Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Tą ponią Abigailė matė vienintelį kartą – nuo scenos. Tada ji atliko savo pirmąjį – Džuljetos – vaidmenį: kaip tik ketino išgerti migdomųjų, kuriuos padavė Lorencas. Laikydama rankoje buteliuką, ji dar sykį aistringai pažvelgė į publiką ir šalia Džeimso pastebėjo moterį. Toji nebuvo negraži, taip pat šviesiaplaukė, bet greičiau – pilka moterytė. Bent taip pagalvojo Abigailė, kai sukniubusi gulėjo scenoje apsimetusi negyva.

Abigailė atsiduso. Ji nenorėjo prisiminti to vakaro, nenorėjo galvoti apie prarastus metus, kuriuos iššvaistė būdama vedusio vyro meiluže. Ji nenorėjo, bet tokia buvo. Jos mintys ir jausmai sklandė toli, o pati rengėsi pasirodymui. Jau nebejautė neapykantos Džeimsui, kaip buvo prieš penkerius metus. Tapo jam abejinga. Nors sužinojusi, kad po širdimi nešioja kūdikį, šiam vyrui pajuto meilę. Jautė ligi pat tos dienos, kai jis privertė ją nueiti pas „angelų kūrėją“. Prisiminus tą dieną, Abigailei ėmė svaigti galva. Ji atsirėmė į praustuvę. Kad tik neapsivemčiau! – tramdė save. Tačiau vos pavyko susivaldyti, nes galvoje ėmė suktis košmariški prisiminimai: tepaluotas jūreivis, kuriam Džeimsas dosniai sumokėjo, kad nuvestų ją į tuos siaubingus namus, jo geležiniai gniaužtai, grasinimai iš dvokiančios burnos, siaubingas purvas pas tuos šlykščius senius, ūmus skausmas ir daugybė kraujo…

Abigailė iš lėto atsitiesė ir giliai įkvėpė. Tačiau atsiminimai vis tiek traukė į purviną gelmę. Jai dingojo, kad tai atsitiko vakar. Tą dieną ji norėjo nužudyti Džeimsą. Paskui drąsa išseko, ir ji atrado nusiraminimą – viskį. Šitaip vis dažniau keliaudavo į užsimiršimo šalį. Prabėgus keliems mėnesiams, Džeimsas vėl įslinko pas ją į lovą, tada ji priešinosi kiek galėdama. Ir jis paėmė ją jėga. Iš pradžių ji prisigerdavo tik ketvirtadieniais. Gerdavo nedaug, kad jis neįtartų, o ji galėtų ištverti jo artumą. Pamažu įprato gerti dieną ir jos nebejaudino, ar Džeimsas tai mato.

Po tos nakties, matyt, graužiamas sąžinės, jis pastatydino jai didesnius namus. Aukštai ant kalvos, nuo kurios buvo matyti visas uostas, su didžiuliu sodu. Tačiau kokia nauda iš turtų, jei nėra svečių, kuriuos galėtum pasikviesti? Aktoriai seniai pas ją nebesilankė, draugų ji neturėjo, nes Džeimsas Morganas nuolat bijojo, kad ji gali susidraugauti su kuo nors, kas pažįsta jį arba jo šeimą. Kai tapo parlamento deputatu, ypač stengėsi, kad apie jų ryšį nepasklistų kalbos. Ir jo pastangos, regis, buvo sėkmingos. Kalbos nutildavo netgi pas siuvėją, Velingtono paskalų centre, kai ji šiugždėdama sijonais įeidavo užsisakyti naujos suknelės. O tai šį tą reiškė. Madų salone Abigailė buvo vadinama „tyliąja aktore“ ir garsėjo kaip mėgstanti brangius drabužius, o ne kaip pono Džeimso meilužė. Jais vilkėdama ji vaikštinėdavo po savo svetainę arba sodą. Ir gėrė šampaną. O kai šis nusibosdavo, įsipildavo viskio.

– Ar jums dar ko nors reikia? – paklausė Aroha, grąžindama Abigailę į tikrovę. Pažvelgusi į pabrinkusį Abigailės veidą, maorė pridūrė: – Panele, panele, jei nesiliausit, sunaikinsit savo grožį!

Jos įspėjimą Abigailė praleido pro ausis ir grėsmingai sududeno:

– Taigi, iškvieskite karietą, o paskui nusiųskite ją prie parlamento pastato!

Aroha nustebusi pakėlė į ją akis.

– Jūs gi neketinate prie parlamento kompromituoti pono Morgano?

– Gera mintis! Nežiūrėkite pasibaisėjusi! Taip padarysiu kada nors vėliau. Pirmiausia ketinu per vežėją perduoti ponui deputatui Džeimsui Morganui laišką…

– Neturėtumėt šito daryti, – skubiai nutraukė ją Aroha.

– Turėčiau! Šiandien ketvirtadienis, – kaprizingai paprieštaravo Abigailė. – Laiške bus parašyta, kad jis atšauktų šiandieninį vizitą pas mane. Nenoriu matyti jokių svečių. Ypač tokių kaip jis. Kaip juokinga – aš nuo jo priklausoma. Tačiau aš nesu priklausoma. Pati sprendžiu, priimsiu jį ar ne! Ir dar, aš pernelyg blogai jaučiuosi, todėl nenoriu jo matyti. Man rodos, tuoj vemsiu!

