Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Iš pašaipios Zengerio minos Mariana suprato, kad jos nuogąstavimai pasitvirtino.

– Susiradai pagalbininkę? – paklausė pirklys, žvelgdamas į Fridą. Tada jo veidu nuslinko šypsena. – Ji gali vykti sykiu. Mes ieškom šokėjos. Nors ji ne tokia graži kaip tu, bet mūsų tikslams tiks. – Taip taręs, jis nušoko nuo arklio ir paliepė Fridai: – Apsisuk!

Frida buvo pernelyg išsigandusi, tad kaipmat pakluso. Ji atsistojo priešais pirklį ir iš lėto, lyg šokanti lėlė, žengė kelis žingsnelius.

– Aha, tiksi ir tu. Judvi – neblogas kinkinys. Žmonėms patiktų: juodaplaukė velnio merga ir žavi šviesiaplaukė, truputį išblyškusi mergužėlė.

– Nebūsiu jūsų rylininkė, – sušnypštė Mariana, purtydama juodas garbanas. Ji žybtelėjo tamsiomis akimis į Jakobą Zengerį ir iššiepė dantis, tarsi norėtų pulti.

– O tu galėtum įbauginti, Mariana Heinrici, – nusišiepė pirklys. – Jeigu tik nežinočiau, kad esi viso labo čigono išpera.

Mariana nuraudo kaip ugnis.

– Mano tėvas gimė čia, čia dirbo ir guli palaidotas vietos kapinėse, nes jūs, pone, išsiurbėt jam kraują.

– Tu teisi. Gerasis Fricas Heinricis guli kapinėse, tačiau kas tau sakė, kad jis – tavo tėvas? Jei nori žinoti, man labai patiko tavo motina, bet kartą pro čia traukė tie valkatos, ir Hildegarda iškrėtė kvailystę. Su vienu iš jų nuėjo į mišką, o tas ilgai nedelsė ir netgi nepaklausė, ar jai patiks, jeigu jis paims tai, ką moteris gali duoti…

Mariana atsikrenkštusi spjovė jam po kojom ir sušuko:

– Dink iš čia, kraujasiurby! Atvažiuok birželį, kai būsiu baigusi rišti šluoteles, o tada užmokėk man. O jei dar sykį išsižiosi apie mano mamą, užmušiu tave!

Vyras nusikvatojo.

– Ne, aš pasiimsiu prekes šiandien. Arba visai neimsiu. – Jis žvilgtelėjo į surištas šluoteles. – O kur likusios?

Mariana sutriko. Jos pasipriešinimas buvo palaužtas. Mergina nebegalėjo atlaikyti šalto vyro žvilgsnio, tad pažvelgė į akis draugei, sustingusiai iš baimės, lyg toji būtų galėjusi padėti, bet Frida tik bejėgiškai kilstelėjo rankas. Mariana gailėjosi susirėmusi su pirkliu. Betgi jis pats ją suerzino.

– Meldžiu, duokit man dar dvi savaites. Prisiekiu, viskas bus užbaigta laiku… – saldžiu balsu pragydo ji. Išdidumo neliko nė pėdsako.

– Ne, mažoji rupūžėle, tu keliausi su vienu iš mano pardavėjų į Angliją. Tai paskutinis mano žodis.

– O jei atsisakysiu? – nusiminusi paklausė Mariana.

– Tada mano palydovai padegs tavo pirkelę, o tave privers padaryti, ką sakau, nes nesilaikei sutarties sąlygų.

Marianos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ieškodama pagalbos, ji vėl atsigręžė į draugę.

Frida linktelėjo. Mariana tuoj pat suprato ženklą. Reikia parodyti, kad pasiduoda likimui, ir suvaidinti nusiminusią. O kai Jakobas Zengeris išeis, tada žiūrėsim, ką galima padaryti.

Mariana nuolankiai nudelbė akis.

– Gerai, aš pasiduodu. Bet gal leistumėt susikrauti drabužius?

Zengeris garsiai nusikvatojo.

– Drabužius? Aš ir nežinojau, kad tu turi drabužių, išskyrus tuos, kuriuos dėvi. Bet nesu pabaisa. Rytoj vėl pasirodysiu. Ir nepamiršk rylos! O drabužius gali palikti čia. Duosiu naujus. Fridai Raiman taip pat! Juk jūs – ne kokios nuskurėlės, turit gražiai atrodyti ir vilioti klientus.

Mariana tylėdama linktelėjo.

– Gerai, pone! – sumurmėjo Frida.

Tik nutilus kanopų bildesiui, Mariana išdrįso vėl praverti burną.

– Aš tuoj pat kraunuosi daiktus. Kaip manai, ar Valdemarui pavyks išsivesti mus iki tamsos?

Frida nusišypsojo.

– Nesirūpink, jau rytoj mes laivu plauksim į Angliją. O iš ten grįšim turtingos. Prisiekiu!

Kad taip tavo žodžiai – Dievui į ausį! – pagalvojo Mariana ir puolė krautis mantą.

Oklandas, 1900 m. gruodžio 25 d.

