Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Mariana pamėgino išmesti tą mintį iš galvos, bet nepavyko. Diena regėjosi užkeikta. Akyse tvenkėsi ašaros ir temdė žvilgsnį. Mergaitė sukliko. Ir vėl įsidūrė pirštą. Jei taip bus ir toliau, iš viso nebegalės dirbti. Bet geriau apie tai negalvoti.

Ir vis dėlto ji vis prisimindavo savo džiaugsmą, kai Zengeris pasiūlė motinai pagaliau palikti šią skurdžią trobelę! Turtingame ūkyje jos tikrai turės ko valgyti, taigi nebereikės kęsti alkio. Bent jau Mariana nuoširdžiai tuo tikėjo.

Ji niekada nepamirš akimirkos, kai visi, susikrovę skurdžią mantą, lūkuriavo prie trobelės, o Zengeris dėbsojo į juos nuo arklio. Su kokia panieka jis įbedė akis į Marianą! Tada parodė į ją pirštu. Kai Mariana išgirdo jį sniaukrojant baisius lyg nuosprendis žodžius, skirtus mamai, merginai pakirto kojas.

– Tik ne šitą! Šitos negali pasiimti, Hildegarda.

– Gal galėtum padaryti išimtį?

– Džiaukis, kad tau leidžiama pasiimti mažylius! O šita – jau per didelė.

– Negaliu jos palikti čia vienos, – vaitojo Hildegarda.

– Privalai. Juk sakiau tau: vyresnėlė lieka, ir tu sumušei rankomis, – šaltai amtelėjo Zengeris.

Mariana priblokšta klausėsi jo kalbos, bet vis dar jautėsi saugi. Buvo tikra, kad mama be jos neišvyks.

– Tačiau ką ji veiks Espoje viena? Iš ko gyvens?

– Jei sutiks vasarą keliauti su pardavėjais ir gros ryla, aš pasirūpinsiu, kad būtų gerai šeriama. Mums gi nereikia liesų vištyčių. Kitaip pirkėjai išsibėgios. Tai ką? Laikysiesi žodžio? Suderėjom?

Mariana pajuto godų jo žvilgsnį, paskui pasisuko į mamą. Tos dienos įvykiai vėl iškilo jai prieš akis, tarsi viskas būtų buvę vakar.

Sėdėdamas ant arklio, Zengeris pasilenkė ir ištiesė Hildegardai ranką.

– Ne, Jakobai, aš negaliu. Nenoriu jos parduoti. Tiesiog leisk jai rišti šluoteles ir šluotas, prašau! Ji tokia vikri, – maldavo motina.

Vyras suraukė kaktą.

– Gerai, bet darau tai tik dėl tavęs. Ir tik su viena sąlyga: ji turi surišti tiek, kiek surišdavot jūs trys. – Jis metė į Marianą paniekos kupiną žvilgsnį.

Virpėdama iš baimės, ji stebeilijo į kiaurų savo batų galus. Galvoje buvo visiška maišatis, ji stovėjo ir tylėjo.

– Sutinku!

Šis žodis įsirėžė Marianai į sielą. Jos nuosava motina derasi dėl jos kaip dėl šluotelių partijos? Ir, regis, buvo tvirtai nusprendusi keliauti be vyresnėlės.

Negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, Mariana pakėlė akis į mamą. Bet ši tik apgailestaudama gūžtelėjo pečiais.

– Mama, nepalik manęs! – kūkčiodama maldavo Mariana.

Tačiau Hildegarda staigiai atsuko jai nugarą ir nuklampojo tolyn. Trys maži berniukai ir mergaitė nuleidę galvas nukinkavo paskui.

– Mama, neišeik! – nusiminusi sušuko Mariana, bet nė viena iš tų susigūžusių žmogystų neatsisuko.

Ji svarstė, gal bėgti paskui ir įsikibti mamai į sijonus, bet išgirdo šaižų Zengerio balsą:

– Na, imkis darbo! Pasimatysim pavasarį. Tada ir bus aišku, ar padarei normą, ar teks tave atiduoti vienam iš mano žmonių ir siųsti groti ryla.

Mariana nė nepažvelgė į jį – aukštai iškėlusi galvą nužingsniavo į skurdžią trobelę. Ten krito ant lovos, kurioje paprastai miegodavo su vienu iš brolių. Bent jau lova liko man vienai, mąstė ji ir nusprendė neišlieti nė ašarėlės. Bet nepavyko. Kai pagaliau suvokė, kad niekada nebepamatys nei mamos, nei brolių ir sesers, ašaros ėmė plūsti upeliais. Virpėdama visu kūnu atsisėdo, nusišluostė ašaras ir kietai sučiaupė lūpas. Aš sugebėsiu, tvirtai nusprendė ir puolė prie darbo.

Jau keturis mėnesius Mariana laikėsi pažado. Buvo be galo sunku, bet ji uždraudė sau ašaroti ilgintis šeimos. Bet šiandien, lyg tyčia, ją vėl užgriuvo prisiminimai.

