Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Anabelė atsiduso – prisiminė, kad Dunkanas šiandien ketina išvažiuoti. Jo tėvas atsiuntė priekaištų kupiną laišką. Jei Dunkanas nori būti naudingas, gali paplušėti tėvo įmonėje, rašė jis ir primygtinai liepė sūnui grįžti namo.

Iš viešbučio svetainės sklido tyli muzika. Tai Abigailė grojo svečiams fisharmonija. Anabelė tikėjosi, kad bent ji dar paviešės. Bet Abigailė nerūpestingu tonu pareiškė būtinai turinti vaidinti kitame spektaklyje. Vis dėlto Anabelė įtarė, jog grįžti į Velingtoną ji nenori. Regis, viešbučio kambaryje jaučiasi kuo puikiausiai. Tą kambarį ji melste išmeldė:

– Suprask, Anabele. Nepageidauju grįžti į savo vaikystės kambarį. Jei mama nenori manęs matyti, juk negaliu gyventi šalia jos.

Anabelė daug sykių stengėsi pakeisti mamos nuomonę apie Abigailę. Tačiau veltui. Mama kietakaktiškai priešinosi – nė už ką nenorėjo pasimatyti su jaunėle. Tik piktai dėbtelėdavo į vyresnėlę ir sučiaupdavo lūpas.

Tikiuosi, naujoji tarnaitė bus stropi, pagalvojo Anabelė, kai kažkas pabeldė į duris. Ji timptelėjo žemyn suknelę ir garsiai sušuko:

– Įeikit!

Labai nustebo, kai į kambarį įžengė ne senoji Ruiha, turėjusi atvesti mergaitę, o augalotas, patrauklus, neįprastai šviesiaodis maoris. Paskui jį įtipeno aukšta tamsiaplaukė mergina, iš pirmo žvilgsnio buvo sunku nustatyti, ar ji baltaodė, ar maorė. Sprendžiant iš garbanotų plaukų ir jų spalvos, be abejonės, – maorė, tačiau veidas pailgas, oda nelabai tamsi, o nosis siaura. Tikriausiai europiečio ir maorės vaikas, spėliojo Anabelė; ji pakvietė abu prie stalo ir padavė nepažįstamajam ranką. Šis stipriai ir nuoširdžiai spustelėjo jai delną.

– Atleiskite, ponia Parker, kad įsiveržiau nepranešęs, bet mano teta Ruiha, na, aš vadinu ją teta, nors ji – mano mamos draugė, pasakė būtinai turinti bėgti į virtuvę. Esą name pilna svečių. Todėl apsiėmiau atvesti čia savo globotinę.

Jis nutilo, o mergaitė pasinaudojo pauze ir tūptelėjo pasisveikindama.

– Mano vardas Paika, aš labai norėčiau pas jus dirbti, ponia Parker.

Anabelė nustebo. Visi pas ją dirbantys maoriai vadino ją „mise“. Be to, ši jauna moteris, nors ir buvo labai mandagi, atrodė kažkokia nepasiekiama. Ji buvo maloni, bet balse – nė lašo pataikūniškumo. Atrodė rimta ir truputį pasipūtusi.

– Mano pavardė Rangitis. Ruiha sakė, kad viešbutyje reikia pagalbininkės. Aš iš karto pagalvojau apie Paiką… – Vyras nutilo ir kažko pasiteiravo mergaitės maorių kalba. Ši linktelėjo. Rangitis vėl pasisuko į Anabelę ir lyg atsiprašinėdamas pridūrė: – Paklausiau Paikos, ar ji neįsižeis, jeigu papasakosiu apie jos likimą. Ji sutiko. Pasiėmiau Paiką iš našlaičių prieglaudos, kur ji pateko maždaug prieš šešerius metus, po tėvo mirties. Jis buvo agatmedžių dervos kasėjas Dargavilyje, lenkė nugarą Hamiltonui.

– Alanui Hamiltonui?

– Taip, jis yra stambiausias agatmedžių dervos pirklys visoje Šiaurės saloje. Kodėl klausiate? Gal pažįstate jį asmeniškai? Gal jis yra jūsų viešbučio svečias?

Anabelė jau ketino pasakyti tiesą, kad tai jos svainis, bet, pamačiusi pavojingai žybtelint pono Rangičio akis, susilaikė. Meluoti nenorėjo, tad apsimetė neišgirdusi klausimo.

– Papasakokite dar apie mergaitę! Norėčiau žinoti, kas ji tokia, kad viena kitą geriau suprastume. Juk teks kartu praleisti nemažai laiko! – Anabelė padrąsinamai nusišypsojo, bet Paika nė nešyptelėjo.

Greičiausiai viena kitos nesuprasim, ji atrodo tokia uždara, dingtelėjo Anabelei.

– Girdėjau, esate maloni žmonėms, – kalbėjo ponas Rangitis, įdėmiai žvelgdamas į Anabelę. – Juk mano tetą pasamdėte prieš savo motinos valią. Už tai teta bus amžinai jums dėkinga. Ji nuolat kartoja, kad esate geroji pakeha !

Ar tik Anabelei nepasivaideno? Jo žodžiuose slypėjo pašaipa? Staiga ji pasijuto nejaukiai šalia šių maorių – nepažįstamo vyro, tokio išdidaus, ir šaltos, nesišypsančios, visai nepanašios į kitas maores merginos. Todėl nudžiugo, kai į kambarį įlėkė Dunkanas.

