Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Jus man atsiuntė pats dangus! – labai apsidžiaugęs sušuko Dunkanas. – Gal galėtume šnektelėti?

– Nežinau, apie ką galėtume kalbėtis dėl bylos. O gal ketinat geranoriškai patenkinti mūsų reikalavimą? – šiurkščiai atšovė ponas Rangitis.

Tačiau Dunkanas jo beveik negirdėjo. Jis buvo susijaudinęs nuo minties, kad teismo fojė teks prašyti Paikos rankos.

Kol vaikinas ieškojo tinkamų žodžių, prie jų priėjo europietiškai vilkintis maoris ir mandagiai pasisveikino su ponu Rangičiu.

– Atleiskit, jaunuoli, bet man reikia dirbti, – atsiprašė Paikos dėdė, kuris taip pat vilkėjo prašmatnią eilutę; jis elgėsi mandagiai, bet ryžtingai žengė šalin, palikdamas jaunuolį vieną.

Dunkanas giliai įkvėpė ir pagalvojo, ar nereikėtų pasivyti pono Rangičio, bet žvilgtelėjęs į kišeninį laikrodį apgailestaudamas suprato: per vėlu. Laikas keliauti į liūto narvą.

Kai šiek tiek vėliau įžengė į salę, labai nustebo. Prie teisėjų stalo sėdėjo ne tik trys teisėjai, bet ir ponas Rangitis ir dar tas maoris. Dunkanas mostelėjo Paikos dėdei, bet šis pabrėžtinai žvelgė priešais save.

Teismo pirmininkas ėmė pristatinėti teismo dalyvius. Kai priėjo prie pono Rangičio, Dunkanas sulaikė kvapą. Ką čia veikia Paikos dėdė? Ir kodėl jis draugiškai neatsako į mano šypseną? – karštligiškai spėliojo vaikinas.

– Tai ponas Anaras Rangitis, mano asistentas ir ekspertas, – paaiškino teisėjas.

– O ką tokioje byloje veikia ekspertas? – pasiteiravo Dunkanas. Kai teisėjas nustebęs pažvelgė į jį, pridūrė: – Atleiskit, kad jus pertraukiau, bet šįkart aš atstovauju tėvą ir nežinau teismo tvarkos.

– Ponas Rangitis bus mūsų vertėjas ir supažindins su maorių papročiais, kuriuos pamynė baltieji žemių savininkai. – Teisėjas pasisuko į poną Rangitį. – Ar aš teisingai paaiškinau?

Ekspertas linktelėjo. Maoris atidžiai pažvelgė į Dunkaną ir kažką sušnabždėjo Rangičiui į ausį. Šis vėl linktelėjo.

Dunkano ausys nukaito. Kuo ilgiau jis čia buvo, tuo nesmagiau jautėsi. Būrelis susigyvenusių žmonių kaipmat suprato, kad jis visiškai nepatyręs.

– Pone Orote, gal galėtumėte perskaityti pareiškimą? – maorio maloniai paprašė pirmininkas.

Ponas Orotė pakilo iš vietos ir pakartojo tai, ką Dunkanas jau buvo skaitęs dokumentuose. 1858 metais senasis Hamiltonas susitiko su vadu per ceremoniją, kurios metu Kuraki genties maoriai pagerbė miško dievą. Šio susitikimo proga jis nugirdė vadą ir jo palydovus, genties vyresniuosius, tada pakišo jiems pasirašyti dokumentą. Jis tikino, neva tai dokumentas, draudžiantis jam kirsti agatmedžius genčiai priklausančioje teritorijoje. Iš tikrųjų tai buvo dalies genties miško pardavimo sutartis. Vidury to miško augo milžiniškas agatmedis, vadinamas Miško Dievo Vaiku, kurį gentis garbino kaip šventenybę.

Teisėjas atidžiai išklausė maorio pasakojimo ir ramiai kreipėsi į Dunkaną.

– Ar turite prieštaravimų, pone Hamiltonai? – paklausė oficialiu balsu.

– Aš? Taip, taigi mes pareiškiame, kad mano senelis vado nenugirdė. Mes nepritariame tokiems pramanams, nes mano senelis buvo garbingas žmogus, turėjęs daug dalykinių reikalų su maoriais. Niekas niekada nesuabejojo jo teisingumu…

Dunkanas nutilo, nes ponas Orotė vėl kažką sukuždėjo ponui Rangičiui į ausį ir šis nusijuokė.

– Taip, na ir? – nekantriai paklausė teisėjas.

Dunkano skruostai plykstelėjo, jis pradėjo mikčioti.

– Taip, kur… kur aš sustojau? Ak taip… Mano senelis sumokėjo sutartą sumą pagal pirkimo sutartį, taigi miškas priklauso mums. – Visas suprakaitavęs jis nutilo ir kelis sykius giliai įkvėpė. Paskui kovingu balsu kalbėjo toliau: – Argi mes kalti, kad vadas pardavė žemę, kurioje auga šventasis medis? Ir kad pasirašė dokumentą, kurio nemokėjo perskaityti.

