Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

– Aš išeinu, – sušnabždėjo ji ir užmigo išsekusi, nuo karščiavimo degančiais skruostais.

Kitas dienas Džeimsas Morganas nesitraukė nuo Abigailės. Jis šluostė jai prakaitą, kvietė geriausius gydytojus ir klausėsi skausmo kupinų žodžių, kuriuos kalbėjo karščiuojanti ligonė. Dažnai ji šaukėsi mamos, bet dar dažniau Patriko. Ir vis kartojo:

– Aš išeinu!

Tačiau Abigailė neišėjo – nei tada, nei kai pasveiko. Vieną dieną, kai jau galėjo pastovėti ant kojų, Džeimsas atnešė Anabelės laišką ir Abigailę prislėgė siaubingas sielvartas. Tėvas prieš kelias savaites užmigo krėsle ir nebepabudo. Dienų dienas Abigailė verkė ir vaitojo. Naktimis negalėdavo užmigti – vis svarstė, ar tik ne ji kalta dėl tos mirties.

Vienintelė jos paguoda buvo Džeimsas, į kurio petį galėjo bet kada atsiremti. Jis stengėsi atspėti kiekvieną jos pageidavimą. Nė žodeliu nebeužsiminė apie santuoką su kita. Joks vyras nebūtų galėjęs geriau padėti bėdoje. Džeimso dėka ji vėl džiaugėsi gyvenimu. Tomis sunkiomis dienomis Abigailė vis susimąstydavo, gal reikėtų tapti jo žmona.

Kai visiškai pasveiko, ketino jam atskleisti, kad pasiryžo tekėti, bet tą vakarą jis kuo ramiausiai pranešė šią savaitę vedąs Meri Valters. Tad Abigailė taip ir neišdavė, ką norėjo jam pasakyti. Širdies gilumoje netgi pajuto palengvėjimą. Juk dėkingumas – tai vis dėlto ne meilė. Tačiau per tą laiką jie tapo artimesni, Abigailė žvelgė į jį kaip į tikrą draugą. Nei jis, nei ji nė žodeliu neužsiminė apie tai, kas įvyko tą šaltą naktį.

Abigailė ėmė gyventi ramiai. Po vestuvių Džeimsas aplankydavo ją tik ketvirtadieniais, bet ji nenuobodžiavo. Dėl ligos negalėjo vaidinti elfo, bet Mūras pažadėjo vaidmenį „Romeo ir Džuljetoje“. Nors ir ne Džuljetos, o tik auklės, bet vis dėlto… Mintis, kad jai teks vaidinti ponios Mūr, kuriai jau gerokai per trisdešimt, auklę, ją linksmino.

Pagaliau ir impresarijus pajuto, kad toks pasirinkimas nėra tinkamas, tad jo paliepimu Abigailė gavo Džuljetos vaidmenį. Mūro žmona liejo graudžias ašaras, bet impresarijus guodė ją ir žadėjo rimtą vaidmenį, be to, užsiminė, kad vaidindama Džuljetą ji atrodytų juokingai. Išdidžioji ponia pagaliau pati tai suprato.

Abigailė atsidavė darbui ir buvo laiminga, vakarais galėdama grįžti į nuosavus namus. Retkarčiais surengdavo nedidelį vakarėlį, nors jos pažįstamieji tebuvo teatro darbuotojai. Padedama Arohos, ji puikiai tvarkėsi namuose ir pripildė juos gyvybės. Ilgainiui priprato prie jaukių ketvirtadienio vakarų, nes jai patikdavo plepėti su Džeimsu. O jis visuomet elgėsi nepriekaištingai. Jei jo karieta bent vieną ketvirtadienio vakarą nebūtų laukusi prie teatro durų, ji tikriausiai būtų pajutusi ilgesį.

Premjeros dieną Abigailės persirengimo kambarys priminė atogrąžų rojų. Džeimsas atsiuntė jai nuostabiausių gėlių. Jos spindėjo sodria žaluma, saulės geltoniu, šviesiu raudoniu ir purpuru. Aromatai svaigino taip, kad net kvapą gniaužė. Ir vis dėlto ji džiaugėsi ta gėlių jūra.

Prieš pasirodymą Abigailei regėjosi, kad iš jaudulio širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Ji baiminosi negalėsianti ištarti nė žodžio, bet vos atsidūrė scenoje, pamiršo viską pasaulyje ir pasinėrė į jaunosios Džuljetos Kapuleti meilę ir kančias.

Kai spektakliui pasibaigus sugriaudėjo plojimai, Abigailė negalėjo patikėti, kad jie skirti jai. Po spektaklio ji jautėsi visiškai išsekusi ir per nedidelį vakarėlį, kurį ponas Mūras surengė už scenos, lenkė vieną prancūziško putojančio vyno taurę po kitos. Ji dar nė sykio nebuvo ragavusi alkoholio, bet jo poveikis jai patiko. Pajuto, kaip su kiekviena taure darosi laimingesnė ir begaliniai laisva. Atrodė, kad išaugo sparnai.