Kai pažvelgė į sužalotas savo rankas, narsa kaipmat išgaravo. Ji niekaip nespės surišti reikalaujamo šluotų ir musių šluotelių kiekio. Tuščias skrandis garsiai sugurgė. Kad retkarčiais gaudavo šio to užkrimsti, turėjo būti dėkinga geriausios savo draugės Fridos mamai Gertrūdai Raiman. Jų šeima taip pat gyveno labai skurdžiai. Ir vis dėlto geroji moteris sušelpdavo merginą, kad toji nemirtų iš bado. Ji tai darydavo slapčia nuo savo vyro. Jei šis būtų sužinojęs, kad jam už nugaros šeriama dar viena netikėlė, būtų sumušęs žmoną kaip obuolį.

Kai pasirodė draugė Frida, Mariana kaip tik įsivaizdavo ant lėkštės garuojantį didžiulį gabalą mėsos.

– Štai, imk! Mamai šiandien pavyko nuslėpti bulvių likučių, vis geriau negu nieko, – šyptelėjo draugė ir padavė Marianai mažą dubenėlį.

Mariana buvo tokia alkana, kad akimirksniu prarijo bulvių likučius.

Frida susimąsčiusi stebėjo ją. Tada čiupo neužbaigtą šluotelę ir ėmėsi darbo. Jos šeima žiemomis irgi rišo šluotas ir šluoteles ir taip pat vargo, kaip ir Heinriciai.

– Mariana? – paslaptingu balsu sušnabždėjo Frida ir padėjo šluotelę į šalį. Ji įdėmiai pažiūrėjo į draugę. – Aš su kai kuo susipažinau, jis nori mane iš čia išsivežti.

– Ką turi omenyje?

– Jis yra klajojantis prekeivis, atrodo žavingai ir sako, kad turėčiau eiti su juo.

– Kaip jo žmona? – nepatikliai paklausė Mariana.

– Ne, dar ne, galbūt vėliau. Aš turguose šokdama viliočiau pirkėjus, o jis pardavinėtų šluotas.

– Ar tu proto netekai? Gal negirdėjai, ką kalba žmonės? Prisimink, kiek merginų niekada negrįžo į Espą. Pikti liežuviai plaka, esą jos buvo nužudytos.

Frida atsiduso.

– Ak, ką jau čia! Tai tik kvailos dykaduonių senučių kalbos. Kad ir kas būtų, aš nebenoriu badauti. Prašau, eikim drauge!

– Ne, nė nemanau. Aš ir be tavo kvietimo galėčiau keliauti – su Zengerio žmonėmis. Jis to tik ir laukia.

– Zengeris yra kailialupys. O Valdemaras visiškai kitoks.

– Valdemaras? Judu jau tokie artimi? Gal tu jam jau padovanojai savo nekaltybę?

– Mariana! Kaip gali šitaip kalbėti? Aš niekada taip nepasielgčiau. Ją pasaugosiu pirmajai vestuvių nakčiai, – pasipiktino Frida, paskui pataikaudama sumurkė: – Būk gera, eikim sykiu!

– Nenoriu. Ir kodėl apskritai siūlai, galbūt jis manęs neims? Juk tektų maitinti dvi papildomas burnas.

– Jis man pats sakė: „Jei pažįsti dar vieną gražią mergaitę, įkalbėk ją keliauti. Man reikia bent dviejų.“ O tu visoje apylinkėje – gražiausia. Būtų gaila, jei per tą kvailą darbą visiškai sužalotum pirštus. Be to, jis ieško rylininkės, o juk tau nė viena neprilygsta.

– Vadinasi, turėčiau akompanuoti, kai tu šoksi klientams? Frida, aš tikrai nelenksiu nugaros tam Valdemarui. Būk išmintinga, neik su juo!

– Tačiau ką aš veiksiu šiame prakeiktame užkampyje, kur nėra netgi duonos ir jokios ateities?

– Ar tavo tėvai žino?

– Ne, mama už jokius pinigus neleistų, o tėvas mane sulygtų. Tas tik apsidžiaugtų, jei viena burna būtų mažiau. Mariana, tau pasitaikė puiki proga!

– Būk gera, nepalik manęs! – ėmė prašyti Mariana. – Tada aš nebeturėsiu jokio artimo žmogaus.

– Taigi. Suprask pagaliau: tu niekada nepamatysi savo šeimos! Čia plušėsi iki pat mirties. Bent jau susipažink su juo.

– Ne! O dabar nebegaišink manęs, iki birželio turiu surišti galybę šluotelių.

– Tai ir lik su tom kvailom šluotelėm! Aš ir viena rasiu laimę.

– Cha! Laimę? Tavim dėta, taip nekalbėčiau.

– Ak, elkis, kaip nori, gali čia ir supūti.

Draugių ginčą nutraukė garsus arklių kanopų trypimas. Mariana išsigandusi atsigręžė – jų pusėn jojo trys raiteliai. Priekyje išvydusi Jakobą Zengerį, mergina suvirpėjo visu kūnu. Negi jie atvyksta pasiimti prekių? – išsigando ji. Juk paprastai pasirodo tik birželio pradžioje.