Pasiekęs kalvelę, kur stovėjo susirinkimų namas, Dunkanas sulėtino žingsnį. Medžio drožiniais išdabintos durys magiškai viliojo. Sužinojęs apie savo kilmę, vaikinas dar nė karto nebuvo užsukęs į jokią maoriams šventą vietą. Ir štai atsirado tinkama proga. Jis nedrąsiai įėjo į susirinkimų namą ir apsidairė. Į jį žvelgė drožinėtų kaukių akys. Keista, pagalvojo jis, čia svetima, bet kartu taip artima.
Dunkanas susimąstęs atsisėdo ant žemės. Staiga jį užplūdo ramybė ir pasirodė, kad girdi vidinį balsą: Dunkanai, jei eisi savo keliu, tau nieko bloga neatsitiks! Tik eik savo keliu! Paskui stojo tyla.
Vaikinas pakilo – ketino išsėlinti lauk, nes nenorėjo trikdyti šventos tylos.
Staiga atsidarė durys ir prieš jį išdygo vyras; jis grėsmingai žvelgė į Dunkaną.
– Ką tu veiki mūsų vharenui ? – Maakos balsas virpėjo iš pykčio.
– Atsitiktinai ėjau pro šalį ir panorau užsukti į susirinkimų namą, – taikiai atsakė Dunkanas.
– Mums nepatinka, kai čia šliaužioja pakeha , ypač tokie kaip tu. – Taip taręs, Maaka čiupo Dunkaną už apykaklės ir ištempė lauk. – Tu antrą sykį atėmei iš manęs nuotaką, tad dabar jums, pakeha , priimtu būdu sužinosi, ką apie tave manau. – Jis užsimojo ir smogė Dunkanui į veidą.
– Kuo aš dėtas, kad Paika nusprendė už tavęs netekėti? – riktelėjo Dunkanas, trindamas užgautą smakrą. Jo širdyje užvirė įsiūtis. Ne, daugiau nebesileis Maakos mušamas.
– Tik nevaidink, kad esi niekuo dėtas. Mudu su Paika buvom viską aptarę. Aš net įsodinau ją į traukinį. Ji ketino laukti manęs sugrįžtant Ohinemutu, pas mano gimines. O ką padarė? Pabėgo pas tavo šeimą ir parašė man kvailą laišką, esą neturinti teisės už manęs tekėti. Visa tai – vien tavo kaltė.
Maaka norėjo dar sykį trenkti Dunkanui, bet šis buvo greitesnis, sulaikė priešininko kumštį, šiam nespėjus dorai užsimoti.
– Jei būtinai nori su manimi kautis, tada laikykimės mūsų protėvių tradicijų, – sušvokštė Dunkanas.
– Mūsų protėvių? Žmogau, tavo ir mano protėviai – ne tie patys! Jeigu turi omenyje kovą lazdomis, su pakeha jomis aš nesikausiu. Ir anuomet nebūčiau su tavimi kovęsis, jei būčiau žinojęs, kad esi pakeha . – Patvirtindamas savo žodžius, jis energingai ištrūko iš geležinių Dunkano gniaužtų.
– O jei aš tau pasakysiu, kad mano gyslomis teka maorių kraujas?
– Tada aš išvadinsiu tave begėdžiu ir melagiu.
– Prisiekiu: mano tikrasis tėvas – maoris.
– Nesąmonė! Juk kiekvienas žino, kad tavo tėvas – agatmedžių dervos pirklys.
– Tu klysti. Mano tėvas yra maoris, kaip ir tu. Anaras Rangitis.
Maaka ėmė gaudyti orą.
– Nesišaipyk iš mano mokytojo! Tai jis mane išmokė kautis lazdomis. Nėra geresnio kovotojo už jį. Todėl traukis man iš kelio, dvokiantis žmogėne! Net kumščiu neverta tau trenkti. – Maaka pasisuko ant kulno ir nušlubavo.
Negi visa taip ir paliksiu? – neryžtingai svarstė Dunkanas. Ir kodėl tas maoris šlubuoja?
Jis bėgte pavijo vaikiną.
– Kodėl tu velki koją? Anksčiau taip nebuvo.
Maaka kaip vėjas atsisuko į jį ir sušvokštė:
– Nes Paikos laiškas atėjo svarbių regbio varžybų išvakarėse ir išmušė mane iš vėžių. Buvau sužeistas taip stipriai, kad net teko palikti komandą. Per vieną dieną žlugo ne tik svajonė susituokti, ir todėl aš tavęs nekenčiu. Dink man iš akių! Kitaip sumušiu.
– Ar tu kurčias, žmogau! Aš gi pasakiau: mudu kausimės garbingai. O garbingai reiškia, kad savo ginčą spręsim kaudamiesi lazdomis, kaip ir priklauso. Jeigu aš laimėsiu, tau teks pripažinti, kad Paikos iš tavęs neatėmiau. Aš jos nemačiau daugiau nei metus. Ir nerašiau jai.
– Sakai, turiu tavimi patikėti? Prisiek!