Pagauta įkvėpimo, Abigailė jausmingai pabučiavo Džeimsą, kuris jai dabar regėjosi vis patrauklesnis. Per vakarėlį jis nė per žingsnį nesitraukė nuo jos. Todėl ji nenustebo, kad jis palydėjo ją į persirengimo kambarį, kai po šventės ji ketino persirengti. Vos uždaręs duris, Džeimsas karštai apkabino ją ir aistringai pabučiavo. Bet nepasitenkino tik prisilietęs lūpomis – skverbėsi vis gilyn ir gilyn, tačiau Abigailei – pati nusistebėjo – tai patiko.

Prieš nusirengdama Džuljetos suknelę, ji paprašė jo nusisukti, bet jis nė neketino paklusti, tik godžiai rijo ją akimis. Ir ji nepasijuto nejaukiai. Atvirkščiai, aistringi jo žvilgsniai glostė jos savimeilę. Kai važiuojant namo jis uždėjo ranką jai ant šlaunies, Abigailė nesipriešino – jai patiko būti garbinamai.

Prie namų jis netikėtai čiupo ją ant rankų ir pernešė per slenkstį. Ji kikeno ir nesipriešino.

– Norėčiau dar truputį prancūziško vyno, – paprašė, kai jis įnešė ją vidun.

Jis švelniai pasodino ją į krėslą ir dingo, bet netrukus pasirodė su šampano buteliu. Atnešė ir dvi taures, vieną padavė jai ir ketino susidaužti, bet staiga ji baisiai užsinorėjo miego.

– Ar nuneši mane į lovą? – sumurkė ir prigludo prie Džeimso, kai šis suspaudė ją glėbyje. Kai jis nuvilko jai apatinius drabužius, ji vis dar kikeno. Tyliai vaitodama mėgavosi jo glamonėmis. Patrikai, sudejavo širdies gilumoje, užsimerkė ir ėmė svajoti apie Makoją. Džeimsas elgėsi vis ryžtingiau ir pagaliau palietė nedidukes standžias jos krūtis. Ji vėl tyliai sudejavo. Visas jos kūnas pulsavo, bet tai nebuvo nemalonu. Atvirkščiai, kiekvienas prisilietimas kurstė Abigailės aistrą, ji geidė priklausyti tam, kuris kažkada mylėjo ją saloje. Tereikėjo neatsimerkti. Kai Džeimsas įsiskverbė į ją, jos mintyse skambėjo tik vienas vardas: Patrikas!

Išsekęs Džeimsas išsitiesė šalia. Geidulingu žvilgsniu glostė jos liekną, puikiai sudėtą kūną, paskui žvilgsnis nukrypo į užmerktas akis. Jis atsiduso. Aistringai glamonėjama, ji nė sykio neatsimerkė, tik leido jam elgtis kaip nori. Nors ir buvo lyg vaškas, jis jautė jos ugnį, jos aistrą. Džeimso kūnu perbėgo šiurpuliukai – kaip strėlė pervėrė iki pat širdies.

– Pamilau tave tą akimirką, kai pirmą kartą pamačiau, – sušnabždėjo jai į ausį. – Ir žinojau, kad vieną dieną tu norėsi šito.

Abigailę it kas perliejo kibiru šalto vandens. Ji akimirksniu atsitokėjo ir staigiai atsisėdo. Be abejo, ji žinojo, jog čia ne Patrikas, bet alkoholio veikiamam kūnui leido svajoti.

– O dabar turiu tave palikti, mylimoji! – apgailestaudamas sušnabždėjo Džeimsas.

– Gerai, – tyliai atsakė ji ir pajuto šaltuką pagalvojusi, kad šią naktį teks praleisti vienai. Nors nemylėjo šio vyro, nors geidė atsidurti kito glėbyje, šitą akimirką ilgėjosi bent trupučio artumo. Kai jis nenorom ropštėsi iš lovos, vienatvė lyg tamsi skepeta apgaubė jos sielą. Vienatvė, kuri nuo šiol visuomet ją lydės.

Rotorua, 1899 m. balandis

Abigailė nutraukė savo išpažintį vidury sakinio ir susimąstė.

Anabelė nedrįso raginti jos tęsti pasakojimo. Žinoma, ji degė nekantrumu sužinoti, kada jos gyvenime pasirodė tas nepažįstamasis. Juk reikėjo išsiaiškinti, dėl ko bus paaukota Gordono svajonė.

Atrodė, kad Abigailė kažkur toli, bet netikėtai ji paklausė:

– O ką, tiesą sakant, veikia Patrikas O’Donelas?

Anabelė visą laiką baiminosi, kad Abigailė vieną dieną ims ir pasiteiraus apie jį. Jo likimas rūpėjo visiems Rotorua.

– Jam sekasi gerai, – pamelavo ji.

– Ak, Anabele, aktorė mūsų šeimoje vis dar esu aš. Tu niekada nemokėdavai apsimetinėti. Iš tavo akių matau, kad meluoji, nori apsaugoti mane nuo nemalonios tiesos. Kas jam atsitiko? Ar jis?.. – Abigailė nedrįso užbaigti sakinio.