Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Здесь есть возможность читать онлайн «Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Didžiųjų geizerių slėnyje: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Didžiųjų geizerių slėnyje»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Romano „Maorės prakeiksmas“ autorė šįkart pasakoja XIX a. Naujojoje Zelandijoje gyvenančios šeimos istoriją. Per ugnikalnio išsiveržimą dingsta Anabelės Bredli dukrelė, ir ši nelaimė palaužia ir suskaldo visą gausią šeimą. Ir tik po daugelio metų, visiems vėl susirinkus šeimos viešbutyje, kurį Anabelė paveldėjo iš kaprizingos motinos, ir padedant nežinia iš kur atsiradusiai jaunai maorei, į šeimos gyvenimą pamažu grįžta taika, viltis ir meilė.

Didžiųjų geizerių slėnyje — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Didžiųjų geizerių slėnyje», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Mariana giliai įkvėpė.

– Apie tai pakalbėsim, kai išsiblaivysi, – tarė ji tvirtu balsu, išsivadavo iš gniaužtų ir nubėgo.

Kai grįžo į savo kambarėlį, Frida jau gulėjo lovoje; pamačiusi Marianą, skubiai užsimerkė.

– Ak, Frida, neapsimetinėk! Vis tiek žinau, kad nemiegi. Jei nenori kalbėtis, bent jau paklausyk! Tavo puikusis kavalierius ką tik įrėmė man į krūtinę ginklą: jei netekėsiu už jo, privers tapti prostitute ir pardavinės vyrams. Žinau, tu atsiduodi jam manydama, kad jis myli tave, bet labai apsirinki. Jis geidžia manęs! Todėl siūlau sukurti planą, kaip galėtume pabėgti. Nes aš nenoriu tapti nei jo žmona, nei paleistuve. Patikėk, esu tavo draugė ir nepaliksiu tavęs vienos šitam pragare.

Bičiulė paniekinamai sušnypštė:

– Kaip tik tai jis man ir pranašavo: kad tu organizuosi pabėgimą. Kad pasiimtum jį sau, kai aš dingsiu iš akių.

Mariana vienu šuoliu atsidūrė prie draugės lovos.

– Po galais, suvok gi pagaliau: jis nori mudvi sukiršinti. Meluoja tau, kad eitum su vyrais…

– Manai, man malonu, kai tie girti nesiprausę vyrai gulasi ant manęs ir skaudina? Jei jis kas naktį nenubučiuotų ašarų man nuo skruostų ir švelniai neglostytų, aš tikrai neištverčiau. Tačiau mums reikia pinigų, kad grįžę į Vokietiją galėtume kurti bendrą gyvenimą. Gali į valias laidyti liežuvį, bet aš tapsiu jo žmona! O dabar liaukis! Aš noriu miego.

Mariana susigūžė lovoje it primuštas šuo. Jai gėlė širdį, kad taip ir nesugebėjo įtikinti draugės.

Marianą iš miego pažadino bildesys. Šalia jos lovos stovėjo tamsus šešėlis. Jai nespėjus surikti, milžiniška ranka užspaudė burną taip, kad ji vos neužduso.

– Kad negirdėčiau nė garso! – sušnypštė nemalonus balsas.

Iš viskio dvoko, trenkiančio į nosį, Mariana tuoj suprato, kas tas neprašytas svečias, kuris kita ranka plėšė nuo jos antklodę. Mergina tvirtai įsikibo į antklodę ir spyrė įsibrovėliui. Šis atitraukė ranką nuo burnos ir skėlė jai antausį. Mariana sukliko.

– Paleisk ją! Valdemarai, tuoj pat paleisk ją! – sukvykė Frida.

Vyras nekreipė į ją dėmesio, tik savo šiurkščią leteną, kuria ką tik mušė per veidą, įgrūdo Marianai po naktiniais marškiniais.

– Privalai ją paleisti! – spiegė Frida. Ji vienu šuoliu prišoko prie jo ir ėmė kumščiais daužyti per nugarą.

Akimirką Valdemaras paleido Marianą, apsisuko ir iš visų jėgų smogė Fridai. Ši vaitodama sukniubo ant grindų.

– Ko tu iš jos nori? Maniau, kad myli mane!

Valdemaras nė nepažvelgė jos pusėn. Šnopuodamas plėšė nuo Marianos naktinius marškinius ir netrukus jie garsiai drykstelėjo. Jam buvo nė motais, kad Mariana bejėgiškai stengiasi pridengti savo nuogumą. Jis abiem rankom praskėtė jos šlaunis.

– Valdemarai, ką darai? Eikš pas mane! Aš savo noru duosiu tai, ko trokšti. Eikš! – Frida pakėlė naktinius marškinius, siūlydama nuogą kūną.

Vyras pasibjaurėjęs nusisuko.

– Kvaila višta, gal pagaliau užsičiaupsi?! Turiu išjodyti ją, kad tiktų klientams. Kažkas juk turi ją paimti pirmas, kad panelė Neliečiamoji amžinai nemanytų esanti geresnė už kitas, – paniekinamai vogravo jis.

Frida pradėjo kūkčioti.

– Vadinasi, tai tiesa. Tau reikia jos, o ne manęs.

– Taip, tu man jau seniai nusibodai. O šita velnio merga kaitina man kraują! O dabar dink iš čia! Marš už durų!

Mariana gulėjo sustingusi iš baimės.

Frida iš lėto pakilo nuo grindų. Jos kūkčiojimas pamažu virto vaitojimu, ir Mariana išsigando, kad draugė paliks ją likimo valiai. Tačiau nusliūkinusi prie durų, Frida staiga apsisuko ir baisiai plūsdamasi puolė Valdemarą.