– Tetule, esu priverstas jus palikti. Traukinys į Oklandą nelauks ir… – Jis nutilo vidury sakinio, nes tik dabar pastebėjo svečius.

– Tai ponas Rangitis, o čia Paika, ji norėtų tapti mano naująja pagalbininke viešbutyje.

– Jūs, jaunuoli, dar turite gerą valandą laiko, – ramiu balsu tarė ponas Rangitis. – Aš važiuosiu tuo pačiu traukiniu, bet nebetrukdysiu jūsų, nes turbūt norit atsisveikinti.

Tačiau Dunkanas nesiklausė, ką kalba vyras, jis kaip apduotas spoksojo į merginą.

– Sveika atvykusi į šiuos namus, Paika, – pagaliau prabilo šypsodamasis, vis dar neatitraukdamas nuo jos akių.

– Dėkoju, pone, – nusišypsojo ši.

Iš nuostabos Anabelė net išsižiojo. Atrodė, kad Paikos veide patekėjo saulė. Jos šypsena nušvietė viską aplinkui. Kokia ji graži, kai šypsosi! – dingtelėjo Anabelei, bet pajuto, kad šis šiltas jaunuolių bendravimas ilgai netruks. Olivija nusuks jai galvą, jei tik sužinos, kad jos sūnus tetos namuose nusižiūrėjo maorę. Todėl ji skubiai apkabino sūnėną ir palinkėjo jam geros kloties. Bet atsisveikinęs su teta Dunkanas nė neketino išeiti iš kambario.

– Esu tikras, kad jums labai patiks „Pohutu viešbutyje“, – pataikūniškai ištarė jis.

– Tikiuosi, – atsakė Paika. Ir jiedu vėl vienas kitam nusišypsojo.

– Dunkanai, nepamiršk atsisveikinti su dėde Gordonu! Jis prie maudyklos. O teta Abigailė šiuo metu kalbasi su svečiais. O dar ir senelė laukia.

– Gerai jau, teta Anabele. Tuoj viską padarysiu!

Bet pirmiausia vaikinas paspaudė ranką Paikai. Jis palaikė ją savojoje truputį ilgėliau nei derėjo.

Akies kampučiu žvilgtelėjusi į poną Rangitį, Anabelė pastebėjo, kad ir šiam nepatinka ta scena. Jis niūriai žvelgė į jaunuolius.

– Na, tad viso gero, – prabilo jis pagaliau. – Mudu dar pasimatysime traukinyje, pone… pone…

– Hamiltonas, – geraširdiškai ištarė Dunkanas.

– Ar tik nesate Alano Hamiltono giminaitis? – apsimestinai draugiškai paklausė ponas Rangitis; Anabelė žengė prie sūnėno ir, mėgindama sutrukdyti atsakyti, metė perspėjantį žvilgsnį.

– Taip, tai mano tėvas! Taigi iki susitikimo traukinyje! – džiugiai nusišypsojo Dunkanas.

– Traukinys didelis. Gal mes ten ir nesusitiksim, pone Hamiltonai! – Pono Rangičio balse skimbtelėjo plieninė gaidelė, bet tai išgirdo tik Anabelė. Pastebėjo ir virptelint voką, kai Dunkanas prisipažino esąs Alano Hamiltono sūnus.

Dunkanas nenorom nusuko akis nuo merginos, dar sykį visiems nusišypsojo ir lėtai išėjo iš kambario.

– Gerai, ponia Parker, tada mudu skubiai tęskime pašnekesį, kad ir aš nepavėluočiau į traukinį, – tarė ponas Rangitis netikėtai dalykišku tonu. Jo veidas tapo bejausmis. – Ką norėtumėte sužinoti apie Paiką? Vaike, tu ir pati gali poniai Parker viską papasakoti. Žinokit, ji laisvai kalba jūsų kalba. Aš pats menkai pažįstu Paiką. Tik atlydėjau ją, nes esu vienintelis gyvas giminaitis, nors ir labai tolimas.

Bet Paika užsisvajojusi žvelgė į duris, pro kurias ką tik išėjo Dunkanas. Ji negirdėjo nė žodžio iš pono Rangičio kalbos.

Kaip gerai, kad berniukas šiandien išvyksta, pagalvojo Anabelė ir lengviau atsiduso.

– Jos mama Merė, maorė iš Te Vairoa, mirė prieš kelerius metus, – kalbėjo ponas Rangitis. – Jaunystėje ji išėjo iš genties, matyt, ten, šiaurėje, ištekėjo už Paikos tėvo pono Gradičio…

– Ponas Gradičis nebuvo mano tėvas, – nutraukė jo kalbą Paika ir neskubėdama ėmė pasakoti: – Mes jį sutikom, kai man buvo dešimt metų. Lig tol su mama gyvenom vienos. Mano senelės gentyje Taurangoje. Ten ji susipažino su mano patėviu. Jis kilęs iš Dalmatijos, kaip ir daugelis agatmedžių dervos kasėjų šiaurėje. Tada persikėlėm į Dargavilį. Mama pasakojo, kad mano tėvas buvo baltaodis, jis paliko ją prieš man gimstant. Ji net nenorėjo sakyti, kuo jis vardu.