Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Mariana tuoj pat apkaltino save, ji pamanė, kad Paika verkia dėl jos. Išsigandusi ėmė įtikinėti jaunąją maorę:

– Paika, šventai tau pažadu, kad vieną dieną įsidrąsinsiu ir savo dukteriai Abigailei pasakysiu tiesą. Bent jau mirties akivaizdoje tai tikrai. Tačiau nuo tada, kai esi šalia, jaučiuosi velniškai gerai. Tad geriau neverk ir eik švęsti su kitais!

Paika ryžtingai nusibraukė ašaras ir pažadėjo su visais smagiai pasitikti kitą šimtmetį.

Mariana paspaudė jaunajai maorei grakščią ranką ir pridūrė:

– Linkiu, mielas vaikeli, kad išsipildytų visos tavo svajonės.

Svajonės? – susimąstė Paika. – O apie ką aš svajoju? Norėčiau sutikti dorą maorį, ištekėti ir gyventi jo kaime, pagalvojo ji ir staiga pajuto, kad ilgisi vaikystės, kai jautėsi saugi, paprastų savo tautos ritualų ir papročių, trupučio hangi – mėsos ir daržovių patiekalo, ruošiamo žemėje įrengtoje krosnyje. Ji ryžtingai nustūmė prisiminimus į šalį.

– Svajones paliksiu šiai nakčiai. Turiu nudirbti daugybę darbų. Bet aš dar kelis sykius užbėgsiu pas jus. Jei ko norėsit, paskambinkit. – Paika parodė į mažą varpelį ant naktinio staliuko.

– Tikiuosi, kad iki naujųjų metų pradžios dar aplankysi mane, – rimtai tarė Mariana. Tada pažvelgė Paikai pro petį, ir jos veidą nušvietė šypsena. – Dunkanai, mano berniuk! Kokia staigmena. Leisk tave apkabinti!

Paika žaibiškai atsisuko. Ji pajuto, kaip veidas akimirksniu nukaito. Dunkanas tapo dar vyriškesnis. Ar jai pasivaideno, ar iš tikrųjų jo skruostai taip pat truputį paraudo?

Vaikinas mandagiai pasilenkė prie senelės ir pabučiavo į abu skruostus.

– Mieloji senele, turi būtinai švęsti su mumis! – šūktelėjo jis.

– Paika man sakė tą patį, bet jaučiuosi nekaip.

Dunkanas pasisuko į Paiką.

– Džiaugiuosi vėl jus matydamas, panele Paika. Juk sakiau: žmonės čia labai mieli.

– Ji dabar rūpinasi manimi ir linksmina pasakodama maorių istorijas. O kaip ji dainuoja, nuo jos dainų man sušyla širdis, – išdidžiai pasakojo Mariana.

– Bet šiandien vakare ji bus laisva, tiesa, senele?

– Žinoma, berniuk. Jei tik pažadi, kad retkarčiais manimi pasirūpinsi, o dar geriau, kad pasirūpintumėt judu abu. Bet sakyk, kur tavo mama?

– Ji tvarkosi. Tu gi žinai, kokia ilga buvo kelionė, jai įkyrėjo iki gyvo kaulo.

– O tavo tėvas?

– Jis apžiūrinėja maudyklą, bet vėliau aplankys tave.

– O kaip tau patinka darbas?

Dunkano veidas kaipmat apsiniaukė.

– Negalėčiau tvirtinti, kad esu gimęs būti agatmedžių dervos pirkliu, – atsiduso jis.

– Agatmedžių dervos? – paklausė Paika.

– Taip, mano tėvas yra stambiausias Oklando pirklys. Alanas Hamiltonas. Didžioji vakarų miškų dalis priklauso jam, – paaiškino Dunkanas be kruopelytės pasididžiavimo balse.

– Gerai žinau agatmedžių dervos kasėjų gyvenvietes. Mano patėvis dirbo ponui Hamiltonui. Aš ten gyvenau, – sausai atsakė Paika. Staiga ji prisiminė, kad tą dieną, kai atvyko pas Parkerius, vyresnieji minėjo Alano Hamiltono pavardę. Bet ji matė vien tik Dunkaną ir nesiklausė, apie ką buvo kalbama.

Mariana nustebusi pažvelgė į Paiką, paskui pasisuko į vaikaitį.

– Berniuk, turėtum bent truputį žavėtis savo tėvo veikla. Juk vieną dieną tu viską paveldėsi!

Dunkanas tik pabalino akis.

Paika atsistojo.

– Aš jau eisiu. Manau, esu reikalinga poniai Parker virtuvėje.

– Iš anksto užsisakau šokį, – nusišypsojo jai Dunkanas.

Paikos veidelis nušvito. Ji atsakė jam šypsena. Tačiau atsisveikino nekoketuodama. Kad tik jis neišgirstų jos širdies plakimo.

