Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Jis žinojo, kad bus geriau pakviesti mamą. Kitaip Helena zys visą naktį.

Dunkanas įsispyrė į šlepetes ir nušlepsėjo į koridorių. Artėdamas prie motinos miegamojo, išgirdo garsius šauksmus. Pirštų galiukais sėlino toliau ir, pasislėpęs už kampo, iškišo galvą. Tai, ką pamatė, buvo baisiau už baisiausią audrą. Koridoriuje stovėjo tėvas, jo veidas buvo iškreiptas pykčio. Jis tebevilkėjo vakarinę eilutę ir kumščiais daužė į žmonos kambario duris. Ir bjauriai plūdosi.

– Tuoj pat atidaryk arba išspirsiu duris! Ir paskubėk! Sakau tau, leisk mane vidun. Skaičiuoju iki trijų! – Garsiai kriokdamas jis pradėjo skaičiuoti. – Vienas, du, trys. – Bet nieko neįvyko. – Ak tu, ragana, ar ilgai čia stypsosiu?!

Dunkanas nustebęs pasitrynė akis. Vos prieš kelias valandas tėvai priiminėjo svečius. Jiedu su Helena apsivilko išeiginius drabužėlius ir atėjo pasisveikinti su svečiais. Dunkanas nusilenkė bent dvidešimt kartų, o Helena mandagiai tūpčiojo.

Dunkanui pasidarė baisu. Tėvas trankė kumščiais duris ir baubė:

– Mano kantrybė baigiasi!

Staiga koridoriuje įsivyravo tyla. Dunkanas dar labiau iškišo galvą. Jo tėvas buvo dingęs. Berniukas norėjo pasinaudoti proga ir išgelbėti mamą, bet tuo metu tėvas grįžo, jo veidas buvo it akmeninis, rankoje jis laikė kūjį. Iš baimės, kad pradės rėkti, vaikas užsidengė rankomis burną ir įsispraudė į kampą.

– Tu, šaltas mėsos gabale! – šaukė tėvas. – Tu neatimsi mano teisės. Tik ne tu!

Išgirdęs skylant medį ir mamos klyksmą, Dunkanas sustingo iš siaubo. Jis prisiglaudė nugara prie sienos ir nuslydo ant grindų. Taip tupėjo visą amžinybę. Ir klausėsi, kaip netoliese vaidijasi tėvai. Jie šiurkščiai plūdo vienas kitą, paskui mamos riksmas virto prašymu, galų gale – maldavimu:

– Maldauju, nereikia, meldžiu, nedaryk šito!

Dunkanas tyliai atsistojo ir nusverdėjo į savo kambarį. Ką pasakyti Helenai? Pamatęs, kad ši ramiausiai parpia, lengviau atsiduso. Tada tyliai atsigulė šalia.

Kai išaušo rytas, Dunkanas nebetikėjo, kad jo tėvai myli vienas kitą.

Rotorua, 1900 m. gegužė

Lijo. Bangos dužo į ežero krantą, stiprus pietų vėjas siautėjo Didžiųjų geizerių slėnyje. Makojos sala slėpėsi už rūko sienos, ir tik retkarčiais, vėjo gūsiui perplėšus uždangą, išnirdavo sodri žaluma.

Toks audringas oras Paikai visai patiko. Per audrą Maaka neragins drauge keliauti į meilės salą.

Mergina dar sykį įdėmiai pažvelgė į veidrodį ir liko patenkinta. Čia, Rotorua, ji truputį papilnėjo, ir tai jai labai tiko. O dar tas tamsių akių spindesys. Visi mano, kad ji įsimylėjo Maaką. Ir tegul! Jai irgi patiktų, jei tas malonus maoris gebėtų įžiebti jausmą, koks apimdavo pagalvojus apie Dunkaną. Nebuvo nė vieno vakaro, kad prieš užmigdama apie jį nesvajotų.

– Paika, pas tave svečias! – iš apačios sušuko Anabelė, ir Paika skubiai apsivilko tamsų paltą.

Laiptų apačioje nekantraudamas laukė Maaka. Jis nervingai mindžikavo. Mergina tuoj pastebėjo, kad vaikinas vilki tamsią eilutę ir atrodo labai iškilmingai. Paikos kūnu nuvilnijo baimės virpuliukai. Negi jis ketina pirštis? Juk jie pažįstami mažiau nei penkis mėnesius.

Nors Paika jautėsi keistai, pasistengė atrodyti kuo nerūpestingesnė.

– Labą dieną, Maaka, – tarė šypsodamasi.

– Kia ara , princese! – Maoris ją taip vadino nuo pat pirmo susitikimo, esą ji – jo svajonių princesė.

– Eime, pasiirstysim ežere, – pasiūlė ji.

Vaikinas atsiduso.

– Deja, šiandien negaliu pakviesti tavęs pasiirstyti kanoja. Audra vis stiprėja. Bet prisiekiu: kai tik audra nurims, pagrobsiu tave ir nuplukdysiu į salą.

