Лора Вальден - Didžiųjų geizerių slėnyje

Šeimos išvyka prie Pohutu žiemą! Kokia kvaila mintis! – galvojo jis, sunkiai šnopuodamas, mat kaip tik kėlė uošvę į karietą, nuoširdžiai stengdamasis padaryti tai kuo švelniau. Juk ji jau ilgokai pavyzdingai elgiasi su Anabele. Taip, mama ir duktė tapo beveik neišskiriamos.

Mariana buvo puikiai nusiteikusi, o skrandžio skausmų suriesta Anabelė laukė karietoje.

Stigo tik Paikos, bet jos niekur nebuvo matyti.

Prie viešbučio artėjo senukas maoris su plunksnų apsiaustu ant pečių. Nors tatuiruotas jo veidas buvo raukšlėtas, o galva nuplikusi, ėjo labai išdidžiai.

Gordonas nustebęs pažvelgė į Anabelę ir į uošvę.

– Gal žinot, ko jam čia reikia?

Abi moterys papurtė galvas ir smalsiai stebėjo, kas vyksta.

Tą akimirką pro duris išėjo Paika su Anaru. Pamačiusi senuką, Paika išsigandusi čiupo Anarą už rankos. Tai buvo vadas, kurio ji anksčiau taip bijodavo; o jis ramiu balsu kreipėsi į Anarą. Jo kalbos Paika nesuprato. Kaip ir anksčiau. O Anaras įdėmiai klausėsi vado žodžių, paskui perdavė jo žinią Paikai.

– Jis nori skubiai su tavimi pasikalbėti.

– Dabar? – paklausė mergina ir žvilgtelėjo į karietą.

Mariana ženklais rodė, kad ji greičiau liptų.

Paika spoksojo tai į vadą, tai į Anarą. Dėdė pažvelgė į ją maldaujamu žvilgsniu.

– Gerai, aš tik perspėsiu kitus, – atsiduso mergina ir nuėjo prie karietos. – Labai apgailestauju! – tarė atsiprašinėdama. – Vadas nori man pranešti kažką itin svarbaus. Dėdė sako, kad nevalia versti jo laukti.

– Ką jau ten, tas tavo dėdė! – piktai sušnypštė Mariana. – Mes taip džiaugėmės išvyka. Jeigu tu nevažiuosi drauge, mes ją atidėsim!

– Iš tikrųjų, pasikalbėk su senuku, į Pohutu galim nuvažiuoti ir rytoj. Galbūt mums pasiseks ir pasirodys saulė, – pasakė Anabelė.

– Paika, tu eik, o mes važiuojam! – tarė Gordonas ir pasisuko į Anabelę su Mariana. – Ar jums visiškai aptemo protas? Nuolat zyzėt, kad šiandien žūtbūt reikia į Pohutu. Jūsų nedomino nei kad man skauda pusiaują, jums netrukdė lietus. Jūs nė už ką neketinot man nusileisti. Aš ištempiau mamą iš lovos, pasodinau į karietą, o dabar išeina, kad viskas veltui? Ne, reikėjo anksčiau galvoti! – Jo balsas net drebėjo iš pykčio.

Moterims nespėjus atsitokėti, mat Gordonas niekada taip nekalbėdavo, karieta pajudėjo.

Paika kurį laiką mojo jiems pavymui.

Pagaliau ji pakvietė senuką vidun. Bet šis pareikalavo kalbėtis lauke ir parodė į ežero krantą.

Apačioje, prie vandens, vadas davė ženklą sėstis šalia jo ant smėlio. Atrodė, šaltis jam nė motais. Paika pasikėlė palto apykaklę. Skvarbios vado akys įsmigo į merginą. Jos skrandis kone susitraukė. Dabar jau ji nebijojo jo kaip kadaise, bet susijaudinusi laukė, ką pasakys. Nors giliai širdyje nujautė, apie ką bus šneka. Veikiausiai jis ketina jai pasakyti tai, ko Merė nespėjo perduoti prieš mirtį.

Vadas kreipėsi į Anarą monotoniška daininga kalba, o kalbėdamas energingai mosavo rankomis. Merė , išgirdo Paika tariant jį kelis kartus, Merė . Ir dar: Pakeha! Pakeha! Tokie buvo ir paskutiniai jos motinos žodžiai.

Paika stebėjo dėdės veido išraišką vildamasi išskaityti, gera ar bloga naujiena jam pranešama. Staiga dėdės veidas paniuro.

Baigęs kalbėti, vadas įdėmiai pasižiūrėjo į Paiką. Jo akyse atsispindėjo meilė ir gerumas.

– Ką jis sako, dėde Anarai? – susijaudinusi sukuždėjo Paika.

Anaras giliai įkvėpė.

