Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Kasyklos savininkas glaudė ją prie savęs vis stipriau ir kuždėjo į ausį:

– Esi žavinga moteris. Ar pastebi, kaip tavęs geidžiu? – Ir apkūnią apatinę kūno dalį kartu su aiškiai juntamu vyriškumu prispaudė prie liauno jos kūno.

Marianai pasidarė negera. Ji net žiauktelėjo, kai jis sušnabždėjo: „Noriu tavęs!“ Jam iš burnos dvokė pigia namine degtine. Tokio pažeminimo ji ilgai neištvers. Skubiai reikėjo įkvėpti gryno oro.

Per žiūrovų gretas kelią skynėsi tvirtas jaunuolis; jis mandagiai pasiteiravo kasyklos savininko, ar šis leistų jam sušokti vieną šokį su panele.

Įkyrusis šokėjas truputį pamąstė, tada sududeno:

– Gerai, bet tik kol išlenksiu bokalą. Nepaleisk jos, vaikine!

Jaunuolis atsistojo šokio poza, tačiau neprispaudė Marianos prie savęs, o laikėsi deramo atstumo.

Mergina lengviau atsiduso.

– Panele, ar suprantat mano kalbą? – maloniai paklausė jis.

Mariana linktelėjo. Rytais ji tobulino anglų kalbą, kurios išmoko Anglijoje.

– Truputį kalbu, o suprantu beveik viską, – ištarė ji.

– Puiku. O kaip jūs čia patekot? – pasiteiravo vyras. Jis nusivedė ją į šokių aikštelės pakraštį ir sustojo kampe. – Aš nemoku šokti, – atsiprašė sutrikęs. – Tiesiog mačiau, kokia buvot nelaiminga to netašyto draugužio glėbyje. Norėjau jums padėti.

Mariana šyptelėjo. Tokio malonaus vaikino Sandherste ji dar nebuvo sutikusi. Ir vis dėlto nenorėjo pasakoti jam savo gyvenimo istorijos. Mergina vogčiomis nužvelgė vyruką nuo galvos iki kojų. Jis buvo labai aukštas ir plačiapetis. Plaukai plonyčiai, garbanėlės it vaiko. Nors veidas nebuvo gražus, bet bruožai švelnūs, o akys skleidė tokią šilumą, kad net sušildė širdį.

– Man tik buvo truputį karšta, – netvirtai pasakė ji.

Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

– Bet jūs juk niekada nešokat. Žinot, jau kelis mėnesius klausausi jūsų dainavimo. Nė nesitikėjau, kad šioje atkampioje vietovėje gali būti tokių nuostabių dalykų.

– Ačiū, – tarė Mariana ir pasiteiravo, kuo jis vardu.

– Aš – Viljamas…

Daugiau jis nespėjo nieko pasakyti, nes kasyklos savininkas šiurkščiai sugriebė Marianą ir nusitempė. Suko ratu, kol jai apsvaigo galva. Tada nesivaržydamas čiupo už sėdynės ir stipriai įžnybo.

Mariana sukliko ir išsigandusi sustojo. Bet atsivėdėti, kad trenktų antausį, nespėjo – šalia išdygo Valdemaras.

– Juk perspėjau. Leidžiama tik šokti. Daugiau nieko, – piktai subarė kasyklos savininką. Pašnairavęs į sukrėstą Marianą, tyliau pridūrė: – Kol kas neleidžiama! – Jis paėmė merginą už parankės ir pasivėdėjo į šalį. – Tai štai, mieloji, nesimaivyk. Ką jis blogo padarė, kad taip spyriojiesi? Dar išbaidysi man klientus. Na, ką tas vyrukas iškrėtė?

Mariana tvirtai sučiaupė lūpas. Ji neprasitars apie tas baisybes, nes bus išjuokta.

– Gerai klausyk: bučiuotis draudžiama. Krūtinės jiems taip pat neleidžiama grabinėti. Leidžiu tik prisispausti tave, kad vyrukai įrodytų, kaip tu juos kaitini, jiems leidžiama ir tapšnoti per sėdynę.

– Neleidžiama! – su panieka sušnypštė Mariana.

– Esi tikra laukinė kumelė, bet aš tave pažabosiu, – nusišypsojo Valdemaras. – O dabar grįžk! Vyrukai jau stovi eilėje. Pažvelk!

Pamačius godžius visų tų apsileidusių vyrų veidus, Marianai ėmė svaigti galva. Ji akimis ieškojo vienintelio švariai nusiskutusio žmogaus, bet Viljamas buvo dingęs.

Likusią vakaro dalį Mariana praleido tarytum rūke. Vyrai suko ją ratu, jų rankos slydo jos sėdyne, šliejosi prakaituoti kūnai. O ji tik karštligiškai svarstė, kaip pabėgti nuo Valdemaro.

Išvargusi Mariana su drabužiais gulėjo lovoje, kai į kambarį įslinko Frida.

– Ak, Mariana, jis buvo nuostabus, – patenkinta atsiduso draugė.