– Prisiekiu!
– Ir dar prisiek, kad esi Anaro Rangičio sūnus!
– Nė nemanau. Kodėl turėčiau tau meluoti?
Maaka prisimerkė ir akys virto siaurais plyšeliais.
– Įspėju tave. Prisiek! Tada negausi į kailį.
– Žmogau, argi tu dar nesupratai? Aš noriu su tavimi kautis.
– Kaip pageidauji. Jei dvikovoje tave nugalėsiu – o aš užtikrinu: šį sykį į nieką neatsižvegsiu, – tada tu prisieksi, kad esi Rangičio sūnus.
– Pirmiausia susikaukim, žmogau! – išsisukinėdamas atsakė Dunkanas.
Kai jie vienmarškiniai ir su lazdomis rankose stovėjo vienas priešais kitą, Dunkanas pasigailėjo savo žodžių, nes Maaka nutaisė baisią veido išraišką, kad jį įbaugintų. Jis netgi iškišo liežuvį iki smakro ir gerkliniu balsu subaubė.
Bet pirmą ir antrą puolimą Dunkanui pavyko atmušti. Taukšt, taukšt, taukšt! Trečias puolimas buvo sunkesnis. Ar tik nepervertinau savęs? – su baime pagalvojo vaikinas ir ryžosi keisti taktiką. Ne gintis, o pulti. Ir jam pavyko. Dabar jis pirmavo. Taukšt, taukšt, taukšt! Viršų ėmė tai vienas, tai kitas. Nors pūtė šaltas vėjas, jaunuoliai prakaitavo ir sunkiai šnopavo.
Nuo tada, kai Paika ir Anabelė sužinojo tiesą apie merginos kilmę, praėjo daugiau nei savaitė.
Su namiškiais Anabelė apie tai nekalbėjo. O su Gordonu šnektelėjo tik sykį.
– Nenorėčiau, kad blogai galvotum apie tėtį, – pasakė ji.
Gordonas garsiai nusikvatojo.
– Blogai galvoti apie Viljamą Č. Bredlį? Ne, tavo tėvas buvo tikras didvyris, nes išsiuntė tą kiaulę į aną pasaulį. Aš būčiau pasmaugęs nuosavom rankom!
Taip ši tema buvo išsemta. Į „Pohutu viešbutį“ grįžo įprasta kasdienybė.
Marianą graužė sąžinė, kad išdavė paslaptį. Senutė pasidarė meili kaip katė su visais, išskyrus Anarą Rangitį. Jam ji neištarė nė vieno gero žodžio. Net pagrasino geriau supūsianti čiužinių laidojimo rūsyje, nei dar sykį susitiksianti su tuo begėdžiu. Ji iš kailio nėrėsi, kad tik jis nepietautų drauge. Bet motinos atakos Anabelei buvo nė motais.
Tą rytą Mariana džiūgavo, mat tas „ištvirkėlis“, kaip ji atkakliai vadino Paikos dėdę, šiandien pagaliau susiruošė grįžti į Oklandą.
Su Mariana Anaras atsisveikino pagal visas mandagumo taisykles.
– Ponia Bredli, man buvo ypač malonu geriau su jumis susipažinti, tad pakeičiau nuomonę, kurią buvau susidaręs per pirmąjį mūsų susitikimą. Šį sykį man buvo leista atsisėsti su jumis prie vieno stalo. Kas žino, galbūt per mano sūnaus vestuves jūs būsit mano stalo kaimynė!
Mariana tyliai niršo ir tylėjo, tik varstė jį nuodingais žvilgsniais.
Paika vos nepradėjo kikenti.
– Eime, dėde! – tarė ji, įsikibo jam į parankę ir palydėjo į prieškambarį. Ten ji garsiai prunkštelėjo.
Paskui atskubėjo Anabelė su Gordonu, jiedu taip pat smagiai pasijuokė, tada atsisveikino su Anaru.
– O aš vis stebėjausi, iš ko berniukas paveldėjo tokį malonų būdą, – savo vyrui į ausį šnipštelėjo Anabelė.
– Pritariu savo žmonai, – nusišypsojo Gordonas, uždėjo ranką Anabelei ant peties ir švelniai spustelėjo.
Ruiha taip pat atbėgo iš virtuvės atsisveikinti su Anaru.
– Ak, mano berniuk! – susijaudinusi dūsavo ji. – Ar prisimeni, kaip anuomet plūdai tuos siaubingus pakeh a? O dabar esi šeimos narys!
Tą akimirką trinktelėjo durys ir pasirodė Abigailė. Ji buvo uždususi.
– Nuo mokyklos bėgau visą kelią, būtinai norėjau su jumis atsisveikinti. Privalot Dunkanui kai ką perduoti. Aš ką tik sutikau senąjį daktarą Fulerį. Jis ieško medicinos studento, kuris per atostogas galėtų jam talkinti ir galbūt taptų jo įpėdiniu, nes po trejų metų senukas ketina išeiti poilsio.
Читать дальше