Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Staiga Mabelės veide nušvito plati šypsena, ji pavartė storą oda įrištą knygą.

– Jums pasisekė! – pasakė ir nukabino nuo vagio raktą. – Antras kambarys dar laisvas. Jis visai šalia tavojo, Bela, – pridūrė ir mirktelėjo draugei. Mabelė vienintelė taip vadino Anabelę.

Anabelė vogčiomis spustelėjo Gordonui delną ir kikendama pasisiūlė parodyti kambarį.

– Tik neužtruk! Nekantrauju sužinoti Rotorua naujienas. Tuoj sprogsiu iš smalsumo! – Mabelė nusišypsojo ir padavė draugei raktą.

Vos Anabelė atrakino kambarį, Gordonas įsitempė ją vidun, užtrenkė paskui save duris ir apkabino sužadėtinę. Jis sugriebė ją per klubus ir pagautas įkarščio ketino apsukti ratu, bet kambarėlis buvo toks mažas, kad tik prisitraukė merginą ir droviai pabučiavo. Pirmiausia į kaktą, paskui į skruostą, galų gale – į lūpas.

Anabelė išsigando. Tokia aistra ją baugino. Bet Olivija jai vis suokdavo, kad bučiniai esą saldesni už kalėdinį pudingą. Ak, ta Olivija! – atsiduodama glamonėms pagalvojo Anabelė. – Jeigu ji vien tik galvos apie valgį, svorio nepriaugs. Ne, Gordono bučiniai kvepia gaiviu, daug žadančiu vasaros rytu Rotorua, tik be sieros prieskonio.

Tačiau Gordonas staiga atsitraukė – ir rytas baigėsi.

– Jei mes ir toliau taip elgsimės, neturėsim tokios vestuvių nakties, kokia priklauso doriems sutuoktiniams, – suvaitojo jis.

Anabelė paraudo. Ar ir jis galvoja, kaip būtų gerai, jeigu jie dabar sukristų į lovą? Vien nuo šios minties jos nugara perbėgo šiurpuliukai. Bet ji juk norėjo būti protinga ir, atėjus laikui, džiaugtis vestuvine naktim. Troško skaičiuoti dienas, valandas, minutes.

– Susituokim rytoj! – sušuko audringai.

– Teks kiek palūkėti. Pirmiau turiu nukeliauti į Oklandą ir sutvarkyti reikalus, – silpnai paprieštaravo Gordonas.

Anabelė atsiduso.

– Mama nuolat kartoja, kad padori mergina turėtų pabūti susižadėjusi bent devynis mėnesius, bet aš negaliu tiek laukti. Aš neištversiu. Be to, turiu priežastį taip greitai tekėti. Juk man jau dvidešimt vieneri.

Gordonas nusijuokė.

– Tu teisi. Devyni mėnesiai – per ilgai, bet dabar geriau jau eik. Nes tuoj vėl pradėsiu tave bučiuoti.

Anabelė atkišo lūpas paskutiniam bučiniui – ir jis pasidavė. Šį sykį malonias glamones nutraukė ji pati.

– Eisiu pas Mabelę į virtuvę. Ji labai nustebs sužinojusi, kad man pavyko rasti vyrą.

– Nori pasakyti, aš – paskutinė tavo viltis? – apsimetęs įsižeidusiu paklausė Gordonas.

– Noriu pasakyti, kad kai anuomet irklavai valtį, aš žiūrėjau į tavo nugarą ir geidžiau tik vieno: kad grįžtum ir niekada nedingtum iš mano gyvenimo.

Gordonas vėl prisitraukė ją ir pažvelgė giliai į akis.

– O aš tave pamilau, kai tas kvailas perukas nusmuko tau nuo galvos.

Anabelė nusijuokė. Jai buvo sunku išsiskirti su Gordonu, bet nugalėjo smalsumas – norėjo pamatyti, kaip reaguos Mabelė, išgirdusi džiugią naujieną.

Kai Anabelė įėjo į virtuvę, Abigailė jau pasakojo Mabelei, kad Gordonas Parkeris, jos gelbėtojas, taps jos svainiu.

– Ak tu, maža rupūžėle. Aš pati norėjau jai tai pasakyti! – atsiduso Anabelė ir apkabino Abigailę.

– Ar ateityje mane dar mylėsi? Ar tik savo Gordoną? – koketiškai paklausė mažylė.

– Jei padoriai elgsiesi, – nusijuokė Anabelė.

Kitą dieną jie atsikėlė rytui brėkštant ir patraukė prie ežero, kur laukė kanojos. Anabelė su Gordonu ėjo truputį atsilikę nuo visų. Staiga jiems kelią pastojo maoris. Vyras, regis, buvo girtas, nes vapėjo:

– Jūs dar verksit. Protėviai nenori, kad žmonės koptų į kalną. Ruo Moko, žemės drebėjimo dievas, atkeršys. Prisiekiu!

Anabelę sukaustė ledinis siaubas. Juk iš tikrųjų kalnas – maoriams šventa vieta, tapu , protėvių kapinės.