– Panele, meldžiu! Suprasčiau, jei kitą sykį paprašytumėte jo daugiau niekada neatvažiuoti. Žinau, jis negarbingai su jumis elgiasi.

Abigailė nustebusi pažvelgė į Arohą. Maorė dar niekada nebuvo užsiminusi, kad supranta beviltišką jos padėtį.

– Vaike, jei norite išsigelbėti, išvažiuokit. Kuo toliau nuo jo. Jūs gi – geras žmogus. Jūsų didelė širdis, panele. Bet leidotės suviliojama ir esate laikoma auksiniame narvelyje. Negi neturite šeimos? Negi negalite grįžti? Eikit iš čia, kol jauna ir kol tie velnio lašai jūsų dar nepribaigė. Bet žaidimas su tuo laišku jums nepadės. Šito neturite teisės daryti! Jei laiškas pateks į netinkamas rankas, ponas Džeimsas nebebus deputatu.

– Aš jo nerinkau! – arogantiškai pareiškė Abigailė. Ji norėjo neišsiduoti, kad Aroha visiškai teisi, nenorėjo suprasti nepatogios tiesos.

– Reikėtų neleisti moterims dalyvauti rinkimuose, – pyko Aroha.

– Jūs padarysite tai, ką pasakiau! Nenoriu jo šiandien matyti. Supratote? – spyrėsi Abigailė, atsisėdo prie sekretero ir parašė žinutę, kurią, griežtai dėbtelėjusi, padavė Arohai. – Paliepkit vežėjui, kad įteiktų ponui Džeimsui Morganui asmeniškai!

– O aš jums pasakysiu štai ką: tai pati didžiausia kvailystė. Tuo jūs nieko nepakeisit! – suniurzgė Aroha ir nenoriai paėmė laišką.

– O man jūs, Aroha, užsakykit kitą karietą. Turiu skubėti į miuzikholą perklausai!

– O, o! – pasišaipė maorė ir pažvelgė į melsvą Abigailės suknelę, kadaise tokią puikią, o dabar gerokai veržiančią per klubus.

– Aš gi visuomet sakiau, kad valgymas triskart per dieną kenkia mano figūrai.

– O aš manau, jog čia greičiausiai kaltos tos trys papildomos taurės viskio, – tyliai suniurnėjo Aroha, bet Abigailė išgirdo.

– Jūs blogesnė už Džeimsą!

– O aš tikiuosi, kad jis netrukus sunaikins visus jūsų butelius!

Abigailė ryžtingai atkimšo jau pradėtą butelį, stovėjusį ant naktinio staliuko, ir gerokai trūktelėjo tiesiai iš kakliuko, tada nugėrė dar sykį, paskui paslėpė butelį po lova.

Kai Abigailė, vilkėdama į akis krintančią suknelę, įpleveno į miuzikholą, kad padainuotų ponui iš Amerikos, ten buvo pilna žmonių.

Ponas Mileris sėdėjo tamsioje žiūrovų salėje ir tuo metu kaip tik pakvietė į sceną vieną dainininkę. Kai ji pradėjo dainuoti, visi krūptelėjo. Ji visiškai nusidainavo. Abigailė pasinaudojo proga ir atsisėdo šalia pono Milerio.

– Esu Abigailė Bredli, atėjau į perklausą, – sučiauškėjo ir, kai vyras pasisuko į ją, iš karto suprato turinti šansą. Nors ji seniai nebegalėjo vaidinti žirnio žiedo, vyrai ja žavėjosi kaip ir anksčiau. Ji nusišypsojo, jis irgi atsakė jai šypsena.

– Ketinate išbandyti laimę? – sušnabždėjo jis ir it sąmokslininkas pridūrė: – Jei sudainuosite geriau už šią ponią, iš karto sudarysiu su jumis sutartį.

– Norite mane įžeisti? – koketiškai pasimaivė ji.

– Kita – panelė Bredli! – atsigręžęs į salę sušuko ponas Mileris.

Abigailė aukštai iškėlė galvą ir nužingsniavo į sceną. Žinojo, kad ponas Mileris ją stebi, tad klubais siūbavo truputį labiau nei būtina.

Ji pirmąkart ketino įsidarbinti vodevilių teatre. Lig šiol tik raukė nosį žvelgdama į pasilinksminimų šou, kuriuose viešpatavo baisi sumaištis: akrobatai, žvėrių tramdytojai, magai, dainininkai ir pilvakalbiai.

Kad ir nenorėdama, ryžosi pamėginti, mat vėl troško naujų potyrių, o ne sėdėti namie gyva palaidota. Ponas Mileris ir jo trupė atvyko iš Amerikos į didžiąją turnė. Lyg tyčia, Naujojoje Zelandijoje juos paliko dainininkė ir pilvakalbis. Nes tai rimtas darbas, o ne koks nuotykis! Taip Abigailė tramdė savo neigiamą nusistatymą, ruošdamasi dainuoti. Stovėdama scenoje, ji siaubingai susijaudino, mat nebuvo paruošusi jokios dainos, tinkamos dabar sudainuoti. Žinojo tik tas, kurias kadaise dainuodavo su Patriku. Jau senokai ji nebuvo jo prisiminusi. Visų akys buvo nukreiptos į ją. Tyliai ir aistringai ji užtraukė „Raudoną rožę“. Staiga pajuto dainuojanti vien jam.