Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Abigailė nuraudo kaip ugnis.

– Žinoma, ne! – sušnypštė ir šiurkščiai išprašė jį iš kambario.

Jam išėjus, ji garsiai trinktelėjo durimis, atidarė kelioninį lagaminą iš išsiėmė dviejų dalių rožinę suknelę. Tuoj pat prieš akis iškilo vaizdas, kaip nusivilko ją prieš Patriką. Suknelė be garso nukrito ant šilto smėlio ir ji liko vien su apatiniais. Ji vėl pajuto meilės kupiną ir dievinantį jo žvilgsnį slystant oda. Abigailė troško jo taip, kad net pervėrė skausmas. Nieko nepadarysi, mąstė ji, kitos suknelės neturiu. Ji nusimetė drabužius ir apsivilko prisiminimus žadinančią suknią. Apžiūrėjo save sename patamsėjusiame veidrodyje, tada it kokią karūną užsidėjo priderintą skrybėlaitę, kuri labai tiko prie šviesių jos plaukų.

– Štai taip atrodo būsimoji aktorė, – išdainavo ji savo atvaizdui veidrodyje ir nusprendė pamiršti praeitį. Čia – naujo gyvenimo pradžia, gyvenimo didžiuliame mieste, apie kurį svajodavai naktimis atokiame Rotorua, tikino ji save. Ir vis dėlto jos akys ilgiau nei reikia žvelgė į suknelę, ir didžiulė ašara nuriedėjo skruostu. Ji taip ilgėjosi Patriko O’Donelo, kad net gėlė širdį. Jei prieš tris dienas būtų nujautusi, kaip jo stigs, tikrai nebūtų ryžusis tokiai sunkiai kelionei. Pirmiausia – karieta į Hamiltoną, paskui – traukiniu į pietus, tada vėl karietoje. Kodėl nelikau su juo? Jis tikrai būtų priėmęs po savo stogu, jei tik būčiau pasakiusi visą tiesą. Abigailė blaškėsi tarp savo skausmo ir šiokio tokio džiaugsmo, kurį vylėsi patirsianti. Gana sentimentų! – paliepė sau. Jei nori išbandyti laimę, juokis!

Plačiai šypsodamasi, ji žengė į tamsų prieškambarį, kur jos laukdamas nekantriai žingsniavo Džeimsas Morganas. Iš žvilgsnio ji suprato, kad jis girdėjo ją kūkčiojant.

– Panele Bredli, aš…

Bet Abigailė skubiai užspaudė delnu jam burną.

– Eime, pone Morganai, manau, dabar jau galite mane vestis drauge, – koketiškai šyptelėjo ji.

Impresarijaus namas buvo vienas iš tų prabangių medinių statinių, kurie kūrė Velingtono įvaizdį. Kai vidutinio amžiaus ponas atidarė duris ir pasveikino Džeimsą Morganą kaip seną draugą, Abigailės širdis ėmė plakti kiek greičiau. Iš karto matyti, kad ponas Mūras – teatro žmogus, šmėkštelėjo jos galvoje, kalba taip, tarsi stovėtų scenoje. Ant jos ėmė lietis žodžių lavina:

– Vadinasi, štai ji, žavingoji panelė, kurią vilioja teatras. Leiskit į jus pasižiūrėti! Labai patraukli. O kokie puikūs šviesūs plaukai. Ir tokia jauna. Taip, jau matau jus vaidinančią senmergę Aną Peidž „Šmaikštuolėse“. Taip, jumyse nekaltybė persipina su šelmiškumu…

Abigailė nusišypsojo ir linktelėjo, tarsi žinotų, apie ką jis šneka, nors nei apie spektaklį, nei apie vaidmenį nebuvo girdėjusi.

– Mielas pone Mūrai, panelė vis dar išsekusi po kelionės. Galbūt galėtume tai aptarti prie stalo, – impresarijaus tiradą nutraukė Džeimsas.

Dėkinga Abigailė apdovanojo Džeimsą šypsena.

Mūro žmona irgi jausmingai pasveikino svečius ir tuoj pakvietė prie stalo. Ten abu menininkai vienas per kitą ėmė pasakoti apie pastaruosius savo pasirodymus. Pagaliau ponas Mūras kreipėsi į Abigailę:

– Taigi kur mokėtės vaidybos?

Iš siaubo Abigailė vos nepaspringo ėrienos kepsniu.

– Aš… aš atvykau iš Rotorua, ten nebuvo sąlygų mokytis šios profesijos, bet aš dainuoju ir šoku, – sutrikusi sumikčiojo ji.

Ponia Mūr suraukė riestą nosytę, ir Abigailė suprato, kad jos atsakymas buvo neteisingas.

O ponas Mūras įrėmė griežtą žvilgsnį.

– Vadinasi, mokate dainuoti ir šokti? Taip, taip! Nežinau, ką jums apie mus pasakojo gerbiamasis ponas Morganas, bet operų mes nestatome. Mes statome spektaklius, vien tik Šekspyro pjeses. Jūs žinote Šekspyrą, tiesa?

Džeimsas Morganas jau ketino imtis Abigailės gynybos, bet ši atžariai atkirto:

– Taip, jo veikalai žinomi net pas mus, atokiame Didžiųjų geizerių slėnyje. Mūsų mokytojui ponui O’Donelui labai patinka Šekspyras. Jis man sykį net leido suvaidinti Džuljetą.