Hamiltonams Kalėdų šventė šįmet nebuvo džiugi. Bent jau taip atrodė Dunkanui, kuris įdėmiai nužvelgė nedidelį susirinkusiųjų būrelį, apspitusį fortepijoną ir pasiruošusį traukti kalėdines giesmes. Mamą kankino baisūs galvos skausmai, bet ji stengėsi nuslėpti tai nuo svečių. Jos veidas buvo sustingęs it kaukė ir ji nepratarė nė žodžio. Tėvui primygtinai pareikalavus, alkoholio negėrė nė lašo. O kai buvo atneštas pagrindinis patiekalas, staiga atsistojo nuo stalo ir išsvirduliavo prigulti, taip visiškai sugadindama šventinius pietus.

Helena susiraukusi atsisėdo prie fortepijono. Dunkanas stebėjosi, kad net jo sesuo šį vakarą nešvyti iš laimės. Juk per vakarienę buvo paskelbta apie jos ir Piterio sužadėtuves. Dunkanas negalėjo pakęsti to pasipūtusio plepio, bet tėvui vyrukas regėjosi tinkamiausias jaunikis. Piterio tėvas, senasis Smitas, buvo turtingiausias medienos pirklys. Šiandien tėvas turbūt didžiuojasi Helena, mąstė Dunkanas.

Olivija suakmenėjusiu veidu užgrojo „Tyli naktis“, ir visi kiti, turėjo balsą ar ne, ėmė giedoti.

Dunkanas sugiedojo pirmą posmelį, bet staiga jo balsas prikimo. Jis prisiminė dainuojančią Paiką, ir akis užtemdė ašaros. Kiek sykių jis laužė galvą, kodėl mergina pabėgo. Kiek daug jis atiduotų, kad tik ji stovėtų prie šitos eglutės! Gerai jau, galbūt kelios iš šių maloningųjų ponių ir šnibždėtųsi sukišusios galvas, bet argi tai rimta priežastis išsižadėti meilės?

Dunkanas atsitokėjo tik tada, kai tėvas pakvietė svečius sėstis prie stalo ir vaišintis kalėdiniais kepiniais. Vaikinas atsisėdo ant sofos ir vėl mintimis grįžo pas Paiką. Kaskart, kai galvodavo apie ją, imdavo kankinti klausimas: gal jos gyvenime atsirado kitas vyras? Ar tik ji nepasirinko to maorio?

– Dunkanai, gal galėtum paduoti sausainių, – mintis nutraukė šaižus stalo kaimynės balsas.

Dunkanas krūptelėjo ir nepatenkintas dėbtelėjo į Rozą Smit. Po teisybei, mergina buvo labai graži. Veidas taisyklingai pailgas, daili nosytė, širdutės formos lūpytės ir didelės žalios akys. Bet jos balsas ir manieros jį nervino.

Vaikinas tylėdamas padavė merginai dubenį su šokoladiniais sausainiais ir vėl pajuto, kad ilgisi žemo ir švelnaus Paikos balso. Negi jis iš tikrųjų galėtų ją pamiršti?

Pasak tėvo, ateis laikas ir jis išmes Paiką iš galvos. Anuomet, kai pabėgo sūnaus nuotaka, Alanas apsimetė užjaučiąs. Bet pastaruoju metu išūžė ausis ragindamas vesti Rozą, tą įspūdingą merginą, kuri vis dar spokso į jį.

Dunkanas neturėjo jokio noro plepėti, tad nusuko akis. Jis pažvelgė į Heleną ir nusišypsojo jai. Tačiau Helena nė nevyptelėjo. Kodėl ji nesidžiaugia savo sužadėtuvėmis? – stebėjosi Dunkanas. Gal kad Piteris, jo stalo kaimynės brolis ir sesers sužadėtinis, Helena domėjosi taip pat menkai, kaip ir Dunkanas – Roza? Užuot plepėjęs su Helena, Piteris įsispraudė greta Dunkano ir mėgino megzti vyrišką pokalbį. Kalbėdamas pūtė cigaro dūmus Dunkanui į veidą.

– Mums būtų labai pelninga sykiu statyti kelis laivus. Taip sutaupytume daug pinigų…

Dunkanas jo nesiklausė. Dabar jį domino tikrai ne laivų statyba ir agatmedžių dervos gabenimas į Oklandą. Nors jis ir dirbo tėvui, bet be įkvėpimo. Ir kaskart, kai tėvas norėdavo nusiųsti jį į teismą, susigalvodavo reikalų buhalterijoje, kuriuos esą reikia skubiai išspręsti. Kita vertus, kelis kartus teisme jis pamėgino pasigauti poną Rangitį. Tas vyras tikrai turėtų žinoti, kur gyvena Paika ir kodėl pabėgo. Kartą Dunkanas laukė pono Rangičio prie teismo rūmų, bet paskui išsigando, kad ponas Rangitis patvirtins tai, ko jis taip bijojo: jog laimėjo tas stipruolis maoris!

– Dunkanai, ką Kalėdoms gavai dovanų? – paklausė Roza, nors tuo pat metu jį kalbino ir Piteris.