Iš susijaudinimo Dunkaną tai pylė karštis, tai krėtė šaltis. Tikra kančia veikti prieš savo įsitikinimus! Bet argi kiekviena diena, praleista tėvo prekybos namuose, taip pat nėra kančia? Jis nekentė verslo! Ir dabar jautėsi bjauriai.

– Pone Hamiltonai, ar jūs baigėte savo pasisakymą? – griežtai paklausė teisėjas.

– Taip, šis atvejis aiškus ir sprendimas turėtų būti priimtas mūsų naudai, – pareiškė Dunkanas stengdamasis, kad balsas skambėtų kuo įtikimiau.

– O aš visiškai kitokios nuomonės, – audringai paprieštaravo ponas Rangitis. – Agatmedis mūsų tikėjime – labai reikšmingas. O Miško Dievo Vaikas Kuriki genčiai – ypač svarbus. Kuriki genties įsitikinimu, šis medis yra miško dievo Tanės vaikas. Kai Tanė, norėdamas, kad atsirastų šviesa, išskyrė savo tėvus, dangaus dievą Rangi ir žemės motiną Papa, susijungusius meilės glėbyje, pradėjo augti jų vaikai: žmonės, žvėrys ir augalai. Šitas medis užgimė vienas pirmųjų. Todėl Kuriki gentis garbina jį kaip meilės ir vaisingumo simbolį. Daugelis Kuriki vaisingumo ritualų vyksta po šiuo medžiu. Todėl jie niekada nebūtų sudarę pardavimo sutarties po Miško Dievo Vaiku. Vieta po tuo medžiu – Kuriki genčiai šventa. Ponas Hamiltonas, be jokios abejonės, įsiteikė vadui ir jį apgavo pareiškęs, neva nori dalyvauti vienoje iš ceremonijų. O tada visus gausiai pavaišino viskiu ir melavo norįs pasirašyti raštą, garantuojantį, kad medžiai nebus kertami. Mano nuomone, šis žemės sklypas neabejotinai priklauso Kuriki genčiai. Ponas Orotė mielai grąžins tuos kelis svarus, kuriuos Hamiltonas anuomet sumokėjo, nes ta kainai neatitinka tikrosios miško vertės.

Ponas Orotė pritariamai linktelėjo ponui Rangičiui.

Dunkanui staiga pasidarė negera. Jis nežinojo, ar ilgai pavyks tvardytis ir vaidinti įpėdinį, vertą senelio ir tėvo, tų plačiapečių naujakurių mentaliteto vyrukų, trokštančių prasimušti ir besidedančių pranašesniais už senuosius gyventojus, tvirtai pasiryžusių bet kokia kaina gausinti savo turtus.

Teisėjas pasisuko į jį. Dunkanas geidė, kad atsivertų žemė ir jis galėtų be garso išnykti. Ką man dabar sakyti? – svarstė apimtas nevilties. Juk jie teisūs.

– Pone Hamiltonai, aš tikrai mielai išklausyčiau jūsų nuomonę dėl šių kaltinimų. Greičiausiai turit kokių nors argumentų, kurie atremtų pono Orotės pretenzijas. Juk jūsų tėvas raštu pateikė visą šūsnį įrodymų, kad jūsų senelis, sudarydamas tą sutartį, vado neapmulkino. Taigi mes klausom! Kalbėkite! – Jo balse buvo girdėti nekantravimas.

Visų akys nukrypo į Dunkaną. Sutrikęs jis nusuko akis ir įsispoksojo į aliejiniais dažais nutapytą paveikslą, kabantį teisėjui Delmorui už nugaros. Paveiksle buvo pavaizduotas, amžiną atilsį, Čarlzas Hefis, vienas pirmųjų teisėjų maorių krašto teisme.

– Pone Hamiltonai, mes laukiam! – paragino pirmininkas.

– Taip, ponai, tuoj išgirsit, kaip aš atremiu šiuos kaltinimus. – Dunkanas nutilo, paskui suniurnėjo: – Ogi štai: niekaip!

Orotė ir Rangitis nustebę susižvelgė. Teisėjas taip pat susiraukė, tarsi būtų nenugirdęs.

– Pone Hamiltonai, vertinu jūsų pokštus, bet pateikit gi pagaliau argumentus. Mes neturim begalės laiko. Kitaip man teks priimti sprendimą Kuriki genties naudai.

– Kaip tik tai ir norėjau pasakyti. Nėra įrodymų, kad mano senelis neapgavo vado. O istorija apie medį mane įtikino. Jei tas medis taip garbinamas, kaip ponas Rangitis tvirtina, sunku patikėti, kad po savo šventenybe sėdėdami maoriai būtų pardavę ją baltiesiems, nebent būtų buvę nepilno proto.

– Pone Hamiltonai, ar suprantat, ką kalbat? – šiurkščiai paklausė teisėjas.

– Taip, jūsų kilnybe. Esu už tai, kad mūsų prekybos įmonė grąžintų Kuriki genčiai tą miško sklypą. Mes dėl to nebankrutuosim. Priešingu atveju kils pavojus, kad mano tėvo darbininkai iš Miško Dievo Vaiko išspaus paskutinius syvus.