– Kas?

– Valdemaras!

Mariana sukluso. Negi draugė nesupyko ant to vyruko, kad jis visų akivaizdoje iš jos šaipėsi? Ir kad vyrai ją, grojančią ryla, be gailesčio nušvilpė? Jei papasakosiu, kaip šlykščiai Valdemaras su manim elgėsi, ji pagaliau supras, koks yra kiaulė, tarė sau Mariana. Bet pirmiausia norėjo sužinoti, kodėl draugė tokia laiminga.

– Frida, dėl ko džiaugiasi tavo širdis? – paklausė apsimestinai draugiškai.

Bičiulės veidą nušvietė šypsena. Ji dar niekada nebuvo tokia graži, dingtelėjo Marianai.

– Jis mane ves, – sučiulbėjo mergina.

– Dėl Dievo meilės, kas tas „jis“?

Frida nepatenkinta pažiūrėjo į ją.

– Na, kas gi kitas? Valdemaras!

– Valdemaras… vadinasi, Valdemaras… ketina… ketina tave vesti? – sumikčiojo Mariana.

– O kodėl stebiesi?

Tą akimirką Mariana geidė, kad atslinktų debesis, uždengtų mėnulį ir paslėptų šešėlyje mirtinai išblyškusį jos veidą.

– Negi visiškai nesidžiaugi? Tu taip susiraukei, – papriekaištavo Frida.

Mariana pajuto artėjančią nelaimę.

– Džiaugiuosi. Nors tai labai netikėta. Kada jis tau pasipiršo? – skubiai paklausė.

– Dar nepasipiršo, bet tikrai netrukus pasipirš. Kitaip ir būti negali, nes… – Ji nutilo ir droviai sukikeno: – Nuo šiandien aš priklausau jam!

– Tu priklausai… kam?

– Teisingai supratai. Aš amžinai priklausau Valdemarui.

– Vadinasi, tu jam… savo?.. – Mariana užsikirto. Nedrįso užbaigti minties.

– Tik nevaidink, lyg tai būtų nusikaltimas! Mes gi ne maži vaikai. Tai įvyko iš meilės. Supranti? – Frida atsisėdo ant lovos krašto ir paėmė Marianą už rankos. – Buvo dieviška. Jis mane bučiavo ir glamonėjo. Ir tik labai trumpai skaudėjo, bet šiaip, ak, aš tokia laiminga.

– Kodėl manai, kad jis dabar tave ves? – Marianos balsas nuskambėjo griežčiau nei ji norėjo.

– Kvailute! Nes nė vienas vyras taip neglamonėja moters, jei neketina jos vesti. Jis pats sakė: jeigu aš jį baisiai myliu, turėsiu padaryti vieną kitą paslaugą. O tada jis išpildys kiekvieną mano pageidavimą.

Mariana staigiai atsisėdo ir pasibaisėjusi pažvelgė į draugę. Apsimetinėti nebėra kada. Nuo tos kvailystės Fridą galima išgydyti tik atskleidus negailestingą tiesą. Ji giliai įkvėpė.

– Negi nesupranti, ko jis iš tavęs nori? Gali laukti jo piršlybų, kol pajuosi. Jis nori apdumti tau akis, kad atsiduotum aukso ieškotojams. Jis ketina pardavinėti tavo kūną tiems vyrukams. Ir tikisi, jog tu paklusi, jei jis apsimetinės, kad myli tave.

– Tu stačiai pavydi! – sušvokštė Frida ir įsirausė į patalus.

Mariana dar ilgai negalėjo užmigti, nors Frida ramiai sau pūtė į akį. Ji laužė galvą, kaip išgelbėti draugę nuo prostitucijos. Jei papasakosiu apie Valdemaro piršlybas, ji išvadins mane melage, mąstė ji. Taip ir užmigo galvodama apie šią siaubingą tiesą.

Praslinko dvi savaitės. Nuo to karto Frida netarė draugei nė žodžio. Mariana vis dažniau pastebėdavo ją išeinančią iš smuklės su vienu ar kitu vyriškiu, o nakčiai mergina į kambarį negrįždavo. Diena iš dienos Frida atrodė vis nelaimingesnė.

Valdemarui leidus, Mariana vėl grojo ryla. Tačiau kiek laiko jis bus toks paslaugus? Kada vėl ims versti ją šokti su vyrais? Mariana vis dairėsi to mandagaus milžino, kuris galbūt galėtų ją išgelbėti, bet smuklėje jis nesirodė.

Sykį, vėlų vakarą, kai ji po darbo traukė namo su instrumentu po pažastimi, kažkas sulaikė ją už rankos. Mariana išsigandusi staigiai pasisuko.

– Neliečiamybės laikas praėjo, panele. Dabar rinkis: vyrai arba aš! – suvogravo Valdemaras.

Jo pirštai skaudžiai įsikibo Marianai į žastą, padvokė viskiu.

– Atsakyk, tu, mažoji velnio nuotaka! Aš ar jie?