Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Gordonai, meldžiu, nepriekaištauk Anabelei! Ji tai darė dėl manęs, bet aš dingstu. Tas žmogus nespės susivokti, o manęs čia jau nebus. Vis tiek nebūčiau ėmusi jokių pinigų. Padėk juos atgal, Gordonai!

– Anabele, girdėjai, ką pasakė tavo sesuo! Prašau, padėk pinigus į dėžutę ir gerai uždaryk.

– Bet, Gordonai, mes negalim palikti jos likimo valiai, – ašarojo Anabelė.

– O kas sako, kad paliksim likimo valiai? Žinoma, reikia jai padėti, ir žinoma, ji liks čia. Ir įsidėmėkit pagrindinę taisyklę: jei šantažuotojui atkiši mažą pirštelį, jis čiups visą ranką ir sunaikins tave. Jei atsiduosi šantažuotojui – esi žuvęs, patikėkit manim.

– Tačiau ką man daryti? – išsigandusi paklausė Abigailė.

– Išvyti jį, ir taip, kad niekada negrįžtų.

– Gordonai, jis pavojingas! – Abigailė atsmaukė suknelės rankovę ir parodė žaizdą. – Tik pažiūrėk, ką jis man padarė. Užgesino cigaretę man į ranką.

– Už tai jis dar atsiims! Dabar aš nusiteikęs jį pamokyti taip, kad ilgai neužmirštų! – suriko Gordonas ir ryžtingai pridūrė: – Kur tas žmogus?

– Septintame kambaryje! – sušnabždėjo Anabelė.

– Prašau, Gordonai, nedaryk šito! – meldė Abigailė, bet jis jau žengė pro duris.

Abigailė išbalo kaip drobė ir pažvelgė į seserį, ieškodama pagalbos.

– Prašau, sulaikyk jį! – meldė ji.

– Bet, Abe, jis teisus. Jei kas nors gali priversti tą žmogų išsinešdinti, tai tik Gordonas.

– Tikrai. Jis stiprus kaip lokys, jis sumals tą kirminą į miltus. Visai kaip tėtis! Bijau, kad jis net galėtų… noriu pasakyti… kad jam gali atsitikti tas pats, kas tėčiui, ir jis bus kaltas…

Iš viršaus pasigirdo motinos balsas:

– Kiek galiu jus šaukti? Mirštu iš troškulio! Ir koks ten riksmas apačioje?

Bet Anabelė nė nekrustelėjo. Ji įdėmiai žvelgė į seserį.

– Ką norėjai pasakyti?

– Nieko.

– Abigaile, ką tu norėjai pasakyti?

– Gal galėtų kas nors ateiti? – vėl suriko motina.

– Tuoj, mama! – Anabelė vėl pasisuko į seserį ir sušnabždėjo: – Dėl ko tėtis nusikalto?

Tą akimirką į prieškambarį droviai nusileido Paika. Pastebėjusi, kad dabar netinkamas laikas prašyti kitos užduoties, pasisuko išeiti. Bet reiklus balsas iš viršaus privertė ją krūptelėti.

– Negi niekas neateis? Po galais!

Anabelė paprašė Paikos skubiai nunešti motinai stiklinę vandens. Vos tik mergina pasuko virtuvės pusėn, Anabelė vėl ėmė reikalauti sesers pasiaiškinti. Ji suprato, kad Abigailė kažką slepia.

Abigailė giliai įkvėpė, nusitempė seserį atgal į svetainę ir nenorom prisipažino:

– Tėtis Danidine buvo įveltas į muštynes ir jo priešininkas, matyt, mirė. Todėl ir buvom priversti viską metę bėgti iš miesto.

– O Dieve, tai įvyko tą dieną, kai pakeliui į namus mane užkalbino tas baisus žmogus. Iš kur žinai, kad tėtis jį nužudė?

Abigailė papasakojo apie rylą ir laikraščio iškarpą. Ir apie baisius motinos žodžius. Ji maldavo Anabelės prisiekti, kad apie tai, ką jiedvi dabar žino apie tėvus, ji nė žodeliu neužsimins net Gordonui, juo labiau motinai. Tada skubėdama ir mikčiodama pasakė:

– Turim neleisti, kad Gordonas sutrintų jį kaip blakę.

Abi nedelsdamos nudūmė į šantažuotojo kambarį. Jau koridoriuje išgirdo bildesį ir riksmus.

Anabelė atplėšė duris ir tai, ką išvydo, užgniaužė gerklę. Ji dar spėjo pamatyti, kaip Gordonas į šantažuotojo galvą sutrupino seną kėdę. Nupiepęs žmogelis susverdėjo, it miltų maišas susmuko ant grindų ir liko gulėti paslikas. Gordonas juokdamasis pasitrynė rankas.

– Ar jis negyvas? – pralemeno Abigailė.

– Dar ir kaip gyvas! Tik truputį prisnūdo. – Gordonas pergalingai nusišypsojo.

– O jei vis dėlto mirė? – baimingai paklausė Anabelė.