Paika išspaudė šypseną. Ji jautė, kad tarp jų atsirado įtampa, Maaka varstė ją įdėmiu žvilgsniu. Aš tik išsigalvoju, tikino save mergina, bet įtampa nedingo. Nors tam nebuvo jokios regimos priežasties. Atvirkščiai, eilutė Maakai labai tiko. Buvo nesunku jį įsivaizduoti kaip laime spindintį jaunikį.

– Na, eime! – tarė jis ir mandagiai padavė ranką. Kai abu žengė pro duris, į veidus dvelktelėjo ledinis pietų vėjas.

Važiuodamas traukiniu Dunkanas nerado ramybės. Jis nervingai vaikštinėjo po kupė. Sėdosi į savo vietą, bet tuoj pat vėl pašokdavo ir imdavo žingsniuoti. Staiga jam pasirodė, kad jo planas labai drąsus. Gal vis dėlto reikėjo tada, sausio pirmąją, susirasti Paiką? O jis ėmė ir išbildėjo į Oklandą. Iš kur Paikai žinoti, kad jis nuolat galvoja apie ją ir norėtų vesti?

Laikas slinko be galo lėtai. Kad nusiramintų, Dunkanas žiūrėjo pro langą ir grožėjosi pro šalį bėgančiu gamtovaizdžiu. Jam prieš akis lėkė tankūs miškai, gilios daubos su milžiniškais kriokliais ir platūs slėniai, vaikinas negalėjo atsigėrėti žalių ir pilkų pustonių paparčiais, it vėduoklės sidabru tviskančiais tankmėje. Jam atrodė, kad girdi paukščių, gyvenančių toje neįtikėtinai nuostabioje gamtoje, čiulbėjimą, buvo laimingas, jog netrukus pasieks tikslą.

Kai traukinys atvyko į Rotorua geležinkelio stotį, Dunkano širdis šokinėjo iš džiaugsmo. Jis svarstė, gal važiuoti karieta, bet nusprendė iki „Pohutu viešbučio“ eiti pėsčiomis. Spėliojo, kaip Paika elgsis jį pamačiusi, ir taip nervinosi, kad net silpna darėsi, todėl norėjo įkvėpti gryno oro. Taigi bus neprošal prasieiti pėsčiomis per Rotorua, o dar ir vėjas sieros kvapą šiandien buvo išsklaidęs. Jį užklupo stiprus lietus, bet Dunkanui tai buvo nė motais. Kai vaikinas pagaliau pasiekė viešbutį, buvo peršlapęs iki paskutinio siūlo.

Registratūroje sėdėjo Anabelė; ji negalėjo patikėti savo akimis.

Džiūgaudama pašoko nuo kėdės ir puolė sūnėnui ant kaklo.

– Mano berniuk, kaip smagu tave matyti!

– Gerai, kad bent vienas žmogus džiaugiasi, – pagaliau išsivadavęs iš glėbio, nusišypsojo Dunkanas.

– Kodėl taip sakai? Neabejok, džiaugsis ir Gordonas, ir Abigailė. – Anabelė nutilo ir įdėmiai pažvelgė į vaikiną. – O gal turi omeny kokį nors konkretų žmogų? – pasiteiravo pasalūniškai.

– Jei jau klausi… taip. Noriu padaryti staigmeną Paikai, kol neprasidėjo šurmulys ir neatvažiavo mano šeima.

Ar jis apsiriko, ar iš tikrųjų Anabelės vedu nuslinko šešėlis?

– Gal norėtum persirengti sausais drabužiais? – paklausė ji.

Motinišką tetos klausimą Dunkanas nuleido negirdom.

– Ji pas senelę ar savo kambaryje? – nekantriai paklausė.

– Nei ten, nei ten. Ji išėjo pasivaikščioti.

– Tokiu oru? Kur? Gal prie ežero?

– Taip, matyt, prie ežero, bet…

– Tu tikras lobis! – apsidžiaugė Dunkanas, pakštelėjo tetai į skruostą ir išbėgo, lagaminą palikęs ten, kur buvo pastatęs.

– Dunkanai, ji ne viena! – pavymui sušuko Anabelė, bet sūnėnas jau buvo už durų.

Prie ežero jis susimąstė, į kurią pusę Paika galėjo patraukti. Pagaliau nusprendė eiti kairėn, tolyn nuo miestelio. Greitu žingsniu nuskubėjo šlapiu pakrantės smėliu. Ėjo palenkęs galvą, prausiamas lietaus ir košiamas ledinio vėjo. Pasistatė palto apykaklę. Paėjėjęs pakrante, sustojo ir apsidairė. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Temo. Dunkanas sunkiai atsiduso. Veikiausiai ėjau ne į tą pusę, tarė sau piktai, ji gi nevaikštinės viena tamsoje. Vaikinas apsigręžė ir nuskubėjo atgal. Beveik pasiekęs viešbutį kiek pasvarstė, ar nereikėtų viduje paieškoti Paikos. Tačiau vidinis balsas pakuždėjo traukti Ohinemutu pusėn. Jis pakluso nuojautai ir pavargęs pagaliau priėjo maorių susirinkimų namą.

Tikriausiai ji seniai grįžo į viešbutį, mąstė jis ir nutarė nebeklaidžioti tokiu audringu oru. Tą akimirką pamatė Paiką.