– Pagirtina, panele Bredli, – įsiterpė ponia Mūr. – Tačiau tokie vaidmenys mūsų teatre skiriami tiktai man.

Tą akimirką Abigailei kilo noras atsikelti nuo stalo ir išeiti pro duris, bet Džeimsas uždėjo delną jai ant rankos.

– Žinoma, panelė Bredli iš pradžių pasitenkintų kukliais vaidmenimis, bet ji talentinga. Prašyčiau patikėti manimi. Savo akimis mačiau, kaip ji vaidino Džuljetą. Nepaprastai įtaigiai. Labai aistringai. O Romeo manęs, deja, neįtikino. Jis man pasirodė bailys, nepasirengęs kovoti dėl didžiosios meilės.

Abigailė puikiai suprato perkeltinę tų melagingų žodžių prasmę ir net sudrebėjo iš pykčio.

– O aš esu kitos nuomonės. Nors Romeo ir ne tokios audringos prigimties kaip Džuljeta, bet jis mylėjo nuoširdžiai!

– Gerai jau. Mes čia neketiname vertinti mokyklinio spektaklio, – atsiduso nuobodžiauti pradėjęs ponas Mūras. – Turiu jums pasiūlymą, panele Bredli. Šiuo metu statome „Vasarvidžio nakties sapną“ ir liko laisvi keturių elfų vaidmenys. Galėtumėte pabandyti. Kokio vaidmens norėtumėte: žirnio žiedo, voratinklio, kandies, o gal garstyčios grūdelio?

Abigailė žvelgė į impresarijų net išsižiojusi iš nuostabos. Ji nežinojo, juoktis ar verkti. Šią akimirką gerai suprato tik viena: reikia iš čia nešdintis. Jeigu tai – didysis teatro pasaulis… O, kad ji dabar galėtų slampinėti po Anabelės virtuvę ir pasakoti jai apie šį beprotišką pašnekesį! Mielai pamėgdžiotų tuos poną ir ponią Mūrus.

– Panele Bredli, aš vis dar laukiu jūsų atsakymo. Ne kiekvienam siūlau pačiam pasirinkti vaidmenį. Tokią progą suteikiu tik pono Morgano pažįstamai, – maloningai pareiškė Mūras.

Abigailė gūžtelėjo pečiais.

– Man tai didelė garbė, bet spręsti palieku jums.

Tačiau atsakymas ponui Mūrui, regis, nepatiko. Jis rūsčiai suraukė kaktą.

– Jaunoms panelėms, kurios nežino, ko nori, teatre ne vieta, – vamptelėjo.

– Bet, pone Mūrai, jaunoji panelė labai gerai žino, ko nori. Juk ji ką tik ištrūko iš mylimų namų tik tam, kad vaidintų teatre. Dėl savo svajonės paliko viską, ką mylėjo ir brangino. Todėl duokit jai vieno iš elfų vaidmenį, ir prašyčiau suprasti, kad nepažįstamame pasaulyje mergina nesijaučia tvirtai. Jai reikia jūsų globos, pone Mūrai. Būkite jos gerasis mokytojas! – pataikaudamas ėmė kaulyti Džeimsas, paskui saldžiu balsu kreipėsi į šeimininkę: – To paties norėčiau paprašyti ir jūsų, maloningoji ponia. Ši mergaitė viena atkeliavo iš toli į didelį miestą. Čia neturi artimųjų. Ji dar jauna ir nepatyrusi.

Ponia Mūr slapčia nusibraukė ašarą.

– Prašau atleisti, pone Morganai, mudu su vyru galvojome, kad ji jums, žodžiu…

– Suprantu, manėte, kad panelė Bredli ir aš jaučiam vienas kitam ypatingą palankumą ir aš noriu surasti jai kokį nors užsiėmimą, bet taip nėra. Aš tik palydėjau panelę Bredli į Velingtoną. Teatras – jos gyvenimas. O aš būčiau dėkingas, jei niekam neprasitartumėte, ką manėte apie mūsų tarpusavio santykius. Mano sužadėtinė labai pasipiktintų, jei jos ausis pasiektų tokie gandai.

– Jūsų sužadėtinė? Kas gi ta laimingoji? – pasmalsavo ponas Mūras.

– Merė Valters.

– Ar tik ne deputato Klemenso Valterso duktė, turtingiausia nuotaka mieste? – išsprūdo poniai Mūr, bet ji tuoj pat atsiprašė: – Žinoma, tai ne mano reikalas.

Abigailė įtemptai sekė pašnekesį ir negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Džeimsas susižadėjęs? Ir ką jai dabar galvoti? Vadinasi, ji gali būti rami – jos atžvilgiu jis neturi jokių ketinimų. Bet kodėl melavo mamai norįs vesti jauniausiąją dukterį? Juk negalėjo per naktį apsispręsti, kad ves turtingiausią miesto merginą. O gal visos šios šnekos laužtos iš piršto, kad sušvelnintų Mūrų nepasitikėjimą? Abigailė jautėsi sutrikusi. Jai sunkiai sekėsi sutelkti dėmesį į pokalbį. Mintimis ji vis grįždavo prie Džeimso Morgano. Gal ta Merė jam patinka labiau už ją?