Gordonas senio žodžių neklausė, čiupęs Anabelę už rankos, nutempė šalin, o vyras niurnėdamas nusvirduliavo sau.

Bet baimė Anabelės širdyje liko. Mergina pamėgino nusiraminti. Juk Mahora, mūsų vedlys, irgi maoris, jis už jokius pinigus nevestų mūsų, baltųjų, prie krioklių, jei tai prieštarautų jo tikėjimui. O gal vis dėlto vestų?

Visiems sulipus į kanojas, Anabelė pasilenkė prie Mahoros ir susijaudinusi papasakojo apie susitikimą su maoriu. Bet Mahora tik nusijuokė, numojo ranka, ir jai kiek palengvėjo. Tai senis Tanė, jis pavydi, nes neturi kanojos, kuria galėtų užsidirbti pragyvenimui. Anabelė troško tuo tikėti, bet abejonė įsišaknijo širdy.

Artėjant prie kranto, keleiviai didžiojoje valtyje, kurią darniai irklavo Mahora ir tvirtai sudėtas jo brolis, vis labiau nekantravo. Jie seniai laukė šios akimirkos, tad tiesė kaklus, norėdami geriau įžiūrėti aštuntąjį pasaulio stebuklą, kuris vis artėjo ir masino paslaptingu švytėjimu. Gamtos kūrinys bolavo didingo Taraveros kalno papėdėje. Iš pradžių buvo matyti tik baltas švytėjimas, bet kai valtys pasuko kalno papėdės link, prieš akis atsivėrė nepakartojamo grožio vaizdas.

Prieš atvykėlius plytėjo švytinčios terasos. Jos panėšėjo į milžinišką krioklį, kurį sustingdė nežinia kokios magiškos jėgos, tai buvo lyg stebuklų sodas iš pasakos, slapčiausia gamtos paslaptis, kurios žmonėms nevalia atskleisti.

Bet Mahora ėmė ir nuplėšė paslapties šydą – paaiškino, kaip susidarė šis pasakiškas kūrinys: nuo kalno tekantis karštas druskingas vanduo sunešė baltas kalkakmenio ir klintinio tufo, panašaus į marmurą, nuosėdas, šios nusėdo ir suformavo terasas bei nedideles įdubas.

Gordonas neklausė pasakojimo. Spindinčiomis akimis jis lyg vaikas žvelgė į saulės šviesoje žėrinčias uolas ir susijaudinęs spaudė Anabelei ranką. Netgi nepanoro su visais keliauti prie rausvųjų terasų, ne tokių įspūdingų, užtai tinkamų maudytis.

Jis laimingas sėdėjo šalia Anabelės ant įdubos krašto ir susižavėjęs žvelgė žemyn.

– Atrodo, tarsi jos siektų dangų, – šnabždėjo susijaudinęs.

Šią puikią gruodžio dieną terasos Anabelei regėjosi visiškai kitokios nei anksčiau. Sėdint greta mylimo vyro, su kuriuo norėjo praleisti visą likusį gyvenimą, tas gamtos stebuklas atrodė dar nuostabesnis. Akimirka buvo tokia tobula, kad Anabelė net išsigando: ar tik nebus patekusi į nuostabų sapną, iš kurio netrukus pabus. Ji žvelgė ton pusėn, kur žiūrėjo Gordonas, girdėjo įduboje besimaudančių svečių juoką, bet staiga galvoje vėl suskambėjo maorio žodžiai ir persmelkė niūri nuojauta, kad jos laimės padangė nebus giedra. Jai pašiurpo oda. Argi tai ne šventa vieta, kurioje maorių protėviai geidė ilsėtis ramybėje? Galbūt čia – rojaus kampelis, iš kurio jie netrukus bus išstumti? O gal tai buvo vien kvaili plepalai girto žmogaus, pranašaujančio, kad žemės drebėjimo dievas vieną dieną atkeršys piktadariams, įkopusiems į šventąjį kalną.

– Ak, Anabele, šios dienos mes ilgai neužmiršim. – Palaimos kupini Gordono žodžiai atskriejo tarsi iš kito pasaulio. – Ji bus neatskiriama mūsų laimės dalis.

Tada Gordonas ją pabučiavo, ir nuo to bučinio, tą akimirką, kai jų lūpos susilietė, Anabelė pamiršo visas savo baimes.

Rotorua, 1899 m. balandis

– Ei, ponia, pabuskit! – paliepė nemalonus balsas.

Anabelė krūptelėjo. Jos mintys buvo nusklendusios į laimingus laikus. Iš tikrųjų esu pervargusi, jei sapnuoju atmerktomis akimis, pagalvojo ji, įdėmiai apžiūrinėdama nepažįstamąjį. Jos nugara nubėgo šiurpuliukai. To vyro žvilgsnis buvo klastingas, ir ji su malonumu būtų užtrenkusi duris jam prieš nosį.

– Kas čia dabar? Nuvesit mane pas panelę Abigailę ar reikės paskubinti? – suvambrijo šis.