Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Dirbdama Paika pirmą kartą uždainavo. Anabelė sužavėta klausėsi nepažįstamos maorių dainos. Paikos balsas ir liūdna melodija taip ją sujaudino, kad iš akių pabiro ašaros. Iškilo pastarosios nakties prisiminimai. Ji ir vėl sapnavo Elizabetę ir jautėsi siaubingai bejėgė. Klykdama įsikniaubė Gordonui į krūtinę. Kai papasakojo sapną, jis taip pat pravirko. Jo ašaros draskė moteriai širdį. Ji retai pasakodavo vyrui tuos košmarus, nes žinojo, jog šis ir taip kankinasi. Bet vakar naktį buvo tokia nusiminusi, kad išdėstė sapną su visom smulkmenom. Net apie siaubo kupiną šauksmą: „Mama, mama!“ Baisiai sielodamasi, kad Gordonas verkia, Anablė išbėgo į naktį. Tik sode prie purvo duobės pagaliau nusiramino. Stovėjo nejudėdama blyškioje mėnesienoje ir žvelgė į burbuliuojančią masę.

Vargšas Gordonas! – mąstė Anabelė, viena ranka laikydama šluotą, kita nevalingai šluostydama ašaras. Staiga pajuto, kaip ją meiliai apkabina grakšti merginos ranka.

Anabelė pamėgino išspausti šypseną, bet Paika sumurkė žemu balsu:

– Jūs esat narsi moteris, ir jūsų širdžiai nepakenks, jei išverksit savo sielvartą. Taip visuomet sakydavau savo mamai, kai ši nesuturėdavo ašarų. Jei norit papasakoti, kas slegia širdį, mielai išklausysiu.

Nuo Paikos paguodos žodžių ašaros tuoj pat nudžiūvo. Ji jautė nepaaiškinamą trauką šiai merginai ir vos tramdė norą papasakoti apie Elizabetę. Apie dukterį kalbėti vengė, bet širdis sakė, kad Paika mokės užjausti.

Taigi nedrąsiai papasakojo maorei kažkada turėjusi dukterį, kuri žuvo dar visai mažutė. Išpasakojo ir tai, kad per sapnus mažylė dažnai graudžiai ją šaukia: „Mama!“

Paika tylėjo, tik apkabino ją. Anabelė jau buvo pasirengusi visiškai atverti širdį ir atskleisti, kaip mirė vaikelis ir kad ji jaučiasi dėl to kalta. Jai besidrąsinant, apačioje pasigirdo beldimas į duris.

Anabelė kone lengviau atsiduso – ir gerai, kad neapsunkino merginai širdies savąja istorija. Kam ją dar labiau liūdinti? Reikės paprašyti Abigailės, kad prajuokintų Paiką, nusprendė skubėdama laiptais žemyn.

– O tu, vaikeli, turi jautrią širdį, – dar spėjo sušnabždėti.

– Paveldėjau iš mamos, – susimąsčiusi atsakė Paika, bet Anabelė nebegirdėjo, nes beldimas darėsi vis garsesnis. Kažkas nekantriai prašėsi vidun.

Atidariusi duris, Anabelė išvydo nevalyvai atrodantį vyrą. Jis turbūt atvyko iš miesto. Rotorua niekas nevilkėjo tokių prastų drabužių: purvina apykaklė, matyt, buvo prikabinta prie nudrengtos liemenės, o ant galvos pūpsojo juokingas aptrintas cilindras.

– Ko pageidaujate? – paklausė Anabelė nelabai draugiškai, bent jau jai pačiai taip pasirodė.

Negi jis ketina apsistoti viešbutyje? Bet ne, jis nė kiek nepanėšėjo į pasiturintį keliautoją. Ir elgėsi visiškai kitaip. Nei prisistatė, nei mandagiai pasisveikino. Tik nepatenkintas suvambrijo:

– Noriu pamatyti panelę Abigailę Bredli. Tik nesakykit, kad jos nėra namie. Manęs neapmausit!

Anabelė negalėjo patikėti savo ausimis. Panašius žodžius ji jau kartą buvo girdėjusi, žodis žodin. Tiktai visiškai kitomis aplinkybėmis – anuomet, prieš daugelį metų, juos ištarė nusiminęs ir mielas vyras, ir tai buvo tikra muzika jos ausims. O šio nepažįstamojo balsas buvo šaltas, net grasinantis, ir nekėlė jokio pasitikėjimo. Tik nesakykit, kad jos nėra namie… Ir vis dėlto tas sakinys kaipmat sukėlė prisiminimus, tarsi tai būtų įvykę vakar.

Rotorua, 1879 m. gruodis

Tą nuostabią ankstyvos vasaros dieną Anabelė susikaupusi krovė daiktus – ruošėsi kelionei prie krioklių. Ji kaip tik svarstė, kiek antklodžių reikėtų. Visi aštuoni viešbučio svečiai, tarp jų ir keturi europiečiai, pageidavo dalyvauti išvykoje. Tai buvo bene svarbiausias jų atvykimo į Rotorua tikslas. Žmonės norėjo bent sykį gyvenime savo akimis pamatyti rožinės ir baltos spalvų terasas Taraveros kalno papėdėje, vadinamas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Jos kasmet priviliodavo šimtus turistų ir Rotorua miestelį bei apylinkes pavertė žmonių iš viso pasaulio traukos vieta.

