Abigailė tylėjo. Jos keliai virpėjo taip, kad vos laikėsi ant kojų. Ji susmuko ant kėdės ir įbedė žvilgsnį į sieną.
Anabelės galvoje žaibiškai sukosi mintys. Mama neturėtų sužinoti, kas atsitiko Abigailei. Šis vyras akivaizdžiai šantažavo seserį ir tai nežadėjo nieko gero.
Staiga ji prisiminė skrynelę, kurioje Gordonas laikė pinigus maudyklos statybai. Ji tiksliai nežinojo, kiek ten atidėta, bet tikėjosi, kad bus keli šimtai svarų. Gal atiduoti tam žmogui Gordono santaupas, kad jis dingtų iš Abigailės gyvenimo? Ir kad Abigailė galėtų ramiai gyventi Rotorua. Bet į šį klausimą ji atsakys tik kai sužinos baisiąją sesers paslaptį. Galų gale, ji rengiasi rizikuoti – gerasis Gordonas tikriausiai niekada to neatleis. Ji juk ketina vienu mostu sužlugdyti jo svajonę įsirengti maudyklą. Negaliu ryžtis tokiam žingsniui nežinodama priežasties, nusprendė Anabelė ir atsiduso. Man reikia laiko apmąstyti.
– Pone, – tarė ji tvirtu balsu, – duokit garbės žodį, kad gavęs pinigus visiems laikams dingsit iš čia.
– Sutarta, – išsiviepė vyras ir ištiesė ranką, bet Anabelė apsimetė nepastebėjusi. Ji nenorėjo to vyro liesti. Net ir patvirtinant susitarimą.
– Gerai, tada duosiu jums kambarį viešbutyje. O jūs elgsitės kaip svečiui pridera ir, svarbiausia, dideliu lanku apeisit mano seserį ir mane. Ir gavęs pinigus skubiai išvyksit.
– Meldžiu, Anabele, nereikia, nenoriu, kad duotum jam pinigų. Geriau aš išvažiuosiu iš čia ir… – silpnai priešinosi Abigailė.
– Tylėk! – šiurkščiai nutraukė ją Anabelė. – Ar laikysitės šių sąlygų? – paklausė griežtai.
Vyras nusijuokė.
– Tai didžiausia mano svajonė, gerbiama ponia. Man nepatinka nei ši Dievo apleista dvokianti vieta, nei šitos paleistuvės draugija.
– Eime! – paliepė Anabelė.
Jis paklusniai nusekė paskui ją prie kuklios registratūros stalo, prieš tai metęs į Abigailę perspėjantį žvilgsnį.
Anabelė tyčia davė jam patį mažiausią kambarį su langu į sodą. Šis ponas neužsitarnavo kambario su vaizdu į ežerą.
– Norėčiau jūsų paprašyti, kad kuo dažniau liktumėte kambaryje, nes nepageidauju matyti jūsų šmirinėjančio po mano namus. Sakykit… – Anabelė įdėmiai pažvelgė į jį. – Tokie kaip jūs turbūt jau yra sėdėję kalėjime, tiesa?
Ji net nudžiugo pastebėjusi, kaip išbalo jo veidas, bet atsitokėjęs jis atkirto:
– Galimas daiktas, kad ir jūsų seseriai teks tai patirti!
Anabelė grįžo į svetainę, ji visa virpėjo iš susijaudinimo.
Abigailė sėdėjo susigūžusi, užsidengusi veidą rankomis ir garsiai kūkčiojo.
Sunkiai atsidususi, Anabelė atsisėdo šalia ir švelniai apkabino ją per pečius. Vieninteliai žmonės, mokėdavę paguosti Abigailę, visuomet buvo tėtis ir ji.
– Mažyle, viskas bus gerai, patikėk, – ramino seserį.
Abigailė pažvelgė į ją didelėmis užverktomis akimis ir sumikčiojo:
– Aš labai apgailestauju. Nesitikėjau, kad jis mane persekios net iki Rotorua. Maniau, esu saugi. Anabele, mano gyvenimas nebuvo toks nerūpestingas ir džiaugsmingas, kaip rašiau tau laiškuose. Už savo svajonę turėjau sumokėti didelę kainą. Aš… – Abigailė vėl ėmė kūkčioti.
Anabelė švelniai glostė jai plaukus ir šnabždėjo:
– Žinau, mažyle, aš iš karto tai supratau. Iš tavo akių išskaičiau, kad laiškuose rašei netiesą. Bet dabar papasakok, kas atsitiko, būk gera. Kad ir kas ten įvyko, tu visuomet liksi mano mylima maža sesutė!
Abigailę tie žodžiai sujaudino, tačiau jos neapleido baimė, kad sužinojusi tiesą Anabelė gali netesėti pažado.
Velingtonas, 1888 m. vasaris
Abigailė nervingai vaikštinėjo po savo mažą kambarėlį pensione. Ji vis svarstė, ar iš tikrųjų gali pasitikėti Džeimsu Morganu. Žinoma, keliaujant į sostinę jis pasirodė kaip tikras džentelmenas. Bet kad už dyką padės jai įsidarbinti teatre, ji abejojo. Kita vertus, jis, regis, iš tikrųjų turėjo ryšių, nes nuolat kalbėdavo apie žinomus aktorius: Luizą Pomeroj, Danielių Bendmaną ir Blendą Holt.