Jei tik jis žinotų, kaip dažnai galvoju apie jį! – šmėkštelėjo Paikos galvoje, kai ji iš lėto leidosi laiptais. Ir vis dėlto ji buvo tvirtai nutarusi neįsimylėti. Neketino tekėti už baltojo vyro. Juk mamai šventai prisiekė nekartoti tos pačios klaidos. Neturiu teisės susižavėti to kraugerio sūnumi, mėgino įtikinėti save, tačiau neramus širdies plakimas išdavė, kad jau per vėlu.

– Ak, kaip gerai, kad šiuose namuose yra bent viena tarnaitė! – jos mintis nutraukė moteriškas balsas.

Priešais Paiką stovėjo tamsiaplaukė mergina ir stengėsi nupūsti nuo veido iš po skrybėlaitės išlindusią garbaną. Jos žvilgsnyje glūdėjo kažkokia panieka. Paikai pasirodė, kad nepažįstamoji buvo ne ką vyresnė už ją pačią. Greičiau netgi jaunesnė.

– Ko lauki? – paklausė prabangiai pasipuošusi panelė ir padavė Paikai lagaminą.

Ši delsė, nes toji išlepinta mergina tikrai buvo ne viešbučio viešnia. Svečio lagaminą ji būtų paėmusi, kad nereikėtų tampyti ponui Parkeriui. Bet naujojo šimtmečio pradžios šventės proga viešbutyje nebuvo laukiama svečių. Ponas Parkeris tarė svarų žodį ir buvo nuspręsta vienai savaitei uždaryti viešbutį, kad jo žmona galėtų švęsti su visais. Užtai buvo sukviesta visa šeima. Vadinasi, ta neišauklėta mergina yra viena iš šeimos narių, svarstė Paika.

– Na, ko delsi? – įžūliai prikibo tamsiaplaukė.

Paika užkišo rankas už nugaros ir maloniai, bet tvirtai pareiškė:

– Atleiskit, bet aš esu ponios Bredli slaugytoja, o ne viešbučio darbuotoja.

– Koks įžūlumas! Apskųsiu tave tetai Anabelei! – Gražus merginos veidas paraudo iš pykčio.

Prie jų priėjo graži vyresnio amžiaus ponia.

– Kas atsitiko, brangioji?

Paika susidomėjusi žvelgė į ją. Ši moteris – neabejotinai panelės Abigailės sesuo! – pagalvojo ji. Nes stulbinamai panaši į Abigailę, tik plaukų spalva kitokia.

– Šita nenori nešti mano lagamino, – pasiskundė mergina.

– Kas jūs tokia? – griežtu balsu paklausė vyresnioji.

– Aš rūpinuosi jūsų motina. – Paika pasistengė atsakyti maloniai.

– O kas trukdo jums užnešti mano dukters lagaminą į kambarį?

Paika pajuto, kaip raudonis užlieja skruostus. Ant liežuvio galo sukosi šiurkštūs žodžiai, bet ji prikando lūpą. Tik pasisuko ant kulnų, bet šiurkštus balsas už nugaros neleido jai pabėgti.

– Stokit! Juk jūs maorė?

Paika svarstė, ar nereikėtų praleisti šių žodžių pro ausis ir bėgti į virtuvę pas Ruihą ir ponią Parker, bet tuo metu sunki ranka nusileido jai ant peties.

– Teikitės atsakyti, kai su jumis kalbu! Aš noriu žinoti, ar jūs – maorė?

Paika staigiai atsisuko ir piktai sužaibavo akimis. Ji nesitikėjo, kad čia su ja bus taip elgiamasi. Šiuose namuose ligi šios dienos ji jautėsi saugi. Rotorua gyveno daugiau maorių nei pakeha , ir visi puikiai sutarė.

Vyresnioji moteris reikliai atkišo jai dukters lagaminą. Paika nė nepažvelgė į jį.

– Taip, aš esu maorė, bet nesuprantu, kodėl dėl to turėčiau nešti panelės lagaminą į kambarį. Aš nesu stipresnė už panelę, – išspjovė atsakymą Paika. O jos širdis, rodės, iššoks iš krūtinės.

– Ar žinot, kas esat? – paklausė vyresnioji ir su panieka nužvelgė Paiką. Ši tylėdama atlaikė jos žvilgsnį. – Jūs esat prakeikta melagė. Tik ir stengiatės išsisukti nuo darbo. Tai jums būdinga! Mano mama niekada nepakęstų, kad ja rūpintųsi maorė.

– Tikrai. Senelė nepakenčia šalia savęs maorių! – sušnypštė mergina.

– Helena! Mama! Ar jūs išprotėjot? Kaip jums šovė į galvą taip įžeidinėti Paiką? Ji jums nieko nepadarė! – suriko Dunkanas, per dvi laiptų pakopas šokinėdamas žemyn.

Paika stovėjo kaip apduota.

– Ji atsisakė nešti mano lagaminą, šita maorė, – spiegė Helena.

– Jūs tuoj pat jos atsiprašysit! – piktai suriko Dunkanas ir parodė į Paiką, kuri vis dar buvo sutrikusi. – Paika, neklausykit jų, aš paimsiu lagaminą.