Abu ėmė įnirtingai grumtis. Mariana šoko iš lovos, bet Valdemaras stryktelėjo prie jos ir parvertė. Tada iš visų jėgų užsimojęs trenkė per veidą. Iš burnos jai kliūstelėjo kraujas, bet pasigailėjimo Valdemaras nežinojo. Jis čiupo Fridą už plaukų, išstūmė į koridorių, tada užtrenkė duris. Šypsodamasis užšovė skląstį.

Paskui parvertė Marianą ant medinių grindų ir pūkšdamas užgulė. Marianai aptemo akyse.

Oklandas, 1900 m. gruodžio 27 d.

Daktaras Grynas, Hamiltonų šeimos gydytojas, išėjo iš Olivijos miegamojo į koridorių ir apgailestaudamas papurtė galvą. Čia jo išvadų laukė Helena, Alanas ir Dunkanas. Apie praeitą vakarą išgirstą žinią jie nesikalbėjo. Rūpestis dėl Olivijos sveikatos nustūmė tai į antrą planą. Ir vis dėlto Dunkanas jautė įdėmų tėvo žvilgsnį. Vaikinas mintyse svarstė, ar iš viso gali vadinti Alaną tėvu.

Kol mama atsigaus, lieka vien spėliojimai, mąstė Dunkanas; užversti seserį klausimais jis nenorėjo. Begalinio pavydo scena jam vis dar kėlė pasibjaurėjimą.

– Kaip jai einasi, daktare? Ar ji pasveiks? Ką mes galim dėl jos padaryti? – Alano balse buvo girdėti didžiulis rūpestis.

Gydytojas atsiduso.

– Pone Hamiltonai, nekalbėkim taip garsiai. Jūsų žmona ką tik atsigavo ir… – sušnabždėjo jis.

Alanas jau norėjo pulti į ligonės kambarį, bet gydytojas jį sulaikė.

– Būkit išmintingas, pone Hamiltonai, – sukuždėjo ir nusivedė Alaną į svetainę.

Helena ir Dunkanas tylėdami nusekė paskui. Kaip yra iš tikrųjų, išdavė susirūpinęs gydytojo žvilgsnis, bėgiojantis nuo vieno prie kito.

– Nagi, kalbėkit! – sušuko Alanas.

– Jūsų žmona miršta.

– Tai neįmanoma! – atšovė Alanas, jo akyse pasirodė ašaros. – Taip nukritusi negalėjo mirtinai susižaloti.

– Tai ne vien dėl to, kad nukrito. Manau, trinktelėjus galvą, kažkas trūko smegenyse, o tai anksčiau ar vėliau baigsis mirtimi. Ar ji kartais nesiskundė galvos skausmais?

– Taip, labai dažnai, – prabilo Dunkanas.

Gydytojas kažką mąstydamas suraukė kaktą, paskui sumurmėjo:

– Tai patvirtina diagnozę. Ir dar štai kas: ji negali kalbėti. Man baisiai apmaudu, bet būtų stebuklas, jei po tokio vidinio kraujavimo ji išgyventų. Atsisveikinkit su ja! Ši naktis jai – paskutinė. Labai apgailestauju, bet nenoriu jūsų apgaudinėti.

Alanas užsidengė rankomis veidą ir stovėjo kaip suakmenėjęs. Helena įsitvėrė į židinio atbrailą ir ėmė kūkčioti. Dunkanas pirmas pajudėjo iš vietos. Kaip apdujęs nusvirduliavo į mamos miegamąjį.

Pamatęs ją išblyškusią ir, regis, keliais metais pasenusią, išsigando. Olivija gulėjo plačiai atmerkusi akis ir maldaujamai žiūrėjo į jį. Gal ji nori jam kažką pasakyti, tačiau ką? Gal Dunkanas ir būtų sužinojęs, bet į kambarį įsiveržė tėvas.

Alanas nustūmė Dunkaną ir čiupo žmoną už rankos.

– Olivija, mano mieloji Olivija, duok ženklą, jei supranti mane!

Olivija užsimerkė ir vėl atsimerkė.

– Prašau, neišeik nepasakiusi tiesos. Juk Helena pamelavo, taip?

Olivija žvelgė jį kančios kupinu žvilgsniu.

Vyras glostė jai ranką ir bejėgiškai kartojo:

– Olivija, ar Helena melavo?

Dunkanui pasirodė, kad motinos akyse išskaito prisipažinimą, bet į kambarį įpuolė Helena, jos veidas buvo paburkęs nuo ašarų.

– Tėti, mama, atleiskit man, – vapėjo ji. – Tai aš dėl visko kalta. Aš… aš melavau, aš negirdėjau, dėl ko mama ginčijosi su tuo vyru sode. Aš tiesiog pavydėjau Dunkanui. Aš pamelavau! – Ir ji vėl paplūdo ašaromis.

Dunkanas matė, kad mama beviltiškai stengiasi pasijudinti. Ir staiga suprato: taip, Helena melavo, bet ne užvakar – ji meluoja dabar. Staiga jis suvokė, kas buvo tas maoris. Ponas Rangitis! Tą naktį jis buvo Rotorua, kad sutrukdytų Paikos santuokai su pakeha

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Didžiųjų geizerių slėnyje»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Didžiųjų geizerių slėnyje» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Didžiųjų geizerių slėnyje»

Обсуждение, отзывы о книге «Didžiųjų geizerių slėnyje» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x