Tas pavardes Abigailė buvo girdėjusi, nes Olivija, retkarčiais apsilankanti Rotorua, iš Oklando atveždavo žurnalų, kuriuose buvo apstu paskalų apie scenos žvaigždes.
Ar man užteks talento, kad tapčiau garsia aktore? – vis svarstė Abigailė. – Ir ar Džeimsas Morganas truputį neperdeda? Vakar atsisveikindamas jis pažadėjo užtarti už ją žodelį ponui Mūrui, vietinio Šekspyro teatro vadovui. Gal Džeimsas – viso labo pagyrūnas, o gal iš tikrųjų gali padėti?
Apie Džeimso Morgano padorumą liudijo tai, kad jis elgėsi mandagiai ir nė sykio nemėgino prie jos lįsti. Netgi tada, kai jie nakvojo geležinkelio stotyje. Be to, jis švelniai įkalbinėjo ją pirmiau išbandyti laimę Velingtone, o ne traukti į Danidiną. Kai ji kelionėje padainavo jam dainelę, jis tikino, esą ji – talentinga. Abigailė nesupyko, kai vyras visa gerkle nusikvatojo ir pridūrė:
– Bent jau pralinksminti žmones tikrai mokate.
Esama ir blogesnių vietų, kur galėjau atsidurti, kad užsidirbčiau pinigų tolesnei kelionei, galvojo ji, atidarydama langą ir žvelgdama virš Torndono stogų (bent jau Džeimsas taip vadino šį Velingtono rajoną) iki pat uosto. Ji degė noru paklajoti žmonių pilnomis gatvėmis ir susipažinti su miesto gyvenimu. Net garsai, į jos kuklų kambarėlį prasiskverbę iš lauko, čia buvo visiškai kitokie nei Rotorua.
Rotorua! Nereikia apie tai galvoti, nes akys tuoj pat sudrėks. Kad ir koks gražus Velingtonas, ji būtų daug ką atidavusi, kad tik nebūtų reikėję viską metus išvykti iš Rotorua! Jau važiuodama karietoje ji labai gailėjosi neišsipasakojusi tėčiui. Viljamas Č. Bredlis niekada nebūtų leidęs, kad jo mylima mažoji dukrelė atsidurtų gatvėje. Galbūt netgi būtų ramiai kaip visada paaiškinęs, kas tąsyk įvyko Danidine.
Abigailė rankove skubiai nusišluostė akis. Tik neverk! – ragino save. – Ir nedrįsk galvoti apie Patriką! Kaskart, kai įsivaizduodavo savo rankas, glostančias vėsią jo odą, kai prisimindavo aistrą, kuria jie dalijosi baltame Makojos paplūdimyje, imdavo tirpti iš ilgesio. Negi ji niekada jo nebepamatys? Juk mylėjo jį. Kodėl gi, po galais, jis nevažiavo kartu? – laužė galvą.
Džeimsui Morganui ji nė žodeliu neužsiminė, kad buvo išvyta iš namų, nors šis įkyriai klausinėjo apie jos santykius su Patriku O’Donelu.
Ji, žinoma, svarstė, gal persėsti į kitą karietą, kuri parvežtų ją atgal, bet juk mama negailestingai išvarė iš namų. Be to, sulaikė dar kai kas: kirbantis jausmas, kad galbūt ras laimę didžiajame teatro pasaulyje.
Jos mintis nutraukė beldimas į duris. Tai buvo Džeimsas – kiek padelsęs, jis įžengė vidun. Kai Abigailė pradėjo žvelgti į jį ne kaip į nekenčiamą jaunuolį, su kuriuo motina ketino ją apvesdinti, o kaip į malonų pakeleivį, jis pasirodė visai neblogas vyrukas. Buvo vidutinio ūgio, tamsūs plaukai tankūs, veidas prakaulus. Jo drabužiai liudijo gerą skonį, elgėsi nepriekaištingai, vis labiau stebindamas Abigailę.
– Labą dieną, panele Bredli, tikiuosi, pailsėjote po sunkios kelionės. Atleiskit, kad skubėdamas apgyvendinau jus šiame kukliame kambaryje. Pasistengsiu tuojau pat parūpinti kitą, – atsiprašinėjo Džeimsas.
– Jei manote, kad turėčiau persikelti į jūsų namus, teks nusivilti. Aš to nedarysiu, – atžariai atkirto ji.
– Nesirūpinkit! Pažadu, kad taip nebus, – skubiai patikino jis, o Abigailė nustebo: tai sakydamas jis šypsojosi. – Turiu jums gerą naujieną. Man pavyko išrūpinti mudviem pono Mūro ir jo žmonos kvietimą apsilankyti jų namuose. Mano tėvas yra impresarijaus draugas. Ponas Mūras džiaugsis mūsų vizitu. Turime ten būti po valandos. Leiskite jūsų paklausti: ar pietausite vilkėdama kelioninius drabužius?
Читать дальше