Iš skrynios svetainėje Anabelė išėmė vienuolika antklodžių. Aštuonias – svečiams, dar tris – tėvui, sau ir seseriai, kuri buvo prilipusi prie jos kaip varnalėša.

Dalyvauti išvykoje Anabelė neplanavo, bet staiga persigalvojo. Ją viliojo ne tik gamtos stebuklas, bet ir proga pasimatyti su savo drauge Mabele Veir. Prieš kelias dienas Rotorua lankėsi jos vyras Benjaminas ir skundėsi, kad žmona su kūdikiu Te Vairoa miestelyje jaučiasi vieniša. Ten iš tiesų beveik nebuvo Mabelės amžiaus baltaodžių moterų, o maorės turėjo savų rūpesčių ir buvo nenusiteikusios plepėti apie savo kūdikius prie puodelio arbatos. Visa tai Anabelei papasakojo Benjaminas ir dar pridūrė, kad daugelis maorių girtuokliauja ir šitaip griauna savo ir šeimos gyvenimą. Anabelė pažadėjo Benjaminui atvyksianti prie Taraveros kalno ir jo viešbutyje užsakysianti kambarius sau ir savo svečiams.

Te Vairoa gyvenvietėje, prie Rotomahanos ežero, Mabelė su Benjaminu turėjo mažutį viešbutuką „Mabelės namai“. Ten nakvodavo keleiviai, norintys pamatyti stebuklą, stūksantį kitame ežero krante. Iš „Taraveros kalno“ – taip 1879 metais vadinosi Bredlių viešbutis – iki krioklių per vieną dieną nusigauti niekaip negalėjai. Paprastai būdavo taip: dvi valandas važiuoji iki „Mabelės namų“, o paskui dvi valandas plauki per ežerą. Todėl svečiai visuomet nakvodavo pas Mabelę ir Benjaminą, o ryte maoriai kanojomis nuplukdydavo juos į kitą ežero pusę.

Anabelė džiaugėsi pasimatymu su drauge. Nuo tada, kai Mabelė iš Rotorua išsikraustė gyventi į Te Vairoa, jiedvi matydavosi nedažnai. Anabelės mama retai leisdavo dukteriai lydėti svečius, mat namie trūko darbo rankų. Tačiau dabar Mariana su Olivija lankėsi Oklande pas Hamiltonus, taigi Anabelei pasitaikė proga kelionėje patalkinti tėvui.

Iš svajų ją pažadino energingas beldimas į duris. Metusi darbus, ji nuskubėjo atidaryti, bet tėvas buvo greitesnis. Anabelė jau ketino grįžti prie darbo, kai išgirdo garsiai ir kovingai tariamus žodžius:

– Esu Gordonas Parkeris. O jūs tikriausiai ponas Bredlis. Noriu pamatyti jūsų dukterį Anabelę Bredli. Tik nesakykit, kad jos nėra namie. Manęs neapmausit!

Anabelė sustingo it statula. Tai, be jokios abejonės, buvo pono Parkerio, apie kurį ji dažnai ilgesingai galvodavo prieš miegą, balsas. Ji ilgėjosi jo gerus metus, bet tikrai nesitikėjo vieną dieną vėl pamatysianti. Anabelės širdis suspurdėjo krūtinėje, kai suvokė: prie durų iš tikrųjų stovi jis, o tėtis mandagiai kviečia užeiti.

Anabelė spruko į svetainę. Būtų nemalonu, jei būtų užklupta besiklausanti. Ji pažvelgė į tamsų indaujos stiklą ketindama pasitvarkyti plaukus ir nusibraukti prakaitą nuo įkaitusio veido, bet nespėjo – abu vyrai įžengė į svetainę. Iš susijaudinimo ji nesumojo, ką sakyti, tad plepėjo, kas užėjo ant seilės:

– Ak, pone Parkeri, puiku, kad apsilankėte! Taip netikėtai dingot per šventę, nelabai gražu, bet ačiū už tai, kad išgelbėjot mano seserį. Kokie reikalai jus čia atginė? Gal galėčiau pasiūlyti išgerti?

Ponas Parkeris ir tėvas sutartinai garsiai nusikvatojo.

– Anabele, kas tau pasidarė? – nusijuokė tėtis. – Kalbi įmantriai kaip Hamiltonai, kurių čiulbėjimo kasdien klausosi tavo motina.

Anabelė lengviau atsiduso ir taip pat nusikvatojo. Ir iškart naiviai – tokia ji anuomet buvo – atvėrė širdį.

– Norėjau nuslėpti, kad girdėjau jūsų balsą koridoriuje ir kad vos nenualpau, – ištarė ir išsigandusi nutilo. Gordonas Parkeris liovėsi juoktis ir maloniai jai nusišypsojo.