

– Mariana, šokim! Marian, dance with us!

Stiprus kaip jautis kasyklos savininkas čiupo Marianą, pakėlė aukštyn ir miniai džiūgaujant apsuko ratu sušukdamas:

– Frida, grok ką nors linksmo!

Mariana ėmė nenorom trypti priešais jį šokių aikštelėje. Jos galvoje pynėsi daugybė minčių, bet galų gale liko vienintelė: kaip kuo greičiau pasprukti iš Sandhersto ir nepastebėtai patekti į Melburną? Ir dar – be grašio kišenėje.