Tą akimirką šantažuotojas sustenėjo ir susiėmė už galvos. Gordonas atsistojo prieš jį plačiai išskėtęs kojas ir sugriaudėjo:

– Ar užteko, bandite, ar norėtum, kad dar sykį iškarščiau kailį? – Jis iškėlė kumštį.

– Ne, užteks! – Vyras užsidengė veidą rankomis. – Įvyko apmaudus nesusipratimas. Aš nenorėjau panelei Bredli padaryti nieko bloga, aš…

– Ak ne!? – sušnypštė Gordonas. – O ranką ji pati sau nusidegino, ką?

Seserys bailiai susikibo rankomis, o šantažuotojas netaręs nė žodžio sunkiai atsistojo. Jis svyravo ir atrodė, kad bet kurią akimirką gali sudribti ant žemės, bet įsitvėrė į lovos stulpelį. Viena jo akis buvo užtinusi, aplink juodavo mėlynė.

– O dabar lauk iš mano namų! – suurzgė Gordonas ir stipriai spyrė žmogėnui į užpakalį.

Šantažuotojas trenkėsi į sieną, suvaitojo ir kiek įkabindamas leidosi bėgti.

Gordonas nusekė jį ligi pat gatvės.

– Dink! Ir nedrįsk pasirodyti Geizerių slėnyje! O jei išgirsiu, kad tu kur nors šiose apylinkėse paleidai liežuvį, surasiu tave greičiau, nei tau norėtųsi! – plūdosi jis, paskui patenkintas atsisuko į seseris. – Ir tokiam valkatai norėjot paaukoti mano maudyklą? Niekada! Esu tikras, kad mes jo daugiau nepamatysim. Tiesa, o kuo jis vardu?

– Herbertas Hanteris, bet aš manau, kad tai netikras vardas, – atsakė Abigailė, ji beprotiškai stebėjosi, kad tas košmaras baigėsi. – Gordonai, kaip galėčiau tau atsilyginti?

Šis susimąstęs pasikasė barzdą.

– Ar moki darbuotis plaktuku ir kalti vinis?

Abigailė linktelėjo, nors lig šiol niekada nebuvo laikiusi rankose plaktuko. Gordonas nusišypsojo.

– Geriau nereikia, tai vyriškas darbas. Bet galbūt galėsi per maudyklos atidarymą su Patriku O’Donelu pagroti fisharmonija?

Anabelė tuoj pat griežtai dėbtelėjo į vyrą, bet šis nieko nepastebėjo. Jam pro akis praslydo ir nukaitę Abigailės skruostai, nes visi nustebę pakelė galvas – pro atvirą langą atsklido nuostabi melodija.

– Dėl Dievo meilės, reikia pažiūrėti, kaip einasi mamai! – sušuko Anabelė, pajutusi kaltę. – Nusiunčiau pas ją Paiką. Mama pradės terorizuoti vargšą vaiką. Ji negali pakęsti svetimų, o ką jau kalbėti apie maorius. Ir kodėl ji dainuoja? Mama nekenčia dainavimo. Tai nežada nieko gero. – Anabelė pasisuko ant kulnų ir nuskuodė į namą.

Paika giedojo tokią liūdną dainą, kad Anabelė staiga pajuto gniaužiant gerklę. Ji negalėjo lyg niekur nieko įsiveržti į kambarį ir nutraukti nuoširdaus dainavimo. Kiekvienas garsas vis labiau žavėjo, kol Anabelė staiga pasijuto nešama erelio sparnų virš Rotorua ežero. Viskas apačioje pasirodė menka ir nesvarbu. Liko tik balsas, kuris pripildė Anabelės širdį. Tyliai, labai tyliai ji pritarė. Tik kai nuskambėjo paskutinė gaida, Anabelė pabudo iš kerų. Ji stovėjo prie mamos kambario durų ir klausėsi, nors širdies gilumoje gėdijosi savo poelgio. Juk atėjo, kad apsaugotų jaunąją maorę!

Nedelsdama žengė vidun – ir neteko žado. Paika švelniai glostė miegančiai Marianai plaukus. Anabelę sukaustė siaubas. Jei mama pabus, kils baisus triukšmas. Be dainavimo, ji labiausiai nekentė svetimų žmonių prisilietimo.

Kai Paika pamatė Anabelę, nusišypsojo, bet Anabelė rankos mostu paliepė jai tuoj pat eiti iš kambario. Paika atsargiai patraukė rankas nuo senutės galvos ir jau norėjo atsistoti, bet Mariana sušnabždėjo:

– Būk gera, neišeik! Turi likti su manimi. Esi toks gražus vaikas! Ir toks švelnus. Tikra fėja tarp visų tų šiurkščių žmonių. Pasakyk mano dukteriai, kad nuo šiol tu rūpinsiesi manimi! Tu skaitysi man istorijas ir dainuosi prieš miegą. – Ji atsimerkė ir apdovanojo maorę Paiką žavinga šypsena.