– Paika, vadas netrukus išeis pas protėvius. Prieš tai jis norėjo atskleisti paslaptį ir palengvinti savo sielos naštą. Kalbama apie tikrąją tavo kilmę. Kai tavo mama Merė tavimi vedina atėjo į kaimą, ji tvirtino, esą tu – jos vaikas. Ji tikino, kad tavo tėvas yra pakeha . Tai dėl to esą tavo oda šviesi, o veidas pailgas. Tavo juodi plaukai garbanojosi kaip ir jos. Vadas ja nepatikėjo, mat Merės mama kažkada buvo prasitarusi moterims, kad duktė negali turėti vaikų. Galų gale Merė kaimo senoliams prisipažino, kad tą siaubingą naktį, kai išsiveržė Taraveros ugnikalnis, ant ežero kranto netoli Te Vairoa ji rado ir išgelbėjo mažą mergaitę. Ar jos tėvai po katastrofos liko gyvi, niekas nežinojo.

Anaras nutilo.

– Pasakokit! – tylutėliai paprašė Paika.

– Tau augant, kaimo senoliai vis aiškiau matė, kad tu nesi viena iš jų, todėl vadas paliepė Merei keliauti į Rotorua ir paklausinėti, ar kurioje nors šeimoje nedingo vaikas. Merė atsisakė ir su vyru pabėgo į šiaurę. Su Zoltanu Gradičiu, tavo patėviu.

Paika nudūrė akis. Jos kūnu perbėgo ledinis šiurpas.

– Vadinasi, mes su Dunkanu galėtume be kliūčių susituokti! – Ji isteriškai nusikvatojo.

Senukas sumurmėjo kažkokį užkeikimą, bet Paika nenusiramino. Ar tik ne todėl ji nenorėjo keliauti į Ohinemutu pas Maakos gimines? Gal todėl jai tokie artimi atrodo Parkeriai? Nes yra viena iš jų? Pakeha!

Anaras Rangitis susirūpinęs žiūrėjo į merginą.

– Paika, labai apgailestauju, bet aš nė nenumaniau. Patikėk. Vadas tikina, kad kaime apie tai žinojo tik keli senukai. Bet jis nenorėjo mirti nepasakęs tiesos.

Vadas vikriai kaip žebenkštis atsistojo. Atsisveikino sakydamas, kad skuba į Taurangą, nes nori būti ten palaidotas.

Paika padėkojo maoriui; ji stengėsi nepravirkti. Kai senukas dingo už posūkio, jau ramesniu balsu pakartojo:

– Dabar mudu su Dunkanu galim susituokti, ir niekas nepriekaištaus, kad mūsų vaikai bus maoriai, ir niekas iš mūsų nesišaipys, ir… Ak, dėde Anarai… – Ji nutilo ir išsigandusi pažvelgė į jį.

– Bet tu gi liksi mano dėdė, tiesa?

Jis linktelėjo ir sumurmėjo:

– Dėdė gal ir ne, bet…

– Ką nori tuo pasakyti? Ir kodėl taip keistai žiūri į mane? Jei yra dar kokių nors paslapčių, kuo greičiau klok!

– Negi tau niekas nieko nepasakojo? – nustebo jis.

– Apie ką?

Anaras krenkštelėjo.

– Mano didžioji meilė buvo pakeha . Bet vieną dieną ji nelauktai netikėtai pareiškė, kad ketina ištekėti už turtingo pakeha . Paskui aš ilgus metus maniau, kad ji niekada manęs nemylėjo. O dabar žinau: jai tiesiog pristigo drąsos kūdikį, kurį nešiojo po širdimi, auginti kaip maorį. Todėl susirado pakeha ir įtikino jį, kad tas vaikas – jo sūnus.

Paika išplėtė akis.

– Vadinasi, Dunkanas…

– Taip, jis mano sūnus!

Danidinas, 1901 m. birželis

Klarai atidarius duris, Dunkanas jau žinojo: negalės nuo jos nuslėpti, kad didžioji jo meilė neištekėjo. Jis privalo būti atviras. Juk Klara visuomet tokia nuoširdi ir teisinga.

– Eikš vidun, tėtis pasirodys po kelių minučių, – nusišypsojo mergina, imdama jo paltą.

Dunkanas pastebėjo, kad šiandien Klara ypač žavinga. Mergina vilkėjo šventinę suknelę, tarsi ketintų eiti į puotą. Apskrita iškirptė pabrėžė liauną baltą jos kaklą, baltas šilkinis tiulis išryškino figūrą, o perlai, kuriais buvo išsiuvinėta suknelė, žėrėjo kaip ir jos akys.

Klara paėmė Dunkaną už rankos ir nusivedė į svetainę; čia ant stalo stovėjo vyno butelis ir trys taurės.

Dunkanas pamėgino nusiraminti, ir jam pavyko. Jis net nerūpestingai paplepėjo su mergina apie mediciną. O temų pokalbiui buvo apsčiai. Dunkanas svarstė, ar verta geisti dar geresnės žmonos, juk mergina ne tik graži, protinga ir tvirto charakterio, bet ir, lygiai kaip ir jis, aistringai domisi medicina.

– Ar galiu pasiūlyti taurę vyno?

– Dėkoju, mielai, – mandagiai atsakė jis ir pažvelgė į liekną jos figūrą. Bet aistros nepajuto. Jis nekantriai laukė, kada pagaliau pasirodys tėvas ir nebereikės būti dviese.